Kam kiltų didesnių problemų, jei apimta panikos panaudočiau tas pipirines dujas, kurias visur su savimi tampausi? Bijau, kad papasakojus apie užpuolimą mažai kas manimi patikėtų. Arba paklaustų, kaip buvau apsirengusi.
-
Smurto orderis: naujas įrankis kovai su smurtautojais, artimųjų apsauga, skubi pagalba ir kokybiškos paslaugos
-
84-ąjį gimtadienį minintis Antanas Sutkus – apie neišsenkantį archyvą, flirtą su nomenklatūra ir bičiulystę su Landsbergiu
-
Garsus turkų režisierius – apie R.T.Erdogano santykius su V.Putinu, populizmą bei LGBTQ+
Bijau viešų tualetų. Tamsos. Tarpuvarčių – dieną ar naktį. Liftų, požeminių parkingo aikštelių. Kada pradėjau bijoti? Nežinau, bet neabejoju, kad bijojo visos moterys, kurios mane augino. Bijosiu, kol turėsiu draugių ir močiutę, mamą ir tetą, pažįstamų ir kolegių. Kol atsisveikindama su draugėmis, ypač vakare, sakysiu ne tik „iki“, bet ir „parašyk, kai grįši“. Jei kada turėsiu dukrą, bijosiu tik stipriau. Kada nustosiu? Gal kai vyrai bus mokomi neprievartauti, o ne moterys mokomos kaip elgtis ir rengtis, kad nebūtų išprievartautos.
Bijom miško ir stotelių, autobusų ir prasilenkimo su vyru/-ais gatvėje, neblaivių pažįstamų ir nepažįstamų, parkų ir požeminių perėjų, bijom dieną ir naktį, eidamos vienos ir nebūtinai.
Bijau, kuomet daugiau nei 8 tūkst. tinklaraščio, kurio bendraautorė esu, sekėjų (iš kurių didžioji dalis – moterys) paklausiu, ko jos bijo ir išgirstu atsakymus. „Bijau visada, kai esu ne namie“, sako jauna moteris.
Istorijos iki skausmo pažįstamos, pasikartojančios ir susiliejančios į bendrą, milžinišką, ilgametį sopulį. Bijom miško ir stotelių, autobusų ir prasilenkimo su vyru/-ais gatvėje, neblaivių pažįstamų ir nepažįstamų, parkų ir požeminių perėjų, bijom dieną ir naktį, eidamos vienos ir nebūtinai. Viena iš sekėjų sako: „Neįsivaizduoju pasaulio, kuriame nebijočiau vyro“.
Jo neįsivaizduoju ir aš.
Pati kalta ir pati prisiprašė?
Bijau vyrų, kai skaitau komentarus internete. Kai girdžiu, jog seksualinės prievartos auka „pati prisiprašė“. Kai policininkas, išprievartautai merginai pasiūlęs „mažiau gert ir raitytis“ gauna tik įspėjimą. Kai mano 15 metų mylėtos grupės vokalistas per koncertą Vilniuje organizuoja vakarėlį, kuriame iš merginos negavęs sekso – įsiunta. Kai moteris pagal išvaizdą, drabužius ir makiažą jam parinkinėja kita moteris. Lyg mėsą parduotuvėje. Galima būtų sakyti, kad iš tiesų seksas su Rammstein vokalistu – neprivalomas, o ir merginos turėtų žinoti, kad „groupies“ (senas kaip rokenrolas terminas, reiškiantis įprastai merginas, kurios seka grupę turo metu, palaiko kompaniją lovoje ir/ar ne tik) – muzikos pasaulio dalis.
