Nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertų taryba rugpjūčio 24 dieną išbraukė sovietmečio rašytojo ir politinio veikėjo Petro Cvirkos paminklą iš kultūros vertybių registro. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas teigė, kad paminklo įprastoje vietoje nebeliks dar šiemet.
Jį perduoti ketinama Lietuvos nacionaliniam muziejui (LNM), kuriame bus rengiama ekspozicija apie tai „kaip sovietiniais metais menininkai buvo prievartaujami kurti meną“. Tiesa, kiek anksčiau 15min kalbintas muziejaus viešųjų ryšių specialistas Arminas Šileikis teigė, kad jo atstovaujama įstaiga kol kas nėra išreiškusi noro dėl Petro Cvirkos paminklo paėmimo.
Sprendimas neturėtų būti politizuotas
Romane P.Cvirkos gyvenimą aprašęs rašytojas G.Aleksa 15min sakė nemanantis, kad paminklas – neliečiamas objektas, tačiau pasigedo profesionalių istorikų ir literatūralogų diskusijų. Anot jo, tai talentingo skulptoriaus ir P.Cvirkos bičiulio Juozo Mikėno kūrinys. Be to, paminklas ir skveras kaip kultūros vertybė buvo apleistas.
„Man atrodo, kad labai ilgai užsitęsė politizuotas kalbėjimas. Tikros diskusijos nebuvo. Tas sprendimas vargiai ar yra pagrįstas ekspertų, kurie išmano tuos dalykus. Tai turėtų būti ne politinis, o kultūros specialistų sprendimas. Kiek aš skaičiau skelbtas pažymas iš Genocido centro (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, – aut. past.), tai yra labai tiesmukos, primityvios ir neparemtos analitine medžiaga išvados. Labai trūksta rašytojo kolobaravimo aplinkybių analizės.
Klausiate, ar pritariu paminklo iškėlimui? Šiuo metu aš tam nepritariu. Situacija nėra pilnai išanalizuota. Visuomenė ir taip suskilusi dėl įvairių krizių, kam kurstyti susipriešinimą? Dabar jau kelerius metus pasirodo vienos nuomonės straipsniai, tarsi visuomenė būtų ruošiama politiniam sprendimui. Vis akcentuojama kolaborantas, bet kiekvieno iš mūsų asmenybė nėra vientisa. Klydęs žmogus turi galimybę pasikeisti. Kad jis kolaboravo – galima taip sakyti, tačiau P.Cvirka tapo laikmečio įkaitu“, – kalbėjo G.Aleksa.
P.Cvirka tapo laikmečio įkaitu.
Anot pašnekovo, okupacinė sovietų valdžia sėkmingai išnaudojo tarpukariu išgarsėjusį, gerai žinomą ir skaitomą P.Cvirką savotiškai reklamai, lyg norėdami visuomenei parodyti – štai kokie žmonės yra su mumis.
G.Aleksa: „Jaunas žmogus patikėjo tomis idėjomis“
Kalbėdamas apie P.Cvirkos vaikystę ir komunistinių pažiūrų susiformavimą pašnekovas atkreipė dėmesį, kad jau mokykloje būsimasis rašytojas buvo apsuptas kairiųjų idėjų. Pasak jo, tuometiniame Veliuonos valsčiuje, Klangiuose, kur P.Cvirka augo, buvo gana populiarūs valstiečiai liaudininkai. „Vilkijos progimazijoje jį globojo mokytojas Vincas Petronis, vėliau tapęs Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovu III-me Lietuvos Seime. Po A.Smetonos įvykdyto perversmo visi jie buvo pašalinti.“
G.Aleksa svarstė, kad kalbant apie P.Cvirkos asmenybę reikėtų neskubėti smerkti ar teisinti, o bandyti suprasti, kaip formavosi rašytojo asmenybė: „Tai vaikinas iš neturtingos šeimos, kentęs vargą ir nepriteklių. Dvidešimtmetis jaunuolis nuvyksta į Paryžių, kur marksizmo idėjos ganėtinai populiarios. Susižavėjo jis marksizmu, bet tai nėra tas pats, kas stalinizmas. Jaunas žmogus patikėjo tomis idėjomis. Mes visada praeitį vertiname iš dabarties perspektyvos, bet reikia pabandyti įsivaizduoti, kas ir kaip tuo metu vyko.“
Paklaustas, ar P.Cvirkos gyvenimą labiau paveikė sąmoningi pasirinkimai ar susiklosčiusios aplinkybės, G.Aleksa kalbėjo, kad pastarosioms čia teko reikšmingesnis vaidmuo: „Tuos pasirinkimus aplinkybės, žinoma, lemia. Kodėl jis Prancūzijoje susipažino su rašytojais marksistais? Pavyzdžiui, su prancūzų rašytoju Lui Aragonu. Paryžiuje buvo nemaža Lietuvos menininkų, kurie sunkiai vertėsi. Jis dalyvaudavo marksistų mitinguose, girdėjo kalbas apie kitokią socialistinę santvarką. Visa tai jį sužavėjo, todėl galima sakyti, kad šios aplinkybės nemaža dalimi ir nulėmė rašytojo kairėjimą.“
„Čia taip pat reikia suprasti stalinistinės sistemos sugebėjimą įtraukti į savo voratinklį populiarius menininkus. Tas tinklas buvo labai išplėstas visoje Europoje. Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje veikė sovietinės kultūros draugijos. Šios draugijos ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pastangomis 1929 metais Kaune įkurta Lietuvių draugija SSSR tautų kultūrai pažinti. Dabar susidaro įspūdis, kad Salomėja Nėris ir P.Cvirka yra vieninteliai kalti dėl okupacijos, o toks Antanas Venclova tarytum nekaltas, nors jis buvo sovietų koloborantinės vyriausybės Švietimo komisaras. Nekalti ir tie dvidešimt asmenų vykę į Maskvą vadinamos Stalino saulės parvežti? Stalino kariuomenė jau buvo okupavusi Lietuvą.
