Su dažnu šalies svečiu ir jo mergina susitikome netoli vieno sostinės kino teatro, šviečiant pavasariškai saulei, nors sniegas pavasario nežadėjo. „Jūs žinote šią vietą?“ – paklausiau R.Bondini, o jis nusijuokė: „Taigi aišku!“
R.Bondini – labai kosmopolitiškas, moka kelias užsienio kalbas, keliauja aplink pasaulį ir užsiima mėgstama veikla. Vilniuje jis jaučiasi kaip vietinis.
Tiek italas, tiek jo mergina išsiskiria sostinės žmonių kontekste: abu labai šiltai apsirengę, aprangoje dominuoja ryškios spalvos. Įdomiai apsikirpę – E.Juškaitė iš plaukų suformavusi skiauterę, o jos mylimasis – kažką panašaus į palmę ar ananasą.
Pas mamą iki senbernystės negyveno
 |
| Riccardo Bondini |
R.Bondini istorija netradicinė. Paprastai italai vyrai pašiepiami dėl per didelio prisirišimo prie mamų: gyvena pas jas iki senbernystės, kol, sulaukę 35-erių ir daugiau, nusprendžia arba yra prispiriami vesti. Šios istorijos herojus namus ir tėvynę paliko anksti.
R.Bondini kilęs iš šiaurės rytų Italijos, regiono, nusidriekusio palei Adrijos jūros pakrantę. Jo tėvai išsiskyrė, tad nuo ankstyvos paauglystės italas pradėjo dirbti, o aštuoniolikos išsikraustė iš namų.
„Man nepatinka italų mentalitetas. Nepatinka, kad suaugę žmonės gyvena su tėvais, su seneliais. Juk kai esi jaunas, norisi pamatyti pasaulio, daug patirti. Lietuvoje šiuo klausimu viskas paprasčiau“, – teigia italas.
R. Bondini tėvas šeštajame ir septintajame dešimtmetyje buvo gerai žinomas tenoras Amerikoje bei Italijoje. Tėvai mėgo klausytis muzikos namie ir šokti, taigi nuo mažens vaiką supo muzikos garsai. R.Bondini įprato mušti delnais į taktą, gerai jautė ritmą. Mokykloje buvo nekart išgrūstas iš klasės už baladojimą į suolą.
Sulaukęs trylikos nusipirko pirmą būgną, pradėjo groti ir dabar yra žinomas „drumandsoul“ slapyvardžiu.
Per daugiau nei trisdešimt metų pietietis sukaupė didelę darbo patirtį. Jam teko dirbti muzikantu ir virtuvės šefu Karibuose, Paryžiuje, Gvadalupėje, Italijoje, Ibisoje, Lietuvoje. Paryžiuje R.Bondini turėjo restoraną, kurio valdymą vėliau perdavė seseriai.
Meilė suteikė ramybės
Su Elvita aš atradau tai, ko ieškojau ilgą laiką: tikrą, besąlygišką meilę, santarvę.
Prieš devynerius metus viešėdamas Korsikoje italas susipažino su viena lietuve. Jie pradėjo susitikinėti, ir moteris pakvietė italą pagroti Lietuvoje. Per savo dabar jau buvusią merginą italas susipažino su daug žmonių, grojo tuo metu Vilniuje populiariuose klubuose, tokiuose kaip „Cozy“, pasirodė pirmame „Pure Future“ renginyje Trakuose, bendradarbiavo su žinomais šalies didžėjais.
2007-ųjų pabaigoje vyras atsikraustė porai metų pagyventi į Lietuvą. R.Bondini netruko įsisukti į muzikantų būrį: grojo su Viktoru Diawara, grupe „Skamp“. Gyvendamas Lietuvoje pietietis sutiko ir dabartinę savo meilę E.Juškaitę. Jiedu susipažino studentiškame vakarėlyje.
„Nežinau, ar pagal Elvitą galiu spręsti apie visas Lietuvos moteris, bet, kai esi šalyje svetimas, tai moteriškas dėmesys yra vienas nuostabiausių pojūčių, kuriuos gali patirti. Žinote, nesu Marlonas Brando ar kitas aktorius, bet kai čia eini gatve, žmonės suvokia, jog esi užsienietis, merginos žiūri į tave – tai labai nuostabu.