Visgi, atsirandantis galios santykis, kuomet kažko reikalauja tavo mėgstamiausios grupės vokalistas (ar vadovas darbe, kurį bijai prarasti), mane gąsdina. Kaip gąsdina ir tai, jog jam sutenere dirba moteris. Nors turbūt neturėtų stebinti – moteris moterimi pasitiki labiau. Moteris su moterimi jaučiasi saugiau. Tačiau nesijaučiu saugi, kai tarp „pati prisiprašė“ komentarų pastebiu ne tik vyrų vardus ir veidus. Bandau suprasti: ar yra dalis mūsų, kurios nebijo? O gal yra tokių, kurios mano, kad joms pavojus negresia? O gal jos – jau atbukę nuo smurto, kurio prisižiūrėjo ir prisikentėjo?
Bandau suprasti: ar yra dalis mūsų, kurios nebijo? O gal yra tokių, kurios mano, kad joms pavojus negresia?
Ironiškai šypsausi išgirdusi, kad pasisakius apie seksualinę prievartą darbe, artimoje aplinkoje ar bet kokioje kitoje situacijoje, kai kaltinamasis yra žinomas asmuo, aukos tik siekia išgarsėti. Nes prisimenu, kad po kaltinimų seksualine prievarta, ant žurnalo viršelio „Žmonės“ atsidūrė Šarūnas Bartas, o ne apie fizinį ir seksualinį smurtą prabilusi dailininkė Paulė Bocullaitė. Ne apie Paulę Bocullaitę aktorė ir žurnalistė Gražina Baikštytė parašė knygą. Ne, 2020-aisiais leidykla „Sofoklis“ išleido „Šarūnas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu“, kurią reklamuodama G.Baikštytė sakė: „Aš esu visko patyrusi, bet niekas manęs nėra išprievartavęs, nes aš to nenorėjau ir tiek.". Ar visos moterys, patyrusios seksualinę prievartą, pagal šią logiką to norėjo?
Dažnai kalbame apie Lietuvos teigiamus pokyčius, bene išgyvendintą sovietinį palikimą. Tačiau kelionė laiku nuo rusų priespaudos iki šių dienų – ne tokia jau drastiška, kai kalbame apie seksualinę prievartą ir smurtą prieš moteris.
Kelionė laiku nuo rusų priespaudos iki šių dienų – ne tokia jau drastiška, kai kalbame apie seksualinę prievartą ir smurtą prieš moteris.
Sigitos Černevičiūtės ir Monikos Kareniauskaitės monografijoje „Pati kalta? Smurto prieš moteris istorija XX a. Lietuvoje“ rašoma, kad „ir sovietmečiu tiek sistemos darbuotojai, tiek visuomenė, tiek kitos moterys ar net pačios aukos linko – tiesiogiai ar ne – kaltinti moterį dėl prieš ją įvykdyto smurtinio nusikaltimo.“ Moterys buvo mokomos „vengti su išprievartavimu susijusių rizikų“, o vyrai – tiek privačiai, tiek viešajame diskurse, buvo pateisinami, net užjaučiami, suvokiami „kaip sunkiau savo seksualumą gebanti valdyti būtybė, kaip moters „išprovokuotas“ prieš ją atlikti smurtinius veiksmus“.
Koks drabužis apsaugotų nuo išprievartavimo?
Ypač dažnai, kai kalbame apie seksualinę prievartą, išgirstame klausimą: „o ką ji buvo apsirengusi?“. Kuo ne sovietmečiu propaguotas „rizikų vengimas“? Tačiau atrodo, kad nėra drabužio, kuris galėtų nuo seksualinės prievartos apsaugoti. Ypač paveiki 2023-ųjų paroda (panašių būta ne vienos) „Ką buvai apsirengusi?“ (angl. „What were you wearing?“) kurioje galima apžiūrėti drabužius, kuriais buvo apsirengusios seksualinį smurtą patyrusios moterys ir mergaitės.
6-erių metų mergaitės sijonukas ir megztukas, moters džemperis ir treninginės kelnės, džinsai ir marškinėliai, 7-erių metų mergaitės timpos ir marškinėliai, medicinos darbuotojos uniforminės kelnės ir džemperis, 3-jų metų mergaitės suknelė. Kitoje panašios idėjos parodoje galima pamatyti ir karinę uniformą, išleistuvių suknelę, sarį.
