– Esate užimtas aktorius, per metus nusifilmuojantis bent keliuose filmuose – džiugu, kad radote laiko atvykti į mūsų šalį.
– Dabar kaip tik yra laikas tarp filmavimų – šiuo metu filmuojuosi jau ketvirtame režisieriaus Erano Riklio filme. „Kino pavasaryje“ žiūrovai gali pamatyti mūsų ankstesnį darbą – „Alyvmedis“.
Maroko kino festivalyje sutikau puikią prodiuserę Vilmą iš Lietuvos ir ji man papasakojo apie „Kino pavasarį“. Susidomėjau ir pasakiau, kad mielai atvykčiau čia – norėjau pamatyti jūsų šalį. Juk jei nuspręsčiau keliauti po Europą, į jūsų šalį žemėlapyje tikriausiai neatkreipčiau dėmesio. Taigi festivalio kvietimas – puiki galimybė čia apsilankyti, pamatyti tai, ko nepažįstu. Mes visi ieškome naujų patirčių, pažinčių, norime pažinti naujas kultūras. (Šypsosi)
Prisipažinsiu – ši Europos dalis, deja, man yra tamsi. Tačiau tikiuosi, kad durys man atsivers ir aš ištaisysiu šią klaidą. Turiu planų dirbti su jūsų prodiusere, galbūt tai išsivystys iki kooprodukcijos – bet dar anksti apie tai kalbėti.
 |
| Ali Sulimanas |
– Šiemet „Kino pavasaryje“ žiūrovai be „Alyvmedžio“, dar gali pamatyti ir filmą „Išpuolis“, kuriame jūs atliekate pagrindinį vaidmenį – vaidinate sėkmingą karjerą padariusį palestinietį gydytoją, kurio žmona, jam nežinant, nusprendžia susisprogdinti vaikų pilnoje kavinėje.
– Kai „Išpuolio“ režisierius Ziadas Doueiri pradėjo vykdyti atrankas šiam vaidmeniui, aš iš karto užsinorėjau pas jį vaidinti. Esu didelis šio, vieno geriausių Libano režisierių, gerbėjas. Pirmas jo filmas „West Beirut“, pasakojantis apie pilietinį karą Libane, yra fantastiškas – labai rekomenduoju jį pamatyti. Todėl aš buvau pasirengęs viską atiduoti, kad tik jis mane pasirinktų. Bet ką! (Juokiasi)
Mane sužavėjo Alžyro rašytojo Yasmino Khadra'os novelė, pagal kurią ir pastatytas šis filmas. Jis, pats būdamas toli nuo Izraelio ir Palestinos konflikto, sukūrė meilės istoriją, kurios kontekste atsiskleidžia abiejų tautų nesutarimai.
– Izraelio ir Palestinos konfliktas su jumis susijęs asmeniškai – esate palestinietis, turintis Izraelio pilietybę. Kokia jūsų kaip menininko pozicija šiuo klausimu?
Aš nuoširdžiai nekenčiu politikos ir nenoriu savęs su ja sieti – tačiau dauguma filmų, kuriuose vaidinau, yra politikos centre. Tikrai!
– Savo darbais noriu pasakyti pasauliui, kad palestiniečiai myli gyvenimą ir nori jį gyventi. Mes turime savo kultūrą, meną, bet neturime tinkamų sąlygų, įrankių ir galimybių parodyti tai žmonėms. Tam tikra prasme kinas yra kultūros veidrodis – jame gali parodyti, kas tu esi ir iš kur atėjai. Todėl vaidinant man svarbu uždėti antspaudą ant žemėlapio ir parodyti žmonėms kitas idėjas, požiūrius, nei jie turi savo galvose. Juk šiandien palestiniečiai, norėdami save apginti, iškart laikomi teroristais. Visas pasaulis Palestiną mato tik viena spalva, nepasigilindamas į šios tautos istoriją ir kodėl tie žmonės nuo 1949 metų iki dabar kenčia.
Iš kitos pusės nenoriu būti tik Palestinos aktorius, kuris visuose savo darbuose kaip nors kalba apie Palestiną. Deja, neturiu galimybės visą laiką filmuotis, pavyzdžiui, tik meilės istorijose. Norėčiau, bet būdamas palestinietis aktorius, nuolat jaučiu atsakomybę už savo tautą ir negaliu nusimesti nuo pečių šios naštos.
Aš nuoširdžiai nekenčiu politikos ir nenoriu savęs su ja sieti – tačiau dauguma filmų, kuriuose vaidinau, yra politikos centre. Tikrai! (Juokiasi) Esu tik aktorius – galiu vaidinti bet ką: liūdną ar linksmą herojų, bet nuolat save atrandu tame Izraelio ir Palestinos konflikte. (Šypsosi)
 |
| Ali Sulimanas |
– Esate atsisakęs tam tikrų vaidmenų, nenorėdamas prisidėti prie neigiamų stereotipų kūrimo apie arabus.
– Iš tiesų iš amerikiečių esu gavęs daugybę pasiūlymų vaidinti teroristus – jeigu pastebėjote, Holivudo filmuose arabai praktiškai visada yra teroristai. Pasaulio visuomenė iš šių filmų jau susidarė nuomonę, kad beveik visi arabai yra pavojingi. Dieve mano! Aš nenoriu matyti tokių arabų!
Holivudo filmuose arabai praktiškai visada yra teroristai. Pasaulio visuomenė iš šių filmų jau susidarė nuomonę, kad beveik visi arabai yra pavojingi. Dieve mano! Aš nenoriu matyti tokių arabų!
