„Gudrus būdas išlaikyti žmones pasyvius ir paklusnius yra griežtas priimtinų nuomonių spektro apribojimas, tuo pat metu leidžiant labai aktyviai diskutuoti nurodytose ribose, netgi skatinant kritiškus ir disidentinius požiūrius. Tai įtikina žmones, esą plėtojamas visiškai laisvas mąstymas, nors tuo pat metu sistema iš anksto nustato galimų diskusijų ribas.“
Ši įžvalga nusistebėtinai tinka mūsų laikams, kai laikraščiai, interneto portalai, o ir visa viešoji erdvė užkimšta komentarais apie globalią kovą su koronavirusu, apie išganingas vakcinas bei kitus vien su pandemija susijusius dalykus, tarsi visuomenės nevargintų daugiau jokie rūpesčiai ir problemos.
Apžvalgininkai į kairę ir į dešinę švaistosi menkai pagrįstomis nuomonėmis, nesivargindami jų argumentuoti, o nemaža internautų dalis savo mėgstamus ar nemėgstamus autorius užverčia anoniminiais komentarais. Šio sunkaus laikotarpio nerimastingoje atmosferoje bene labiausiai stebina ne tiek paranojiškas įtūžis, baimės kurstymas, viešų pasmerkimų ar akivaizdaus absurdo apraiškų gausa, kiek entuziazmas, su kuriuo dauginamos abejotinos vertės žinios, klaidingi ir klaidinantys įsitikinimai, net prietarai, nepamirštant jų apgaubti mokslo ,,tiesos ir šviesos“ aureole. Kad ir kaip kam nors būtų apmaudu, tačiau nesąmonės vis tiek lieka nesąmonėmis, nors išdidžiai apeliuojama į mokslinę pasaulėžiūrą, neginčytiną mokslo autoritetą.