Todėl klausiu ne ką buvo apsirengusi ta, kuri buvo išprievartauta. Klausiu: ar yra toks rūbas, kuris nuo seksualinės prievartos galėtų apsaugoti?
Nukentėjusios ar naudos ieškotojos?
Baisiuosi, kai išgirstu: „o kodėl tik dabar pasisakė? Naudos ieško!“. Prisimenu Vanessą Springorą, vienos iš didžiausių Prancūzijos leidyklų vadovę, tik praėjus trisdešimt metų po patirtos seksualinės prievartos paauglystėje (jai buvo vos trylika), prabilusią apie jos prievartautoją – žymų prancūzų rašytoją Gabriel‘į Matzneff‘ą. Savo knygoje „(Ne)uždraustų santykių istorija. Abipusiu sutikimu“, V.Springora pasakoja apie visus, kurie nepriimtiniems, traumuojantiems santykiams ne tik nesipriešino, bet ir gynė grobuonis, kurie mėgavosi santykiais su mažametėmis.
Simone de Beauvoir, J.P.Sartre, Andre Glucksmann – intelektualai, prancūzų elitas ir literatūrinė, filosofinė, meninė creme de la creme. Ir tie, kurie pasirašė 1977-aisiais „Le Monde“ laikraštyje publikuotą atvirą laišką pavadintą „Apie teismo procesą“, skatinantį dekriminalizuoti nepilnamečių ir suaugusiųjų seksualinius santykius.
Ar žiūrėdami trylikamečiui, patyrusiam seksualinį smurtą, į akis, vis tiek drįstume jį apkaltinti, kad prabilo per vėlai? O gal dar pasakytume, kad nieko siaubingo nenutiko?
Laiške papasakota istorija apie tris vyrus, įkalintus už seksualinius santykius su nepilnamečiais (13-14 m.). Santykius fotografavę, bet kaip teigia, prieš aukas nesmurtavę (nors seksas su nepilnamečiais ir nelegalus), trijulė laukė teismo, kol Prancūzijos elitas grūmojo kumščiais ir sakė: „kodėl bandom nubausti nieko blogo nepadariusius?“.
Ar žiūrėdami trylikamečiui, patyrusiam seksualinį smurtą, į akis, vis tiek drįstume jį apkaltinti, kad prabilo per vėlai? O gal dar pasakytume, kad nieko siaubingo nenutiko? Gal paklaustume ir ką buvo apsirengęs?
Ir koks milžiniškas skausmas, kokia dviguba neteisybė, kai Vanessos Springoros išpažintis sukasi apie pedofilą, kuris tuo pat metu yra ir kūrėjas. Nes gyjančiai aukai tenka susidurti su tiesa, liūdnesne nei aplinkos, leidyklų, meno žmonių ir gerbiamų elito atstovų palaikymas. Baisiausia, kad menininkų sukurti pasauliai gali egzistuoti amžinai. Knygose. Filmuose. Muzikoje.
Todėl pasveikti – dar sunkiau, kai gyveni ne tik savo pačios prisiminimuose ir kaltėje, bet ir kitų bendroje sąmonėje ir atmintyje. Lentynose. Scenose. Ekranuose. Raidėse, kuriose jis suteikia tau vardą ir veidą, jausmus ir emocijas. O todėl ir diktuoja naratyvą, ką jautei ir ko norėjai. Kad norėjai.
Žymus menininkas ar žymus prievartautojas?
Tokių, žymių ir nuolatos viešumoje šmėžuojančių, net gerbiamų ir apdovanojamų, tačiau siaubingais nusikaltimais apkaltintų – gausu. Pavyzdžiui, režisierius Woody Allen‘as, dar 1992-aisiais apkaltintas savo įvaikintos mažametės dukros žaginimu, 2014-aisiais prabilus ir pačiai nukentėjusiai, niekada nebuvo nuteistas ir iki šiol sėkmingai kuria filmus. Juose nuo 2014-ųjų vaidino tokios žvaigždės kaip Kristen Stewart, Steve Carell, Joaquin Phoenix, Emma Stone.