P.Cvirka dėl karšto ir ekspansyvaus charakterio, dėl savo šnekų apie pokario žudynes ir pradėto romano, „Upė negrįžta“ tapo neparankus ir pavojingas sovietų valdžiai. Tą liudija rašytojo palaikų skrodime dalyvavęs gydytojas Petras Norkūnas“, – pasakojo G.Aleksa.
Mano, kad P.Cvirka buvo nunuodytas
Paklaustas, ar P.Cvirkos mirtis – netyčinis apsinuodijimas sumaišius vaistus, anuomet naudotus askaridozės gydymui, su alkoholiu, A.Aleksa sakė nemanantis, kad visa tai vyko be sovietų valdžios žinios. Pasak jo, buvo pasinaudota rašytojo patiklumu ir specialiai paskirta per didelė vaistų dozė.
„Labai gudrus tas nuodijimas. Paskiria tau nekaltus vaistus, kurie žarnyno kirmėles naikina. Pats esu gydytojas ir turiu didžiulę medicinos praktiką, gerai suprantu, kad tas santoninas, vartojamas nedideliais kiekiais, gydo, o dideliais – gali pražudyti. Medicininį išsilavinimą turinti Rašytojų rūmų sargė Antanina, dažnai jam pagamindavusi valgyti, klausė: ką tu čia geri? Pažiūrėjusi į tuos vaistus – miltelius – ir perskaičiusi receptą, priklijuotą prie vaistų maišelio, klausė, kiek jų rašytojas geria, o išgirdusi, kad jau antra savaitė vartoja 2-3 kartus per dieną įspėjo, kad toks kiekis yra nuodingas…“, – kalbėjo pašnekovas.
G.Aleksos teigimu, artėjančios nelaimės ženklų būta ir daugiau, yra liudijančių, kad jau savaitę prieš mirtį P.Cvirka atrodė lyg pageltęs, paakiai buvo pajuodę: „Tie vaistai kepenis, širdį ir paveikė. O jeigu dar išgėrė kokią čierką gegužės šventės išvakarėse – štai ir viskas.“
Anot 15min pašnekovo, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais P.Cvirka stalinistinei valdžiai neįtiko, dar daugiau tamsių debesų ėmė kauptis jam pradėjus garsiai kalbėti apie planus rašyti naują romaną, kuriame ketino tiesiai atskleisti baisumus, kurie dėjosi okupuotoje Lietuvoje. Dar ir prieš tai, pasakojo G.Aleksa, jis buvo pakliuvęs į rimtą nemalonę dėl pamesto partinio bilieto ir kalbų apie galimą kelionę į Ameriką: „Jį laikė kaip už pavadžio: jeigu tu nedarysi taip, kaip liepiame, baigsis blogai.“
LGGRTC: su okupacine valdžia P.Cvirka kolaboravo savo noru
Prieš kelerius metus LGGRTC paskelbė išvadas, kad rašytojas P.Cvirka aktyviai kolaboravo su sovietų valdžia ir tai sukėlė „žalingų pasekmių“ Lietuvai bei jos piliečių likimams. Taip pat aptartas istorinis kontekstas, kuomet 1940-aisiais į Lietuvą buvo įvesta sovietų kariuomenė, paskirta marionetinė valdžia, kuri sukūrė fiktyvias teisines prielaidas Sovietų Sąjungai okupuoti Lietuvą. Atkreiptas dėmesys į tai, kad P.Cvirka tapo fiktyvaus Liaudies Seimo Prezidiumo sekretoriumi ir su A.Venclova bei dar keliais veikėjais pasirašė deklaraciją, patvirtinančią, jog „Lietuvoje įvedama Sovietų santvarka“.
Be kita ko, pažymoje rašyta, kad jis sąmoningai dalyvavo „rinkiminėje kampanijoje teroro sąlygomis“, publikavo sovietų kariuomenę, jos lyderį J.Staliną šlovinančių publicistikos straipsnių seriją.
