Šis tekstas buvo paskelbtas O.Koršunovo feisbuke. LNDT vadovas Martynas Budraitis nesutiko pakomentuoti O.Koršunovo teksto, argumentuodamas, kad „tai yra realybės neatitinkantys pramanai“.
Pas mane atbėgo Martynas Budraitis su degančia šikna. Mes susitarėme susitikti prie Katedros. Martynas bėgo per visą aikštę, šikna degė ir dūmijo taip, kad ant Gedimino pilies nesimatė vėliavos. Ir iš tikrųjų, jo storai šiknai buvo dėl ko taip liepsnoti. Teatre buvo aktorių nepasitenkinimas ir maištas – jie galutinai užsip**o šiuolaikinio teatro projektinėse mizantropijose, norėjo rimtų pastatymų ir reikalavo meno vadovo. O čia dar baigėsi kadencija. Pagal įstatymą galimos tik dvi kadencijos ir jos jau buvo pasibaigusios. Bet šiknai labai norėjosi atsisėsti ir trečioje. Ką daryti? Nu gi yra draugelis Koršunovas, tas idiotas (čia pagal Dostojevskį) visuomet gali savo krūtine pridengti šikną. Na, labai paprašytas aš ir pridengiau.
Viskas išsisprendė. Aktoriai nurimo, o Martynas su mano vardu pralindo pro adatos skylę trečiai kadencijai. Beliko sukurti ir patvirtinti naujos kadencijos strategiją. Darbas vyko darniai, kolektyviai, o draugelis Koršunovas ir čia pasistengė padėti. Pasistengė padėti ir senkančiom repertuaro pajamom. Idiotas aukojosi jau ne pirmą kartą – kažkada dar pirmos Martyno kadencijos pradžioje žūtbūt reikėjo lietuviškos klasikos, tai paprašytas idiotas ėmė ir pastatė „Katedrą“. Pastatė taip sėkmingai, kad net Dalia Grybauskaitė po spektaklio, dėkodama kūrybinei komandai apsiverkė. Aišku, Martynas Budraitis tas ašaras įsidėjo sau į kišenę. „Išvarymas“, „Katedra“, „Tartiufas“ – puiku, lankomumas garantuotas. Šikna tada galėjo ramiai ilsėtis savo krėsle. O po lokdauno – „Miegantys“. Ir vėl anšlagai, ir vėl krėslas tapo minkštesnis. Tad man atliekant repertuarinio užimtumo reikalus visą laiką buvo galima daryti tai, ką iš tikrųjų norėjosi daryti Martynui. O norėjosi būti visišku šeimininku – generaliniu direktoriumi ir meno vadovu, administratoriumi ir vizionieriumi. Tarkime, pastatyti spektaklį, pavadintą savo šunelio vardu „Lokis“ (Lokis – toks tuo metu buvo Martyno šunelio vardas). Ir dar pastatyti taip, kad šis būtinai nuvažiuotų į Avinjoną. Buvo surasta tema – Vilniuje įvykusi Trintignant tragedija ir prancūziškas trendas teatrą paversti kino aikštele. Bet čia išėjo, kaip lenkai sako, nespodzianka. Pakviesta komisija iš Avinjono pažiūrėti „Lokį“ į festivalį kažkodėl pakvietė „Tartiufą“. Čia šikna vėl įkaito ir paraudonavo. Reikia padaryti kažką stipriau. Ir padarė – „Respubliką“, gal už kokį milijoną. Niekas tikrų sąmatų, išskyrus M.Budraičio šikną, nežino. Na, pastatė „Respubliką“, visi pašoko reivą – gal ir neblogai, bet palyginus su kauniečių „Prisukamu mandarinu“ tikrai nekas. Spektaklio „Respublika“ parodyti beveik neįmanoma – labai jau brangiai atsieina kiekvienas parodymas. Na, bet ne bėda – yra gi to idioto spektakliai, padengiantys visas išlaidas. O išlaidų daug. Kažkaip ypač daug gavosi su „Boksu“. Aktoriai metus laiko su treneriais treniravosi boksuotis, ruoštasi važiuoti semtis meistriškumo į Pietų Korėją, buvo skrendama filmuoti aktorių stambius planus Meksikoje, samdyti malūnsparniai ir taip toliau. Bet ko gi nepaaukosi kylančiai žvaigždei, režisieriui Antanui Obcarskui. Juk jis neabejotinai perspektyviausias, nes visuomet dirba su perspektyviausia Lietuvos scenografe, Martyno Budraičio žmona Lauryna Liepaite. Na, bet ir „Boksas“ kažkaip nepraėjo – visgi, scenoje buvo per silpni smūgiai.