Tiesa, kai kurie žymūs aktoriai, vaidinę W.Allen‘o projektuose, tokie kaip Kate Winslet ir Colin Firth, vėliau pasisakė prieš Woody Allen‘ą ir teigė besigailintys, kad vaidino jo kurtuose filmuose.
Žymus aktorius ir dviejų Oskarų laimėtojas Dustin‘as Hoffman‘as dar 2017-aisiais septynių moterų buvo apkaltintas seksualine prievarta. Nors D.Hoffman‘as viešumoje pasirodo retai, bet nuo 2017-ųjų nusifilmavo dar šešiuose filmuose.
Neabejoju, kad šiuos vyrus – kuo puikiausiai žinote. Ar žinote vardus juos apkaltinusiųjų? Ar žinote, kaip nukentėjusios atrodo?
Neabejoju, kad šiuos vyrus – kuo puikiausiai žinote. Ar žinote vardus juos apkaltinusiųjų? Ar žinote, kaip nukentėjusios atrodo? Ar jas matėte ant žymių žurnalų viršelių? Yra lengvesnių, greitesnių, mažiau skausmingų kelių į šlovę, nei apnuoginti didžiausius širdies ir sielos skaudulius prieš visuomenę, kuri vis dar puola kaltinti auką.
Ko bijome labiau – lytinio švietimo mokyklose ar nenuteisiamų prievartautojų?
Kai kaltinamasis – žymus, aukai tenka atlaikyti daugialypį spaudimą – ne tik gyventi su patirta skriauda, bet ir atstovėti savo tiesą prieš visuomenę. Tačiau ne ką lengviau ir kai nukentėjusioji – kaltinamojo sutuoktinė.
Policija Lietuvoje vis dar po patirto smurto (seksualinio, fizinio, emocinio) skatina susitaikyti – dažniausiai dėl absoliučiai buitinių priežasčių, o ne vedami noro puoselėti „tradicinę“ šeimą. Tiesiog todėl, kad užregistravus smurto atvejį, vyro tiesiog nėra kur „padėti“. Būstas tik vienas, dažnai dar ir abiejų vardu, o policija sulaiko kaltinamąjį nebent per naktį. Neretai – išblaivinimo tikslais.
Nuo liepos 1-osios pradeda veikti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, kuris smurtautoją įpareigotų laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesiartinti prie aukos ir kartu gyvenančių asmenų. Visgi, kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktais duomenimis, pernai policijoje užregistruota daugiau kaip 56 tūkst. pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje, kyla klausimas – ar tikrai visiems smurtautojams, ypač gyvenantiems ne didmiesčiuose, bus kur išsikelti? Orderio idėja puiki, bet ar nekils tokia pat problema kaip iki šiol, jog nei išteklių, nei galimybių nakvoti ne namuose – nėra?
Visgi, net kai seksualinė prievarta ir smurtas įrodomi, nėra garantijų, kad auka sulauks teisingumo. Prisiminkime Lietuvą sukrėtusį Jurbarko atvejį: nepilnametės išžaginimas, siaubingas smurtas, sveikatos sutrikdymas. Dvigubas šešiolikmetės žandikaulio lūžis, daug sunkių operacijų, psichologinės traumos visam gyvenimui ir daug sukrėstų, stebėjusių ilgą (bene tris metus vykusį) teismo procesą. Ir visgi, paskutiniais duomenimis, kalėjimo užpuolikas išvengs, jam skirta lygtinė penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Neteigiu, kad kalėjimas – vienintelis kelias į teisingumą. Visgi, aukai išmokėti pinigai – vis šiokia tokia, bet nepakankama paguoda.
