Paroda buvo skirta „nepatogiems ir dažnai ignoruojamiems Baltijos valstybių ir kaimyninių šalių istorijos aspektams“. Kuratorės tyrinėjo „praeities ir dabarties susipynimą, aiškinosi, kaip vizualusis menas ir kūrybinio tyrimo metodai gali atskleisti ilgalaikį istorinių įvykių poveikį ir pakeisti šiandieninį praeities supratimą.“ (iš parodos tinklalapio).
Mano kūriniai visuose šios parodos etapuose buvo skirtingi, pritaikyti konkrečiai parodinei erdvei, bet visur veikiantys panašiu būdu: panaudojant nesąmoningą parodos lankytojų dalyvavimą. Taline paroda vyko miesto pakraštyje, sovietmečiu statytame daugiabučių rajone Lasnamae – būtent čia, siekiant priartinti meną prie tų gyventojų, kurie nevažiuoja į centrą ir nesilanko galerijose, prieš keletą metų buvo įkurdintas ryškiai rožinės spalvos laikinasis meno paviljonas (kol rekonstruojami centre esantys Talino parodų rūmai).
Mano instaliacija „Nejudantis“ Talino Lasnamae rajone – tai „šešėlis“, kurį ne iš tikrųjų meta netoliese stūksantis daugiaaukštis gyvenamasis namas. Dirbtinis šešėlis suformuotas iš juodo kilimo, prieš tai naudoto kažkokiame renginyje (tokie kilimai paprastai išmetami panaudojus tik vieną kartą), kurį patiesiau ant judraus pėsčiųjų tilto netoli meno paviljono. Taigi, mano kūrinys iš parodinės erdvės persikėlė į miesto erdvę ir įtraukė į (ne visai įsisąmonintą) patyrimą ne tik parodos lankytojus, bet ir atsitiktinius praeivius, kurie ant kiliminio „šešėlio“ (ne)tyčia užlipdavo arba užvažiuodavo dviračiais ar paspirtukais, arba tyčia jį apeidavo. Kilimas, paprastai esantis kur nors viduje, čia atsirado lauke, o efemeriškas ir be perstojo kintantis šešėlis įgavo materialumą ir taktiliškumą bei tapo grėsmingai nejudančiu. Grėsmingai, nes jei šešėlis nejuda, vadinasi, nejuda ir jį sukeliantis „šviesos šaltinis“ – laike (vadinasi – jau praeityje) įstrigęs, nesikeičiantis, amžinas geresnio rytojaus pažadas, gelbėtoja „aušra“, o gal „žmogus-saulė“?
Kelios dienos iki parodos atidarymo, kol buvo instaliuojamas, šis kūrinys įgavo dar vieną įdomų aspektą – tapo tiesiogiai interaktyviu: atsitiktiniai praeiviai (daugiausia vietiniai gyventojai) stabteldavo ir domėjosi, kas čia bus. Kai pasakydavau, kad menas, mano didžiulei nuostabai visi iki vieno klausėjai reagavo teigiamai: „Menas? Puiku. Ar čia iš tos galerijos?“. Nė vienas nepasakė „nesąmonė, koks gi čia menas“ ar ko nors panašaus. Vienas pusamžis vyriškis davė patarimų, kaip geriau pritaisyti kilimą prie asfalto ir siūlėsi padėti. Viena pagyvenusi moteris nuėjo ir nupirko visiems instaliuotojams ledų, nes buvo karšta diena. Priėjo du maždaug dvylikamečiai berniukai ir paklausė, ar galėtų gauti to kilimo gabalų savo „studijos sienoms išmušti“. Kita pagyvenusi moteris, mums trumpam pasitraukus, pasiėmė vieną kilimo gabalą ir nusinešė namo. Nesivijau – man visai patiko ir tokia interakcija. Vienu metu aplink pradėjo sukiotis raumeningi tatuiruoti vyrukai gera nežadančiais veidais. Vienas iš jų priėjo pasiklausti, ką čia darom. Išgirdęs, kad meną, draugiškai pasakė „tuomet netrukdysim“ ir nuėjo. Prisistatė ir vietiniai girtuokliai. Vienas truputį pagulėjo ant kilimo, o kitas dar nuėjo ir atsivedė savo merginą, kuri irgi paklausė, kas čia bus. Kai pasakiau, kad menas, visai rimtai atsakė kažką panašaus į „menas gelbsti pasaulį“, palinkėjo sėkmės ir atkišo kumštį draugiškam bumbtelėjimui. Nors Taline nemažai abejojama, ar šio rajono gyventojai tikrai apsilanko rožiniame parodų paviljone, manau, kad tokios žmonių reakcijos rodo, jog jis vis dėlto turi poveikį. Talino savivaldybė, beje, leidimą tokiai meninei intervencijai davė labai lengvai, ir net sutarė su kita įmone, kad ta proga nuo tilto bus patraukta visa eilė gėlių vazonų.
