Vienas iš jų – Tadas Girininkas, be kurio šį sezoną neapsiėjo nė vienas VCO spektaklis, o „Onegine“, su grimo komandos pastangomis, jis sukūrė net du vaidmenis. Šį kartą, kartu su Sandra Janušaite, Kostu Smoriginu, Kristian Benedikt, Almu Švilpa, jaunasis solistas, kurs Andželoti rolę.
Jau spėjęs pelnyti Auksinį scenos kryžių, T.Girininkas šį sezoną tikrai nesiskundė darbų stygiumi, tarp muzikinių „Toskos“ repeticijų su juo ir susitikome šį kartą. Jis iš karto perspėjo jog turi nedaug laiko, bet neatrodė, jog dėl to nerimautų. „Viską įmanoma spėti“, – tuo per pastarąjį pusmetį ne kartą įsitikino solistas, net po ilgiausių darbų maratonų išlikęs ramus ir šiltas.
– Šis sezonas tau atnešė nemažai naujų vaidmenų...
– Tikrai, darbų buvo daug. Su Vilnius City Opera sukūriau Greminą „Onegine“, Teisėją „Svynyje Tode“, Arkelį „Pelėjuje ir Melisandoje“, prieš tai dar buvo „Trubadūras“... O kur dar kiti teatrai, spektakliai, ne operinės muzikos, pavyzdžiui labai sudėtingo Šnitkės „Fausto“ atlikimas...
Beje, po „Toskos“ premjeros nepraėjus dviem savaitėms jau važiuosiu į Daniją atlikti Dvoržako Requiem. Visai netyčia išsišnekėjome su Edgaru Montvidu, jog ir jis ten bus. Mažas pasaulis (šypsosi).
Bet iš tiesų, darbų net per paskutinį pusmetį buvo labai daug, ypatingai sudėtinga buvo ruoštis „Svyniui“.
– Kaip tik ir norėjau klausti, kaip sekėsi ruoštis šiam, visgi ne tokiam pažįstamam žanro atlikimui? Kiti solistai jau turėjo galimybę suvaidinti po 20 spektaklių ar daugiau, – tau tai juk buvo debiutas...
– Pasiruošime sunkiausia buvo su tekstu: išmokti, iškalbėti, ištransliuoti, ištarti... Na, vaidmuo visgi irgi nelengvas. Pradėjome repetuoti ir Dalia (Ibelhauptaitė – aut. past.) sako „Tu būtinai pažiūrėk T.Burtono filmą“. Aš pažiūrėjau ir pradėjau galvoti, o ką aš čia darau? Lengvai depresavau, bet nieko, toliau laužiau, laužiau ir perlaužiau. Atrodo, jog finale viskas buvo gerai, o kai baigėsi spektakliai, galvojau, kad norėčiau, jog būtų buvę dar kokie trys vakarai... (šypsosi)
Iš tiesų, pasibaigus tokiems spektaklių „blokams“ visada apima kažkokia tuštuma. Gerai, jei iš karto po to tave vejasi kiti darbai, jei jų nėra, kurį laiką būna iš tiesų tuščia ir liūdna.
– Bet kai tų vaidmenų tiek daug, kaip juos reikia atlaikyti? Nejaugi tiesiog nieko daugiau gyvenime nedarai, tik mokaisi?
– Viskas yra suderinama. Anksčiau to tikrai bijodavau, tuomet, kai mano didesni vaidmenys tik prasidėjo. Galvodavau: kaip reikės juos visus, vieną po kito, taip greitai išmokti? Bet tik tada, kai darbų yra tiek daug, viską gali spėti, viskas įvyksta. Taip buvo ir su „Pelėjo ir Melisandos“ Arkeliu, kuris iš pradžių, ypatingai dėl kalbos, atrodė neįveikiamas.
– O kas tau padeda pravalyti galvą? Trumpam pabėgti.
– Šeima. Įdomus paradoksas: dainuoji spektaklį ar repeticiją, grįžti, vos kojas vilkdamas, bet įeini namo ir pasikrauni! Nors būna dienų, kai niekas nebepadeda, ypatingai, po keturių vakarų, keturių spektaklių iš eilės... tada niekas tavęs neprikels. Bet šiaip aš visuomet pasikraunu nuo namų.
– Keli esate namuose?
– Keturi: aš, žmona, vaikai, na ir šuniukas. Tai – penki.
– Ir vienas iš tavo mažųjų sūnų jau dalyvavo „Verterio“ spektaklyje! Darbštus kaip ir tėtis.
– Taip, taip, dabar jam – ketveri.
– Ar jis nori grįžti į sceną?
– Aš jo klausiau. Jis tik labai nenori dainuoti (juokiasi). Jam patinka tik viena iš mano atliekamų arijų, o kai dainuoju visa kita jis užsikemša ausis ir sako, jog jam „ausys sprogs“. Bet kai paklausiu, ar nori vaidinti, sako – taip.
– Galbūt tai įvyks „Toskoje“?
