Ateities su muzika sieti neketino
Būsimasis maestro gimė ir augo Kaune, o į Palangą persikėlė būdamas keturiolikos metų. Ir pirmieji prisiminimai, susiję su muzika, į Palangą parsivežti iš Kauno. Vaikystėje buvo pradėjęs lankyti muzikos mokyklą, smuiko klasę. Bet – susirgo, mokykla buvusi toli, ir tėvai nusprendė jo ten nebeleisti. Vėliau pradėjo dainuoti mokyklos chore, Kauno radiofono berniukų chore. O kai muzikos mokykla atsikėlė arčiau Kauno centro, vėl pradėjęs ją lankyti S.Povilaitis norėjęs mokytis groti klarnetu. Tačiau toj specialybėj nelikę vietų. Įkalbėjo jį mokytojai obojumi groti, tačiau šis instrumentas nebuvęs prie dūšios.
Pamenu, dėstytojas paprašė pasolfedžiuoti. Pasolfedžiavau. Jis sako: „Geriau tu eitum dainuoti“. Taip gan paniekinamai pasakė, – prisiminęs juokiasi Stasys Povilaitis.
„Pamenu, dėstytojas paprašė pasolfedžiuoti. Pasolfedžiavau. Jis sako: „Geriau tu eitum dainuoti“. Taip gan paniekinamai pasakė“, – prisiminęs juokiasi S.Povilaitis.
Ir visi pirmieji muzikos garsai iš šokių vakarų – taip pat Kaune girdėti. „Lengvoji muzika, saksofonų, triūbų garsai – visa tai paliko įspūdį. Pirmoji meilė bigbendo muzikai – pamačius filmą „Saulėto slėnio serenada“, kuriame grojo Gleno Millerio orkestras. Ir įvairūs koncertai Ąžuolyne, kurių mes klausydavomės per tvorą“, – prisimena pašnekovas, čia pat prisiminęs ir tai, kad tiek tada, tiek vėliau neketinęs sieti savo ateities su muzika.
Pirmasis honoraras – už koncertą „Birutėje“
Tačiau muzika visą laiką buvo šalia. Būtent dėl jos jis, baigęs aštuonmetę mokyklą Palangoje, perėjo toliau mokytis į vakarinę mokyklą.
„Besimokydamas aštuonmetėje susiuosčiau su muzikantais ir pradėjau dainuoti kultūros namuose, šokių vakarėliuose, – pasakojo maestro. – Mokyklos vadovybė, sužinojusi apie tai, pareiškė, jog nedera tarybiniam moksleiviui kultūros namuose dainuoti. Žodžiu, beliko eiti į vakarinę mokyklą. O jeigu į ją eini – turi dirbti. Kur Palangoj darbo rasti?
Prekyboje arba statyboje. Patėvis pažinojo meistrą, šis paėmė mane į statybas mokiniu. Tada jau legaliai kultūros namų ansamblyje muzikavau, o nuo šešiolikos metų pradėjau dainuoti „Birutėje“.
Beje, būtent už koncertus „Birutėje“ gauti ir pirmieji honorarai. Mokėjo jaunam dainininkui 4 rublius už valandą – kaip sako pats maestro, pradedantiesiems tai buvo labai net neblogai. Jeigu koncertai būtų vykę kiekvieną vakarą, jis būtų uždirbęs tiek, kiek algos gaudavo vidutinis tarnautojas ar inžinierius – iki 120 rublių per mėnesį.
Paklaustas apie pirmąsias dainuotas dainas S.Povilaitis visų pirma pamini Robertino Loretti „Mamma“. „Birutėje“ gi skambėdavęs sovietų repertuaras: „Samoje sineje v mire Čiornoje more mojo“ („Pati mėlyniausia pasauly mano Juodoji jūra“), „Maskvos žiburiai“ – žodžiu, visa tai, kas skambėdavo anuomet iš radijo imtuvų.
Beveik tuo pačiu metu prie grojančiųjų „Birutėje“ prisijungė ir Viktoras Malinauskas, pasiūlęs kurti jaunimo grupę. „Susibūrėm. V.Malinauskas grojo akordeonu, aš kontrabosą tampiau, Alfredas Macius klarnetą papūsdavo. Tik nebeatsimenu, kas prie mušamųjų sėdėjo ir kas gitara grojo... Mūsų grupė greitai išpopuliarėjo: vasarą grodavome šokiams aikštelėje, su pasisekimu koncertavome restorane „Vasara“. Repertuaras kiek kitoks nei „Birutėje“: visko dabar neprisiminsiu, tik pamenu, kaip natų ieškodavome ar patys pergrodavome tai, ką girdėdavome atliekant. Įstrigo, kaip perdainavome „Hello, Dolly!“...“ – dalijosi prisiminimais maestro.