Galvoju: o kaip būtų Vilniuje? Ar čia būtų panašios praeivių reakcijos, ar priešingos? O kitur Lietuvoje? Šiemet viešųjų erdvių menas atvedė mane ir į Klaipėdą, kur dabar veikia Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro organizuota ir mano kuruota šiuolaikinio meno viešosiose erdvėse paroda „Reiškinys M“. KKKC ir „Reiškinio M“ dėka Klaipėdoje taip pat atsirado ryškus (raudonai-oranžinis) kultūrinis taškas: buvęs Klaipėdos šiluminės elektrinės kieto kuro padavimo pastatas tapo raide M (miestas, menas, mokslas, meilė, Mėmelis) ir parodine erdve. Tačiau ar jis išliks kaip naujas veikiantis kultūros objektas? Nors toks buvo pradinis sumanymas, o ir tęstinumo iš pradžių buvo siekta, tačiau tam nėra palaikymo nei iš miesto, nei, regis, iš kultūros institucijų pusės.
Šio meninio projekto Klaipėdoje ėmiausi metų pradžioje, kaip tik tuo metu, kai Klaipėdos savivaldybės komunikacija kultūros politikos temomis sulaukė ypatingai daug kritikos. Tą kartą net kultūros ministras buvo nuvykęs pasiaiškinti, kodėl ten taip blogai šiuo klausimu. Bet ar nebus Klaipėdai visa tai kaip vanduo nuo žuvėdros? Apskritai mano patirtis Klaipėdoje tokia: miestas (turiu omenyje ne gyventojus, o miestą kaip (save) reguliuojančią instituciją) ne tik kad nemyli ir nevertina meno, bet ir negerbia jo ir jo kūrėjų. Dar daugiau – miestas meno bijo. Ne, ne dažniausiai kičinių „skulptūrinių miesto akcentų“ ir ne dažniausiai kičinių gatvės meno freskų. O ko bijo? Laikinų profesionalaus šiuolaikinio meno intervencijų viešosiose erdvėse: „Čia tik tiek? Kur čia menas? Kur buvo išnaudoti visi tie tūkstančiai eurų? O jeigu žmonės nesupras, kad čia menas, ir bus suklaidinti? O jeigu kūrinių aprašuose bus parašyta netiesa?“.
Ką galima atsakyti į tokius klausimus? Pirmiausia tai: menininkai ir kuratoriai yra savo srities profesionalai ir jais reikėtų pasitikėti kaip ir bet kurios srities profesionalais, ypač turinčiais nemažai patirties (iš tokio mano atsakymo viename posėdyje Klaipėdoje irgi buvo pasišaipyta, kaip ir iš nuoširdžių bandymų posėdžiaujantiems paaiškinti, kur čia menas, kodėl jis toks ir kokia viso to prasmė). Miestas nepasitiki. Užuot skatinus ir palaikius, užuot pasidžiaugus meninėmis iniciatyvomis ir padėjus jas įgyvendinti, dažniau kaišiojami pagaliai į ratus. Be to, susidaro įspūdis, kad daug kam atrodo, jog menininkai turi dirbti už dyka, tiesiog už „garbę“ „daryti miestą įdomesnį“ ir už suteiktą (faktiškai, išsireikalautą) progą „saviraiškai“. Ar yra dar kokia nors profesija, kuriuos atstovai dirba tik už garbę? Aš bent jau tokios nežinau.