Neteigiu, kad kalėjimas – vienintelis kelias į teisingumą. Visgi, aukai išmokėti pinigai – vis šiokia tokia, bet nepakankama paguoda. Turėtume klausti kaip jaunas vyras tapo tokia grėsme ir ką galime padaryti, kad nieko daugiau nebenuskriaustų. Intensyvi psichoterapija – mažų mažiausiai būtina. Kaip ir lytinis švietimas, kuris turėtų prasidėti jau ankstyvame amžiuje ir tęstis iki mokyklos pabaigos. Suvokimo skatinimas, mokymas įsiklausyti ne tik į savus poreikius, pagarba savam ir svetimam kūnui, aiškus kito emocinių, seksualinių, fizinių ribų suvokimas.
Kiek nuo smurto nukentėjusių moterų tilptų į Siemens areną?
Statistika aklai pasitikėti negalime, tačiau ji leidžia bent šiek tiek įsivaizduoti problemos mastą. Kaip kriminologė jaučiu pareigą paaiškinti: toli gražu ne visi įvykstantys nusikaltimai tampa statistika. Apie kai kuriuos niekada nepranešama, kai kurie būna netinkamai klasifikuojami, dar kartais pareiškimas būna atsiimamas – iš baimės, patiriant psichologinį spaudimą, bijant viešumo pasekmių ar net policijai paskatinus. Ką jau bekalbėti apie tai, kad seksualinius nusikaltimus įrodyti sunku, o už juos nuteisti – dar sunkiau, ypač jei auka ne iš karto kreipėsi į policiją, nebuvo padaryti tyrimai ligoninėje, nebeliko įkalčių.
Statistika aklai pasitikėti negalime, tačiau ji leidžia bent šiek tiek įsivaizduoti problemos mastą.
Tad ką sako statistika, net jei žvelgiame į ją kritiškai? Kas 68 sekundes JAV įvyksta seksualinės prievartos nusikaltimas. 1 iš 6 amerikiečių moterų patyrė bandymą išprievartauti ar išprievartavimą. 90% suaugusių seksualinės prievartos aukų JAV yra moterys. 94% JAV seksualinę prievartą patyrusių moterų per dvi savaites po įvykio pajaučia potrauminio streso sutrikimo požymius. 33% išprievartautų moterų galvoja apie savižudybę, 13% – bando žudytis.
Nereikia bijoti net į gatvę išeiti – dažnai pavojus tyko namuose. 2022-ais metais aštuonios iš dešimties smurtą artimoje aplinkoje patyrusių lietuvių buvo moterys. Daugiau nei ketvirtadaliu išaugo seksualinių nusikaltimų skaičius, o didžioji dalis smurtautojų išlieka vyrai.
2020-aisiais buvo užregistruota (primenu, tik užregistruota) 3865 nuo smurto nukentėjusios moterys. Iš jų 9 – nužudytos. 3608 patyrusios fizinio skausmo sukėlimą ar nesunkų sveikatos sutrikdymą. 4 – išžagintos. Pastarąjį skaičių reikėtų vertinti dar kritiškiau: seksas smurtiniuose santykiuose dažnai yra prievolė, savaime suprantama kasdienybė, kai kurių nukentėjusių akyse tokia pat įprasta, kaip ir mėlynė po akimi. Tai patiriančios moterys tikrai nepuola į policiją skambinti po kiekvieno smurtinio, ne abipusiu sutikimu atlikto akto.
Ir jei nors vienas iš šių skaičių, palyginus su bendru gyventojų skaičiumi Lietuvoje, atrodo ne toks jau ir didelis, kviečiu visas šias moteris pabandyti įsivaizduoti viename kambaryje. Siemens arenoje per koncertą telpa 13 500 žiūrovų. Jeigu joje norėtume sutalpinti 2018-2020 metais nuo nusikalstamų veikų Lietuvoje nukentėjusias moteris, visos „norinčios“ tiesiog netilptų. Per šiuos tris metus nukentėjusių buvo užregistruota (ir vėl primenu: tik užregistruota) 14 251.
Kam pasaulis pavojingiausias?
Mokslininkė, elgsenos ekonomistė dr. Agnė Kajackaitė savo knygoje „WO/MEN. Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kaip įprasta manyti?“ pristato moksliniais tyrimais pagrįstą išvadą, jog „baltiesiems vyrams pasaulis atrodė mažiau pavojingas nei likusiai populiacijos daliai“. Nė akimirkai tuo neabejoju.