Ir štai dabar istorija kartojasi. Idiotas sugalvojo statyti Ibseno „Laukinę antį“ ir dar surinko tokią gerą komandą, ir dar visi dega darbu. Nacionaliniam teatrui tai gresia tapti kertiniu repertuaro akmeniu, o gal ir svarbia jo istorijos dalimi. Bet štai Gintaras Makarevičius, matyt, prisidengęs tuo, kad yra Nacionalinės premijos laureatas, padarė aiškiai per brangią scenografiją (bent jau taip pasirodė Martynui). O ir iki sausio 13 d. spektaklio, matyt, nepadarysi. Visgi, didelis įvykis Nacionaliniam teatrui. Premjerą gali tekti atidėlioti, o čia eilėje laukia naujojo genijaus A.Obcarsko ir perspektyviausios scenografės Laurynos Liepaitės projektas „Raganosiai“. Vat jų atidėti jokiu būdu negalima. Tai gal nuimti „Antį“ ir pervesti babkes raganosiams? O ir tas idiotas Koršunovas vaikšto po teatrą lyg būtų tikras meno vadovas. Juokinga, ar ne? Net kabineto neturi. Į susirinkimus jis seniai nebekviečiamas. Teatro finansinės padėties nežino, nes ji po raktu. Prie repertuaro sudarymo neprileidžiamas. Jo spektakliai „Išvarymas“, „Tartiufas“, „Katedra“ neberodomi. Bet vat vis tiek, vaidina meno vadovą. Važiuoja į Ukrainą, susigalvoja padaryti kažkokius „Liudijimus“. O ir į ketvirtą kadenciją su juo aiškiai nepralįsi – atėjo jaunimas, reikia eiti su jais, nes tie aršūs, kolektyviai gali suplėšyti šikną. Na, tai viskas tampa kaip ir aišku – „Antį“ nušauti, o idiotą išmesti. Kaip tai padaryti? Kiekvieną antį galima nušauti, o Koršunovui galima pritaikyti darbo kodekso sutarties punktus. Pavyzdžiui, pravaikštas. Tai kas, kad į teatrą niekas nevaikšto kaip į biurą. Tai kas, kad jis neturi kabineto ir iš viso neturi kur ateiti. Tai kas, kad teatre visi gyvena ne pagal raidę, o pagal dvasią. Tai kas, kad ėmus skaičiuoti pravaikštas būtų galima atleisti visą kolektyvą iš karto. Nevadinkime to mobingu – tiesiog vienam žmogui pritaikoma tai, kas netaikoma kitiems. Vsio zakono. Ir dar – jis gi geria. Pasakysime visai Lietuvai, kad naująja morale apšalusiam teatrui su girtuokliais ne pakeliui. Tai kas, kad aš per savo karjerą pastačiau 160 spektaklių ir nė vieno jų nepragėriau. Nesvarbu. „Pasakysime, kad nepasitikime ir viskas“, – sako šikna. „Juk visuomenei reikia neteisiųjų – tai štai, prašome, ant lėkštutės. Visuomenei reikia ir teisiųjų – tai štai, prašome, tai aš teisioji“, – sako kietoji Martyno Budraičio šikna.
P.S. Labai gaila, kad su Martynu sukūrę Oskaro Koršunovo teatrą, tapusį vienu garsiausių teatrų pasaulyje, mes to nesugebėjome padaryti LNDT. Tiesa, tada buvo vienas skirtumas – teatrui vadovavau aš, o Martynas buvo mano dešinioji ranka. Na, o čia buvo priešingai. Visgi, labiausiai gaila „Laukinės anties“, joje kuriančių aktorių, kurie prašė Martyno nenuimti spektaklio. Kas žino „Anties“ siužetą, supranta, kad jis įvyko gyvenime. Labiausiai gaila Hedvigos, pjesėje nusišovusios, o čia, gyvenime, nušautos jaunos aktorės, kuriai šis vaidmuo galėjo atnešti jei ne šlovę, tai tikrai aktorinę profesiją.