Nepaisant to, „Reiškinyje M“ ir žinomi Lietuvos menininkai, ir jauni, ką tik mokslus baigę (toks ir buvo sumanymas – skatinti jaunuosius, kviečiant juos dalyvauti šalia gerai žinomų) sukūrė įdomių, subtilių, paveikių, poetiškų, konceptualių kūrinių specialiai Klaipėdos miestui – jie ne visuomet akivaizdžiai matomi, bet veikia kartu su miestu, o ne prieš jį. Juk ši paroda yra apie miestą kaip tekstą, kuriam atidžiai perskaityti reikia šiek tiek pastangų, įsižiūrėjimo ir įsiklausymo. Manau, kad ne vienas iš autorių sutiktų palikti savo kūrinį Klaipėdos viešosiose erdvėse ir ilgesniam laikui, ne tik iki parodos pabaigos lapkričio viduryje. Bet ar Klaipėdos miestas to nori, ar verčiau brangiai pasipuoš dar vienu bronziniu vyriškiu arba kičine „gatvės freska“?
Už dyka miestą daro „įdomesnį“ (o iš tiesių tiesiog bjauresnį) tik grafitininkai, ir būtent jų, o ne menininkų, veiklą viešosiose erdvėse galima vadinti tiesiog saviraiška. O menu – labai retai. Bent jau Vilniuje su šia agresyvia saviraiška pagaliau nuspręsta kovoti iš esmės. Ta proga Vilniaus Mažojo teatro kavinėje „Rūta“ neseniai vyko diskusija „už ir prieš“ grafičius. Buvo svarstoma, kaip tiesiogiai ir netiesiogiai kovoti su miesto sienų vizualiniu dergimu ir kur pasireikšti tiems, kurie nori ne tik pasireikšti, bet pasireikšti būtent ant pastatų sienų, būtent ryškiais dažais ir būtent permanentiškai. Buvo kalbama ir apie baudimą, ir apie edukaciją. Bet visiškai nieko nebuvo pasakyta apie laikinumą. Po diskusijos vienas žmogus iš publikos uždavė klausimą, kur pasireikšti jo šešiamečiui, kuris nori piešti/tapyti ant vis didesnių formatų, kurie „jau nebetelpa pro kambario duris ir nebėra kur dėti“, jei bus nebegalima teplioti miesto eksterjero sienų. Jam buvo atsakyta, kad yra variantas šešiamečiui su nepasotinamais drobių dydžio užmojais tiesiog pasakyti „stop“.
Galima ginčytis, ar tai geriausia politika, bet galima dar pasiūlyti ir kitų išeičių, pavyzdžiui, drobę arba popierių susukti į ruloną, ir tuomet tikrai tilps išnešti pro duris. Bet dar labiau šia proga norėčiau priminti laikinumą – nupirkite vaikui kibirą kreidelių ir nuvežkite kur nors į nebenaudojamą oro uostą – galės reikštis labai dideliais formatais, bet laikinai, iki pirmo stipraus lietaus. Kreidelėmis galima pasireikšti ir ant miesto sienos. Jei kam nors nepatiks, galima nuplauti. Dar vienas puikus būdas piešti ant viešų sienų mieste – vanduo. Kalbant apie edukaciją: kibirėlis vandens ir teptukas arba flakonėlis su vandeniu – puikios meninės priemonės. Gražus pavyzdys – niujorkietis menininkas Robertas Janzas (1932–2021) – laikinumo ir efemeriškumo meistras, piešęs vandeniu ant Niujorko Tribekos rajono sienų.