Tikriausiai daugelis mano paminėtų patirčių – nuo laiptinių iki liftų – atrodys juokingos tiems, kurie niekada grįždami namo tarp pirštų nespaudė raktų. Kurie nebijo rištis plaukų į uodegą, už kurios lengva pačiupti. Kurie viešumoje neatsisako ausinių, kad viską aplink girdėtų. Neužsirakina vos įsėdę į automobilį. Nuolat nesižvalgo per petį ir neieško būdų kaip pabėgti, jei prireiktų. Bet man nejuokinga.
Man baisu, nes pagalbą dažnai pasiūlo nebūtinai tie, iš kurių tikėtumeis ir kurių tai, rodos, pareiga. Dažniausiai pagalbos ranką ištiesia tiesiog kita moteris.
Nejuokinga ir visoms toms moterims, kurios pasidalino savo patirtimis, kai tinklaraštyje paklausiau, ko, kada ir kaip bijo. Jos užpuolamos vienos ir su vaikais, tamsoje ir šviesoje, didmiesčiuose ir rajonuose. Jos dalinasi draugių, pažįstamų, giminaičių istorijomis – apie policijos abejingumą, „įrodymų trūkumą“, kuomet prašoma pagalbos rodant akivaizdžius sužeidimus, verkiant, kad sutuoktinis vos nepasmaugė vaikų akivaizdoje.
Man baisu, nes pagalbą dažnai pasiūlo nebūtinai tie, iš kurių tikėtumeis ir kurių tai, rodos, pareiga. Dažniausiai pagalbos ranką ištiesia tiesiog kita moteris.
Kita moteris atveria savo namų duris draugei, kuriai policija pasiūlė susitaikyti. Kita moteris prie vyno taurės man parodo savigynos kursuose išmoktus judesius. Ne „jei prireiktų“, o „kai“. Aš irgi esu kita moteris. Kai sustoju prie apsvaigintos merginos, gulinčios lauke sausio mėnesį, sustirusios ir nesigaudančios aplinkoje, iš lėto dėliojančios istoriją apie vyrus, kurie „kažko pripylė į kavą“. Kai iškviečiu policiją kaimynui, kurį įtariu smurtaujant prieš savo žmoną. Kai sugėdinu vyrą, eilėje bare rėkiantį ant susigūžusios kartu esančios moters. Nes per lėtai pasiėmė jai barmeno ištiestą gėrimą.
Bet net ir būdama ta, kuri netyli, vis tiek bijau. Nes žinau, kad už mano pasakytus žodžius, už iškviestą policiją, atsiimti gali ta, kurią tikėjausi apsaugoti.
Bet net ir būdama ta, kuri netyli, vis tiek bijau. Nes žinau, kad už mano pasakytus žodžius, už iškviestą policiją, atsiimti gali ta, kurią tikėjausi apsaugoti. Nes galiu stebėti, kaip sušalusią merginą išsiveža greitoji, bet negaliu jai pažadėti, kad vyrai, kurie ją paliko gulėti, bus surasti. Ar kad ja patikės. Ir nesvarstys, ką buvo apsirengusi.
Norėčiau nustoti bijoti. Visgi, iš jokios moters niekad nesu girdėjusi frazės „O ko čia bijot?“. O kai man pasidalinus baimėmis ir liūdnomis istorijomis tai lepteli vyrai, dažniausiai pašaipiai ar su šypsena, man suskausta. Suvokiant moterų ir vyrų emocinį, patyriminį atotrūkį. Ir tuomet tik iš baimės, visai kaip tuomet, kai prikandu liežuvį taksisto automobilyje, laikausi. Neatsakiusi: „Jūsų. Jūsų.“
Patricija Tilvikaitė – kriminologė ir sociologė, knygų leidėja, tinklaraščio apie knygas „book.duo“ bendraautorė