– Klausiau jo: ar nori dalyvauti spektaklyje? Sakiau, jog ten bus ir kitų vaikų. O jis: „Jei tik dainuoti nereiks... Vaidinti tikrai noriu!“ Po to, kai taip pakalbėjome jau kitą dieną jis man nedavė ramybės zyzdamas: „Kada važiuosim vaidinti, ar jau?“ Smagu. Jis – guvus vaikas. Kad ir kaip buvo sunku jį perduoti „Verteryje“, kol jis pritapo būti su kitais vaikais... Kiek pats bijojau, o vėliau net teko jį nuimti nuo vienos scenos, kad dėmesio nenukreiptų! Gal dabar jis jau bus kiek surimtėjęs, nors nemanau, kad jo aktyvumas scenoje būtų kas blogo (juokiasi).
– Vis dėlto, trumpai nuklydę, grįžkime „Pelėjo ir Melisandos“ Arkelio. Kažkodėl atrodo, jog šis vaidmuo tau gana brangus.
– Taip, Debiusi muzika yra tokia nuostabi, bet ir labai sunki. Tai – vienas sunkiausių mano kada nors atliktų kūrinių. Vis dėlto sudėtingiausia buvo kurti beveik aklo žmogaus portretą. Vyresnius vaidinti tenka dažnai, bet toks portretas – iššūkis. Šis darbas buvo labai jausmingas. Po premjerų buvo labai sunku, nors ir darbų netrūko, bet tikrai pajaučiau, kad buvau labai įsigyvenęs ir man trūko to vaidmens.
Namo jo nesinešdavau, bet vis tiek jis būna kažkur šalia. Žinoma, neleidžiu sau tiek prisileisti vaidmens, kad jis man imtų neduoti ramybės, – tai būtų labai blogai, ypatingai ruošiant tiek daug skirtingų rolių per sezoną.
Man asmeniškai Arkelis buvo vienas iš mano stipresnių darbų su „bohemiečiais“, po „Visos jos tokios“. Nors ir pastarojoje operoje darbas buvo stiprus, didžiulis, bet šis atrodo žymiai svaresnis, brandesnis.
– O pačiam lipant į sceną, kokius vaidmenis labiausiai patinka atlikti?
– Man kiekvienas vaidmuo svarbus: ir didelis, ir mažas. Kartais girdi, kaip kolegos sako „ai, čia mažas vaidmuo“, o tu imk ir tikrai gerai jį padaryk. Juk su tuo mažu vaidmeniu gali taip „šauti pro šalį“, o pasitaisyti jau nebus kada...
– Kaip sekasi ruoštis „Toskai“?
– Iš muzikinės pusės viskas jau tvarkoje. Mano partija nėra didelė, bet sudėtinga, nes vyrauja labai greiti tempai, daug teksto, įtempti dialogai su Kavaradosiu. Be to tai – Pučinis, – ne Verdis ar Mocartas. Čia sunkiau, nes dažnai tau suteikiama daug laisvės dainavime, bet labai greitai tau gali tekti skubiai grįžti į rimtą.
Žinau, jog scenoje bus daug veiksmo, judėjimo, todėl labai laukiu to momento, kuomet viskas sulips: muzika, režisūra, vaidyba. Kai viskas išaugs į gerą rezultatą ir tiesiog plauks.
– Su daugeliu kolegų „Toskoje“ susitiksi jau ne pirmą kartą. Ar pažįstami žmonės scenoje suteikia saugumo?
– Žinoma, kai žinai savo kolegas, net sakyčiau draugus, jau atsiranda 90% saugumo pojūčio. Tai padeda, nes jie tave ir palaiko, kai tau nelabai sekasi, ir tu gali palaikyti kitus. Su pažįstamu solistu esi laisvesnis scenoje, gali improvizuoti, nes tarp jūsų visuomet yra ryšys.
– Tad ko labiausiai lauki po „Toskos“? Poilsio?
– Ne! Darbų ir naujų projektų, premjerų! Aš nemėgstu užsistovėti. Net nežinau, ar galėčiau, kaip kai kurie solistai, atidirbti porą partijų ir su jomis keliauti po pasaulį. Man įdomu kas kartą rengti naują vaidmenį. Žinoma, gerai ir pakartoti, įsigilinti, bet man žymiai įdomesnis azartas, iššūkiai: įveiksi, ar ne, – tai labai masina.
Aišku, jog norisi sukaupti didelį ir stiprų bagažą. Su VCO mes tai galime padaryti, nes čia roles mes paruošiame aukščiausiame lygyje ir su jomis galime vykti į bet kokį pasaulio teatrą.
Grįžtant prie klausimo, po „Toskos“ tikrai nenorėsiu vien ilsėtis. Tačiau taip ir nebus, – planų yra ir daug, – iki pat 2017 metų, kuriais esu pakviestas į garsų Liucernos festivalį Šveicarijoje, dainuoti P. Čaikovskio „Pikų damoje“.
– Ačiū už pokalbį ir linkiu sėkmingų darbų!