V.Malinauskas grojo akordeonu, aš kontrabosą tampiau, Alfredas Macius klarnetą papūsdavo. Tik nebeatsimenu, kas prie mušamųjų sėdėjo ir kas gitara grojo... Mūsų grupė greitai išpopuliarėjo: vasarą grodavome šokiams aikštelėje, su pasisekimu koncertavome restorane „Vasara“.
Dainavimas ir žurnalistika
Kaip yra pasakojęs maestro, be muzikos jį labai traukusi literatūra. Iš pradžių net galvojęs ją studijuoti, bet rimti žmonės paprotinę: jeigu iš studento neišeina literatas, tokį paskui gali į kaimo mokyklą mokytojauti pasiųsti. Tad įstojęs studijuoti žurnalistikos. Tiesa, diplomą gavęs tik po vienuolikos studijų metų. Dėstytojai tada juokavę: „Turėjom Juozą Budraitį, kuris teisę oi ilgai studijavo, dabar žurnalistą Stasį Povilaitį. Artistai“.
Studijų metais ir toliau tęsėsi S. Povilaičio karjera profesionalioje scenoje.
„Dar Palangoje mane buvo pastebėjęs kompozitorius Mikas Vaitkevičius, kurį galiu vadinti savo krikštatėviu plaukiant į plačius scenos bei estrados vandenis, ir pakvietė į ansamblį „Ritmas“, kuris koncertavo naktiniame bare „Dainava“. Paskui – Nacionalinės Filharmonijos ansamblis „Nemuno žiburiai“, paskui – „Nerija“. Koncertai, gastrolės, konkursai, pirmieji laurai – ir „Vilniaus bokštai“, ir „Lenkų daina“.
Paklaustas, kas labiausiai įsiminė per tuos penkiasdešimt metų scenoje, S.Povilaitis, kaip visada, nusišypso ir pasišaipo iš pabodusių, nuolat besikartojančių žurnalistų klausimų: „Kas labiausiai įsiminė?“, „Kas buvo „-iausia?“, „Kokie jūsų ateities planai?“.
„Gal labiausiai įsiminė pirmieji dideli koncertai su radijo orkestru „Vilniaus bokštuose“. Pirmosios gastrolės po Tarybų Sąjungą – patekome į Užkaukazę. Pirmosios gastrolės užsienyje, Lenkijoje. Puikus Baltijos šalių atlikėjų konkursas Liepojoje, kur tapau laureatu. Paskui juk viskas susilieja, negali išskirti. Kaip ir dainų. Yra pora tokių, kurias visi žino, be kurių sunku išsiversti – nori ir nenori. Be „Sudegintų tiltų“ ir „Švieski man vėl“ žmonės koncertų nebeįsivaizduoja.
Buvo tarpas, kai bandžiau tų dainų nebedainuoti. Kiek įvairiausių nusivylimų būta, ir pastabų visokių. Nusprendžiau, kad reikia tas dainas grąžinti, nes įtariau, kad mane gali pradėti įtikinėti jas dainuoti fizinio poveikio būdais“, – pasakoja maestro.
O kuriozų visokių turbūt taip pat buvo?
„Ką jau ten beprisiminsi. Va, dabar į galvą vienas nutikimas atėjo: turėjom gastroles Mažeikių rajone. Atvažiavom į kažkokią gyvenvietę neaiškiam užkampy, blaškomės po ją kultūros namų beieškodami. Mūsų administratorius, linksmas toks žmogus, kai sustojom prie didelio statinio, atveria duris, įkiša galvą, sveikinasi: „Labas vakaras“. O iš ten – „Mūūū!”. Į kolūkio karvidę pataikėm“, – juokiasi maestro.
Niekada nežinosi, ar daina skambės
O kaip maestro S.Povilaitis rinkdavosi – ir renkasi – repertuarą? Gal yra kompozitorių, kurie specialiai jam dainas kuria?
„Anksčiau būdavo taip: kompozitorius sukuria dainą ir pasiūlo ją dainininkams, tarp jų – ir S.Povilaičiui. Tada jie buvo suinteresuoti, kad jų kūrinį atliktų kuo daugiau atlikėjų. Dabar gi jeigu nori perdainuoti kieno nors jau atliktą dainą, reikia krūvos sutikimų ir leidimų“, – sako maestro.
Ir smagu, ir truputį gaila senosios estrados: kiek žinau, tai paskutinis koncertinis sezonas joje. O dainuota čia praktiškai visus tuos metus, kiek ji stovi: ir solinių koncertų būta, ir jungtinių, koncertuota su pačiais įvairiausiais kolektyvais bei atlikėjais. Bet – gailėk negailėjęs – nelauksi juk, kol pradės plytos atlikėjams ir žiūrovams ant galvų kristi.
