Neseniai į Lietuvą atvyko dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (rež. Iryna Tsilyk) herojė Anna Gladka ir penki jos vaikai bei Annos sesers Olgos sūnus Danilas. M.Trofimčuk – viena iš A.Gladkos vyresnėlių, nusifilmavusių „Mėlyna kaip apelsinas žemė“.
Dar prieš Putinui paskelbiant karą Ukrainai šeima ruošėsi maloniai kelionei į Vilnių. Jie turėjo dalyvauti filmo premjeroje, o štai Anna su vyresniosiomis dukterimis pirko naujas sukneles. Deja, politinė situacija lėmė ne skrydį lėktuvu, bet naktį Kyjivo metro be vandens ir maisto, o vėliau ir ilgas valandas 6-ių vietų kupė su dar 17 žmonių.
„Tikrąjį saugumą, kai nebejauti baimės dėl sesių ir brolių gyvybių, pajutau tik nusileidusi į metro. Žinojau, kad tai puiki giliai po žeme esanti erdvė. Nors metro ir negirdi bombų, jame aidi trečią dieną besislepiančių moterų ir vaikų verksmas, šunų kaukimas, kačių miauksėjimas, triukšmauja papūgos, išgėrinėjantys ir knarkiantys vyrai... Galiausiai tave viskas ima be proto erzinti, kūnas prisipildo pykčio.
Bet buvo ir žmonių, kurie labai padėjo, pavyzdžiui, viena moteris vaikščiojo prie visų ir siūlė paglostyti savo katytę. Šis kontaktas gydo psichologiškai ir man iš tiesų tai padėjo nurimti“, – pasakojo Miroslava.
Interviu 15min su operatore kalbėjomės ne tik apie tai, ką reiškia užaugti vykstant karui, bet ir apie svajones bei ateities planus.
– Karas Donbase, tavo gimtinėje, prasidėjo 2014 metais, tad nemažai savo gyvenimo praleidai protu nesuvokiamoje įtampoje. Kaip reagavai sužinojusi, kad tai nebuvo pabaiga?
– Mane tai stipriai paveikė ir ėmė kartotis tokie pat panikos priepuoliai, kokie buvo 2014 metais. Nors vasario 24 d. nežinojau, kad buvo įsiveržta į Ukrainą, atsibudau apimta nerimo. Ir štai matau, kad draugė rašo žinutę: Charkive įvyko oro ataka. Pakilau ir puoliau žadinti mamos. Tai iš naujo prasidėjo, sakiau jai, o ši neatsibunda. Mano galvą užplūdo siaubingi vaizdai iš praeities: visi ėmė greitai ruoštis, rinko pinigus ir dokumentus. Aš tiesiog vaikščiojau ratais, atsisėdusi ant savo lovos apgriaužiau visus nagus.
– Ar šiuo metu sulauki profesionalios psichologinės pagalbos?
– Taip, darbuojuosi su psichologe nuotoliniu būdu. Ji liko Ukrainoje. Tačiau džiaugiuosi, kad šiuo metu specialistai siūlo pagalbą nemokamai.
– Kaip supratai, kad nori būti operatore?
– Galima sakyti, kad gimiau su kamera rankose, mat ja išmokau naudotis dar būdama maža. Pradžioje norėjau būti fotografe ir net mąsčiau apie studijas šioje srityje. Taip pat galvojau stoti į kokį nors koledžą po 9-os klasės. Tačiau pakliuvau į stovyklą, skirtą karo zonoje gyvenantiems vaikams. Joje buvo mokoma, kaip galima išreikšti savo emocijas per kiną. Stovykloje susipažinau su ukrainiečių operatoriumi Jaroslavu Pilunskiu. Tu turi akį, būtum klasiška operatorė, tad kam tau apsiriboti vien fotografija, jis man pasakė. Šie žodžiai man taip įstrigo, kad užsidegiau šia profesija ir ėmiau aktyviai ruoštis studijoms.
– Kodėl rinkaisi ne režisūrą? Ilgus metus operatorystė buvo apipinta stereotipais, mat tai yra „vyriška“ profesija.
– Pirmiausia, režisūra ne man ir nenoriu savęs matyti šiame vaidmenyje. Tai puikiai sekasi mano seseriai Nastiai.
O tai, kad operatorystė – vyriška profesija, yra pasenusio požiūrio liekanos, sovietinis seksizmas. Mano kurse mokėsi 6 merginos ir 6 vaikinai, iš kurių geriausiai mokėsi mergina.
– Ar filme „Mėlyna kaip apelsinas“ žemė prisidėjai kaip operatorė?
– Filmo pradžioje yra keli mano kadrai iš mūsų interviu. O šiaip jį filmavo Viačeslavas Cvetkovas. Tiesa, pati jau 2014 metais esu nufilmavusi trumpametražį, jį rodė tarptautiniuose festivaliuose.
– Daugiau domiesi trumpuoju kinu?
– Dar ieškau savęs, tačiau kol kas mano širdis yra dokumentikoje. Žinoma, prisidėti prie vaidybinio kino gamybos būtų labai įdomu, tačiau šioje sferoje konkurencija yra žiauri. Tam reikalinga patirtis profesionaliame kine, o norint pakliūti ten, kur jos galima įgauti, taip pat reikia patirties (juokiasi). Tai užburtas ratas!
Iki šiandien darbavausi su dokumentiniu filmu apie Černobylio gyventojus. Sutikau ten vieną senolį, dirbusį likvidatoriumi. Deja, projektas baigėsi dar nespėjus jo pradėti...
– Turėdama pašaukimą dokumentinio kino gamybai rinkai archyvinę medžiagą iš savo gimtinės Donbase?
– Kai prasidėjo karas Donbase, aš buvau labai mažas vaikas. Mano šeima negalėjo man nupirkti geros kameros. Todėl viskas užfiksuota mano galvoje. Okupantams įsiveržus į visą šalies teritoriją mes iškart išvykome.
Universitete mus mokė įvertinti, ar medžiaga, kurią norime įamžinti, yra verta mūsų gyvybės. Bet aš jau išmokau suprasti, kada krentant raketoms man slėptis rūsyje, o kada galima ką nors užfiksuoti.
– Kur žadi toliau mokytis?
– Suprantu, kad yra programų ir prestižiniuose universitetuose, tačiau aš pernelyg labai myliu Ukrainą. Norėčiau ten tęsti savo studijas, bet kyla vienintelis klausimas, ar bus kur grįžti? Iki šiol Kyjive nuomojausi butą, bet dabar net iki jo nuvažiuoti beveik neįmanoma. Ten liko svarbiausi mano daiktai – kamera, optika, stovai. Net nespėjau drabužių susirinkti, tad kalbuosi su jumis apsirengusi tais pačiais drabužiais – megztuku ir džinsais.
Jeigu manęs mama nebūtų išsivežusi, ko gero, būčiau pasilikusi su kitomis moterimis ir vyrais kare. Padėčiau teikti humanitarinę pagalbą.