1940-ųjų rugpjūčio 24-ąją Lietuvos Liaudies Seime P.Cvirka pasakė kalbą, kurioje jis šlovina sovietų valdžią ir Staliną.
Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas sako, kad apsisprendus nukelti paminklą pademonstruotas aiškus supratimas, kad „paveldas turi būti suderinamas su mūsų istoriniu naratyvu“, o ne saugantis okupantų kolaborantus.
Daugiau apie tai skaitykite ČIA.
Mano, kad buvo priverstas įskųsti K.Jakubėną
Prisiminęs tragiškai pasibaigusį rašytojo Kazio Jakubėno, kurį P.Cvirka įskundė sovietų saugumui atvejį, 15min pašnekovas sakė, kad K.Jakubėną valdžia sekė jau anksčiau: „Skaičiau dokumentus. Pokalbyje su draugais jis pasakė, kad ruošiasi bėgti į užsienį. Jis buvo suimtas, o P.Cvirkos raštas parašytas po dviejų dienų nuo bylos pradėjimo. Jis parašė taip, kaip jam tada atrodė. Rašte daug naudojama Kazio Preikšo išsireiškimų: Preikšas sakė taip, Preikšas sakė taip. Tai aišku, kad jis P.Cvirką pasikvietė ir pasakė, ką rašyti.“
Kuo čia dėtas P.Cvirka?
Pašnekovas K.Jakubėno mirties su P.Cvirkos raštu saugumui nesieja. Visų pirma, jo teigimu, K.Jakubėnas nužudytas prabėgus keleriems metams po P.Cvirkos mirties: „Kuo čia dėtas P.Cvirka? Ar jis po mirties kažkaip jį nužudė?“
Žiaurumus norėjo aprašyti knygoje?
Ar jaunystėje marksizmo idėjomis susižavėjęs jaunuolis, vėliau prisidėjęs prie stalinistinės valdžios vykdomos politikos žinojo apie šalyje vykdomas žudynes? G.Aleksos teigimu, nors nieko panašaus P.Cvirka nesitikėjo, tačiau suprato, kas dedasi šalyje, ir tai jį smarkiai paveikė: „Man teko gydyti Julių Veličką, savo krikšto tėvą, mano tėvų kaimyną (ir P.Cvirkos draugą, – aut. past.). Jis prisiminė, kad aš jo kažkada klausinėdavau, koks tas P.Cvirka buvo.
Mane tai domino nuo mokyklos laikų. Jis pasakojo, kad kartą po karo jį aplankęs P.Cvirka išgėręs įsikalbėjo: tu neįsivaizduoji, Juliau, į kokio slibino nasrus Lietuva papuolė. Be abejo, jo noras tuo metu rašyti minėtą romaną buvo didelis, tačiau tais metais rašyti aštriai buvo didžiulė rizika. Tokie žodžiai, kuriuos viena knygos herojė sako: tu žinai, ateis laikas ir Lietuva bus laisva. Mes visus mūsų didvyrius surasim, gražiai palaidosim ir papuošim jų kapus. Tokius žodžius vartoti buvo neįmanoma. Jeigu iš poezijos braukdavo tokius žodžius kaip kryžius ar bažnyčia… Bet jis nespėjo.“
Kalbėdamas apie tamsiausią P.Cvirkos biografijos dėmę – kolaboravimą su okupacine valdžia – G.Aleksa darsyk pabrėžė, kad klaidinga praeities sprendimus vertinti iš dabarties perspektyvos. Jo nuomone, ilgiau gyvenę sovietų okupacijos laikotarpio rašytojai gavo teisę nuomonę pakeisti, paaiškinti savo sprendimus ir pasirinkimus, o P.Cvirka to paprasčiausiai nesulaukė.
P.Cvirkos gyvenimą nagrinėja romane
Anksčiau G.Aleksa yra pasakojęs, kad jo tėvų kaimynystėje gyveno P.Cvirkos dėdė Juozas, o ir jis pats ten dažnai vasarodavo. Paklaustas, ar imdamasis nagrinėti visuomenėje prieštaringai vertinamos asmenybės gyvenimą nebijojo sulaukti kritikos, ar dar blogiau – pasmerkimo, G.Aleksa atsakė, kad pateisinti rašytojo nesiekė, o šiemet pasirodęs romanas „Baik cirkus, Cvirka!“ – bandymas suprasti, kodėl jis pasirinko būtent tokį kelią.
„Prieš tai parašiau romaną apie kunigą disidentą ir kankinį Juozapą Zdebskį. Gilinausi, kas žmogų veda priešintis okupacijai. P.Cvirkos asmenybė mane įkvėpė aiškintis, o kaip žmogus papuola į tas pinkles“, – paaiškino jis.
G.Aleksos knygoje taip pat skelbiama nebaigto P.Cvirkos romano „Upė negrįžta“, kuriame nagrinėjami pokario žiaurumai, ištrauka.