Teigiama, kad grafičiai atsirado dar prieš mūsų erą ir tuomet „nebuvo nelegalūs“ (Viktorija Skorupskaitė, „Kas nutildo miesto sienas“, 370). Vertėtų paminėti, kad tais laikais ir vergovė nebuvo nelegali, o grafičiai buvo tik aštriu daiktu sienoje išraižyti keli žmogiško mastelio žodžiai, o ne didžiuliai (dažniausiai siaubingi) įvairiaspalviai dažų kringeliai šiandieniniuose miestuose. Tad grafičių Pompėjoje pavyzdys neįtikina kaip šiandieninių grafičių pateisinimas. Žinoma, nemanau, kad užkietėję grafitininkai pasinaudotų pasiūlymu tapyti vandeniu ar piešti kreida, ar netgi raižyti peiliuku. O tai tik dar kartą įrodytų, kad jiems svarbu ne meno kūrinio sukūrimas, ir ne ką nors tuo pasakyti kitiems – jiems svarbus tik jų pačių narcizinės saviraiškos ilgalaikiškumas, ir jiems nė motais kad taip subjaurojamas kažkieno kito architektūros kūrinys ir visų viešoji erdvė.
Ne, grafičiai nėra „alternatyvus pasakojimas apie miestą”, kaip teigia miesto sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė, nes grafičiai visuose miestuose yra vienodi, 90% grafičių yra tiesiog piešėjo savęs teigimas, visiškai nepaisant aplinkos ir konteksto. Galbūt net labiau dėl to – dėl konteksto nepaisymo ir nepasitenkinimo laikinumu, – o ne vien dėl savo dažniausiai kičinės arba terlioninės formos, grafičiai ir nėra laikytini menu (ir net ne protesto forma), o tik vandalizmu. Be abejo, egzistuoja ir išimčių – pasitaiko ir protesto grafičių, ir teisingo tikslo palaikymo grafičių, ir net grafičių kaip meno (pavyzdžiui, Morfajaus „Sraigė“ Kaune).
Prie ko vedu šiais iš pirmo žvilgsnio lyg ir vienas kitam prieštaraujančiais pavyzdžiais apie laikinumą ir ilgalaikiškumą, leidimą ir draudimą? Prie dviejų teiginių: a. menas nėra (tik) saviraiška, ir b. modernistinis viešųjų erdvių meno supratimas (toks, kurio yra įsikibę save menininkais laikantys grafitininkai ir dauguma mūsų miestų savivaldybių) yra atgyvenęs; šiandien iš viešųjų erdvių meno tikimės ne tik kad jis pasakytų žiūrovui daugiau nei vien banalybes, bet ir kad veiktų kartu su kontekstu, kuriame atsiranda, o ne nepaisydamas jo, kad skatintų miestiečius mąstyti ir keistis, patirti ir pastebėti subtilius ir svarbius dalykus daugiasluoksniame savo miesto palimpseste, kuriame susijungia ir fizinė, ir dvasinė sferos.
Vis dėlto svarbu pasakyti ir štai ką: tik išėjęs su menu iš galerijų „į gatves“ supranti, koks konservatyvus yra meno (taip pat ir kultūros platesne prasme) vartotojų pasaulis, nekalbant jau apie leidimų suteikėjų frakciją. Bet štai Taline ši konstanta ne visai pasitvirtino, o gal net visai nepasitvirtino. Įdomu, kodėl? Gal vis dėlto pasiteisino ryškiai rožinės spalvos meno galerijos įterpimas į pilką gyvenamąjį rajoną?
Paroda „Reiškinys M“ Klaipėdos viešosiose erdvėse veiks iki lapkričio 17 d.
