Arba visai ne tariamą, o kuo tikriausią – juk asmenukių egzistavimas ir jų paplitimas viešojoje erdvėje susilaukia kone tiek pat pasmerkimo, kiek pastebėjimas, kad „visi dabar sulindę į telefonus, vaje vaje, ką daryti“.
Ir išties sunku atsikratyti įspūdžio, kad asmenukės siejasi su tuštybe, tarsi XIV amžiaus graviūra, kur pavaizduota prieš veidrodį besigražinanti mergina, o už jos stovi velnias (tuštybės demonas) ir jo užpakalis atsispindi veidrodyje vietoje merginos atvaizdo. Bet asmenukės – ne šiaip žiūrėjimas į save, o tarsi ekstremalesnis žiūrėjimas, fragmentuojantis tavo veidą įvairiais laiko momentais ir įvairiais aspektais, iš kurių pagaliau turi išsirinkti gražiausią.
Gyvenant tokiu vaizdų pripildytu laikotarpiu, skirtis tarp „tikrų“ ir „netikrų“ atvaizdų ne tik plačiai išdiskutuota, bet ir gausiai išnaudota reklamos kampanijose.
Gražiausios asmenukės atranka ir yra tai, kas atrodo nederama, kartu su filtrais ir nuotraukų retušavimu. Juk atsirinkdamas gražiausią galimą savo reprezentaciją tu apgaudinėji save ir kitus. O socialinių tinklų įžymybės taip apgaudinėja, kad kartais net reikia jas demaskuoti – juk jos tokios nėra, tai netiesa! Įdomu, kad toks požiūris remiasi prielaida, jog apskritai fotografija (jei neretušuota ir padaryta bet kaip) – tai tiesa. Tarsi pats fotoaparatas neturėtų selektyvumo momento, ką jau kalbėti apie jį laikantį žmogų.
Gyvenant tokiu vaizdų pripildytu laikotarpiu, skirtis tarp „tikrų“ ir „netikrų“ atvaizdų ne tik plačiai išdiskutuota, bet ir gausiai išnaudota reklamos kampanijose. Savimi nepasitikinčios mergaitės fotografuojasi, kol pradeda matyti gražiausius savo bruožus, paskui surengiama asmenukių paroda, neva įkvepianti mergaitėms pasitikėjimo savimi. Moteris apibūdina savo išvaizdą jos nematančiam menininkui, kuris pagal apibūdinimą ją nupiešia. Paskui kita moteris apibūdina pirmosios išvaizdą menininkui ir – stebuklas – jis nupiešia daug gražesnį žmogų. Šios kampanijos perduoda žinutę, kad yra toks tavo išvaizdos variantas, toks žiūrėjimo taškas, iš kurio žvelgiant tu atrodai gražesnis (iš tikrųjų – gražesnė, nes tokios kampanijos orientuotos išskirtinai į moteris) negu manai.
Jei anksčiau nepatinkančias žmonių savybes demonizavome, dabar – diagnozuojame. Tyrimai rodo, kad pomėgis darytis asmenukes susijęs su narcisizmu ir psichopatiniais asmenybės bruožais.
Pasitikėjimo savimi neva turėtų įkvėpti ir kita strategija – tobulumo demaskavimas. Nuotraukų rinkiniai kviečia pažiūrėti, kaip įžymybės atrodo be makiažo, o „Instagram“ žvaigždė viešai prisipažįsta, kad visa tai buvo netikra – pasirodo, jos nuotraukoms prireikė daugybės bandymų ir kruopščios atrankos (kas galėtų pamanyti). Išvydusios, kad įžymybės irgi gali atrodyti prastai, o jos pačios – irgi atrodyti gerai – jaunos merginos turėtų suprasti, kad visi yra gražūs / negražūs, ir tuomet pradėti mylėti save. Bet ar išvaizda turėtų būti pagrindas pasitikėti savimi? Gal galima įgauti pasitikėjimo savimi užsiimant kokia nors veikla, o ne spoksant į veidrodį, kuriame atsispindi, anot Viduramžių moralistų, tuštybės demono užpakalis, o anot šiandieninių teisuolių – narcisizmas?
Jei anksčiau nepatinkančias žmonių savybes demonizavome, dabar – diagnozuojame. Tyrimai rodo, kad pomėgis darytis asmenukes susijęs su narcisizmu ir psichopatiniais asmenybės bruožais. Žinoma, čia reikėtų klausti, ką reiškia „susijęs“, kokie tie tyrimai ir kaip tas narcisizmas diagnozuojamas. Jei pomėgį darytis nuotraukas arba žiūrėti į savo atvaizdą laikysime narcisizmo simptomu, akivaizdu, kad daug besifotografuojantys žmonės gaus aukštą balą ir narcisizmo teste. Bet jei fotografuojasi visi, ar didesnis asmenukių kiekis reiškia, kad esi mažiau empatiškas negu tie, kurie kaip savo profilio nuotrauką įsidėję katino atvaizdą? Jau nekalbu apie psichopatiją, kurią, greičiausiai, įkvėpti serialų, diagnozuoja kone visi viešojoje erdvėje pasirodantys koreliaciniai tyrimai. Psichopatija neva koreliuoja ir su juodos kavos be cukraus gėrimu, ir su pomėgiu pagurkšnoti džiną.
Kai kurie teigia, kad narcisizmas susijęs su negebėjimu sukurti ryšių su kitais žmonėmis, nes narcisistas yra apsėstas savo tapatybės bei jos reprezentavimo.
Ar už didelės asmenukių krūvos rasime didelį savimylą? Visai nebūtinai: forumuose kai kurie žmonės prisipažįsta besifotografuonatys būtent dėl to, kad apskritai jaučiasi negražūs, bet pasidarę bent vieną gražią nuotrauką žiūrėdami į ją gali prisiminti, jog esama ir gražių momentų. Kiti sakosi asmenukėmis dokumentuojantys savo gyvenimą, besikeičiantį savo kūną, stiliaus pojūtį. Fotoaparato atgręžimas į save tarsi patvirtina – aš egzistuoju, esu čia, esu būtent toks. Atrodo, tai neturi nieko bendro su narcisizmu?
Žiūrint kaip suvoksime narcisizmą. Jei „liaudiškai“ šis sutrikimas suprantamas kaip savęs aukštinimas, savimyla, psichologai skiria ir daugiau niuansų. Kai kurie teigia, kad narcisizmas susijęs su negebėjimu sukurti ryšių su kitais žmonėmis, nes narcisistas yra apsėstas savo tapatybės bei jos reprezentavimo. Jei taip, tuomet sunku, kone neįmanoma išvengti narcisizmo momentų. Nes nuolatos apibrėžinėjame, prisistatinėjame sau ir kitiems kaip Gražus Be Pastangų, Protinga, Gera Mama, Nekonformistas arba Tas, Kuris Nesidaro Asmenukių.