Kai gavau pirmąjį pasiūlymą vaidinti Holivudo filme – tai buvo Peterio Bergo kino juosta „Karalystė“ („The Kingdom“) – mano herojus pabaigoje turėjo nužudyti. Bet aš paklausiau režisieriaus, kodėl būtinai taip viskas turi baigtis – uždarant visus langus ir nepaliekant galimybės arabus pamatyti kitoje šviesoje. Pasiūliau jam palikti vilties, kad kitas irgi gali būti geras, parodyti ir kitą požiūrio kampą. Jis manęs paklausė ir pakeitė scenarijų. Džiaugiuosi prisidėjęs prie teigiamų pokyčių vaizduojant arabus kine! (Šypsosi)
– Vadinasi, jums pavyko ne tik išpildyti svajonę patekti į Holivudą, bet ir padaryti jam teigiamą įtaką?
– (Šypsosi) Žinoma, vaidinti Holivudo filmuose yra kiekvieno aktoriaus svajonė. Man pasisekė – aš net nedrįsau apie tai pasvajoti, o ėmiau ir ten atsiradau. (Juokiasi) Kai nusifilmavau režisieriaus Hany Abu-Assado filme „Paradise now“ ir jis buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas, laimėjo „Auksinį gaublį“ ir kitus daugybę apdovanojimų, durys į Holivudą atsivėrė.
Prieš „Oskarų“ ceremoniją susitikau su „Karalystės“ režisieriumi, jis tuo metu kaip tik vykdė aktorių atranką ir man pasiūlė vaidmenį. Tai buvo taip paprasta! Kai kurie labai talentingi žmonės visokiais būdais stengiasi patekti į Holivudą ir jiems nepavyksta – o man tiesiog pasisekė. Fortūna mane apdovanojo.
Holivude gali dirbti su geriausiais režisieriais, prodiuseriais – jie tikrai moka kurti gerą kiną, nekalbant apie didžiulius filmų biudžetus, kurie leidžia gauti geriausias kino gamybos ir komforto galimybes. Tačiau dirbdamas Holivude, tuo pat metu dalyvauju ir savo tautiečių kuriamuose mažo biudžeto filmuose – noriu padėti palestiniečių kinui.
 |
| Ali Sulimanas |
– Filmuodamasis Ridley'io Scotto filme „Melo pinklės“ („Body of lies“), tuo pat metu vaidinote ir palestiniečių režisierės Najwos Najjar kino juostoje „Pomegranates and Myrrh“. Esate pasakojęs, kad tada Holivude jums buvo pasiūlytas asmeninis vagonėlis, o grįžęs į tėvynę neturėjote net savo kėdės.
– (Juokiasi) O taip – matėsi akivaizdus kontrastas. Namuose kino kūrėjai stengiasi sukurti filmus, beveik neturėdami pinigų – jie skaičiuoja kiekvieną monetą. Tačiau kai turi idėją ir ja tiki – net ir neturėdamas pinigų – gali sukurti daug gilesnį ir sėkmingesnį filmą. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą filmavausi Jordanijos filme „Paskutinis penktadienis“ („Al Juma Al Akheira“), jie beveik neturėjo pinigų ir aš negavau jokio užmokesčio – bet tai vienintelis filmas, už kurį pelniau 2 apdovanojimus. (Juokiasi)
Žavu stebėti, kaip jauni kino kūrėjai, nors ir neturėdami lėšų, iš visų jėgų ir su dideliu entuziazmu siekia savo svajonės išsipildymo. Ne tik palestiniečiai neturi pinigų kinui – daug arabų šalių kino kūrėjų kenčia nuo lėšų trūkumo. Didžiąją dalį pinigų filmams gauname iš Europos. Mes neturime kino industrijos, gerų prodiuserių, tačiau aš džiaugiuosi, kad palestiniečių kinas keičiasi į gerąją pusę.
Mes žengėme žingsnį į priekį nuo verksmingų filmų, kuriuose pasauliui save rodėme tik kaip vargšus, nelaimingus žmones, okupuotus ir prašančius pagalbos, į racionalų ir mąstyti verčiantį kiną. Mūsų kinas tampa pasaulio kinu – ne tik palestiniečių. Ateina nauja kino kūrėjų karta su nauju, kitokiu požiūriu tiek į pasaulį, tiek į su mumis susijusius konfliktus.
Ridley'is Scottas yra vienas mėgstamiausių mano režisierių – kai su juo dirbau, jam bekalbant su manimi kartais pasijusdavau lyg sapne.
– O kokį įspūdį jums paliko Holivudas iš vidaus, kai teko dirbti su visame pasaulyje žinomais režisieriais ir aktoriais?
– R.Scottas yra vienas mėgstamiausių mano režisierių – kai su juo dirbau, jam bekalbant su manimi kartais pasijusdavau lyg sapne. (Juokiasi) Negalėjau tuo patikėti. Jūs neįsivaizduojate, kokie malonūs ir žemiški yra tie garsūs žmonės! Visi partneriai, su kuriais man teko dirbti – Leonardo'as DiCaprio, Russelas Crowe'as, Jennifer Garner, Jamie Foxx ir kiti žinomi aktoriai – buvo tikrai labai malonūs ir paprasti.
Manau, tokie ir turi būti aktoriai – juk negali būti išdidus ir pakilęs virš visų, jei nori pasiekti žmones, žiūrovus. Mes dirbame su jausmais, emocijomis ir kitais pojūčiais, todėl negalime statytis sienos nuo žmonių.
 |
| Ali Sulimanas |