Artimiausiai atlikėjas bendradarbiavo su Miku Vaitkevičiumi, kurį, kaip jau minėta, laiko savo krikštatėviu profesionaliojoje scenoje. Daug bendradarbiauta su įdomiu, linksmu, didelį humoro jausmą turėjusiu Benjaminu Gorbulskiu. Ir apskritai – su, pasak S.Povilaičio, visa to meto kompozitorių gvardija: Mindaugu Tamošiūnu, Algimantu Raudonikiu, Vygantu Telksniu, Teisučiu Makačinu, Mikalojum Noviku. Vėliau dainuodavo Tomo Leiburo, Laimučio Vilkončiaus, Jaroslavo Cechanovičiaus, Bernardo Calzono dainas. Iš jaunesnės kartos kompozitorių S.Povilaitis paminėjo Gintautą Litinską, Remigijų Čilinską, Virgilijų Butkevičių. Vytautą Šiškauską – ir jo dainų esama S.Povilaičio repertuare.
„Neskirsčiau ir neskirstau kompozitorių į mylimus ir nemylimus. Tiesiog yra tokių, su kuriais labai malonu bendrauti. O kalbant apie dainas – tiek tada, tiek dabar ne visos dainos tapdavo ir tampa vienodai populiarios. Ir mėgstamas autorius kartais pasiūlydavo dainą, kuri „nesuskambėdavo“. Beje, seniau mes buvom labiau priklausomi nuo dainų autorių: jie įeidavo į visokių komisijų sudėtis, tad kartais ir gan nykius kūrinius tekdavo dainuoti, tegu ir nelabai prie širdies jie būdavo. Pasakyti „ne“ būtų buvęs nonsensas. Tačiau, kita vertus, nors dabar esame laisvesni rinktis – patiko daina, ir imi ją, – irgi galime apsirikti. Regis, daina šiaip sau – o suskamba, regis, turėtų skambėti, o išeina priešingai. Kol daina neišėjo į gyvenimą, kol ji tik „popieriuje“ užrašyta, nežinosi, kaip ji suskambės ir ar ilgai skambės“, – pasakojo S.Povilaitis.
Jubiliejinis koncertas – Vasaros estradoje
Kai kalbėjome su maestro praėjusių metų pabaigoje, jis buvo kiek nuliūdinęs palangiškius ir miesto svečius – nuo kovo mėnesio startavusiame jo jubiliejiniame koncertų ture Palangos nebuvo numatyta.
„Taip, prodiuseriai nebuvo numatę koncerto Palangoje. Iš dalies todėl, kad nebuvo žinoma, kas bus Vasaros estrados operatoriai šį sezoną. Tikrai džiaugiuosi, kad taip susiklostė, jog, jei galima taip sakyti, gavome gerą dieną, ir kad galėsiu koncertuoti mieste, kuriame prieš penkiasdešimt metų prasidėjo mano karjera profesionalioje scenoje“, – sakė maestro.
Ir dar – labai smagu, kad koncertas vyks Vasaros estradoje. Smagu, nes per visus tuos 40 metų, kai Palangoje buvo pastatyta ši vasaros koncertų salė, gal tik porą metų buvo, kai čia nekoncertavo S.Povilaitis.
„Ir smagu, ir truputį gaila senosios estrados: kiek žinau, tai paskutinis koncertinis sezonas joje. O dainuota čia praktiškai visus tuos metus, kiek ji stovi: ir solinių koncertų būta, ir jungtinių, koncertuota su pačiais įvairiausiais kolektyvais bei atlikėjais. Bet – gailėk negailėjęs – nelauksi juk, kol pradės plytos atlikėjams ir žiūrovams ant galvų kristi. Palanga jau seniai nusipelnė rimtesnės ir šiuolaikiškesnės koncertų salės. Sprendžiant iš paveiksliukų, estrada bus tokia, kad Jūrmala turės slėptis... Kita vertus, tai, kad Vasaros estrada atvira, teikė daug žavesio“, – sakė S.Povilaitis.
O paklaustas apie jubiliejinį koncertą ir ką jis parengė žiūrovams, maestro atsakė, jog jokių svečių, jokių koncertų vedėjų nebūsią: scenoje – S.Povilaitis, pritariantys vokalistai ir Kauno bigbendas.
„Atliksime ir senesnių, ir naujesnių dainų“, – šypsojosi S.Povilaitis, šį šeštadienį Vasaros estradoje kviečiantis į savo 50 metų scenoje jubiliejinį koncertą.