Teko patirti, kad kai kurioms moterims svarbiau ne tai, kas tu esi, o tai, kaip tu atrodai. Su Elvita aš atradau tai, ko ieškojau ilgą laiką: tikrą, besąlygišką meilę, santarvę. Elvita nėra savininkiška, jaučiu, kad esame sielos draugai, mokomės vienas iš kito.“
R.Bondini prisipažįsta, kad dar ne taip seniai buvo pavydus, bet E.Juškaitė išmokė jį jaustis saugiai. Būtent nesaugumas, anot italo, būna pavydo pagrindas. Taigi meilė gerąja prasme gali pakeisti žmogų, nors to ir nesieki padaryti.
„Kai nusprendi mylėti, tai tampa tikslu. Atsiranda pagarba, suvokimas, kad prievarta nekeisi žmogaus ir pats nebūsi keičiamas. Tuomet pats sprendi, ar tau reikia pasikeisti. O sprendimas mylėti yra darbas“, – šypsodamasi papildo savo širdies draugą E.Juškaitė.
Siūlo neįsivesti euro
„Man labai patinka Lietuva, – džiugiai prisipažįsta menininkas. – Ne tik dėl to, kad davė man meilę. Labai gerai galiu atsiliepti apie visus šalies žmones. Mane visada supo su didele pagarba, buvo draugiški. Kiekvienąkart, kai čia grįžtu, jaučiuosi labai laimingas. Čia žymiau tyliai nei Italijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje, kur žmonės gyvena latino ritmu, yra triukšmingi.“
Lietuviai ieško modernesnių būdų gyventi. Suprantu, kad siekiama sukurti modernią Vilniaus dalį, tačiau, nors Lietuva ir turi progresuoti, bet neturi prarasti savo tapatybės
Italas, lygindamas Lietuvą, ypač sostinę, 2004-aisiais ir dabar, įžvelgė ne tik vizualinių skirtumų: „Dabar lietuviai ieško modernesnių būdų gyventi. Aš tai suprantu, bet man tai nepriimtina. Statyti, statyti, perstatyti... Suprantu, kad siekiama sukurti modernią Vilniaus dalį, tačiau, nors Lietuva ir turi progresuoti, bet neturi prarasti savo tapatybės. Pavyzdžiui, aš siūlyčiau neįsivesti euro ir likti prie lito. Nereikia sekti kitų šalių pavyzdžiu ir lįsti svetimiems į nagus.“
Italas vardija ir kitus mūsų šalies privalumus: Vilnius tapo kosmopolitiškesnis, jame galima smagiai praleisti laiką, o dauguma šalies gyventojų moka ne tik gimtąją, bet ir rusų bei anglų kalbas. Pietų Europoje nekalbama svetimomis kalbomis – iš užsispyrimo. To italas nesupranta. Kaip ir piktinasi tautiečių sukurtu įvaizdžiu.
„Tie italų turistai, kurie čia atvyksta, nereprezentuoja manęs. Jie teigia, kad atvyksta į Lietuvą dėl sekso. Tai priežastis, kodėl negyvenu Italijoje: atvykęs ten jaučiuosi kaip smarkiai susiveržęs kelnes. Norisi jas nusimauti ir apsimauti ką nors laisvesnio.“
Ritmo ir maisto komunikacija
Italas prisipažįsta, kad iš muzikos daug neuždirba ir neuždirbo, tačiau po sunkaus darbo virtuvėje muzika jam – atgaiva.
Jau kelerius metus italas su lietuve keliauja po pasaulį. R. Bondini pradėjo dirbti žmonių namuose kaip asmeninis virėjas. Šiuo metu jis dirba labai turtingų prancūzų šeimoje, tris keturis kartus per savaitę jų namuose ruošia maistą ir surengia muzikinį mini pasirodymą. Žmonėms siūloma atsipalaiduoti, mėgautis maistu ir potyriu. Visa tai vadinama „live show cooking“.
„Esu dirbęs įvairiausiuose restoranuose, baruose, viešbučiuose, pratęs prie įvairiausių virtuvių, taigi prisitaikyti ir gaminti svetimų žmonių virtuvėje man nesunku. Tik tiek, kad prieš surengdamas privačią valgio ir muzikos programą, aš turiu apžiūrėti žmonių virtuvę, buitinę įrangą – pagal ją sprendžiu kaip viskas vyks, koks meniu bus.“
Italas dažniausiai gamina pastą ir kitus tradicinės italų virtuvės valgius, tačiau pabrėžia, jog moka gaminti visokį maistą ir stengiasi būti įvairus. Svarbiausia – negaminti pernelyg įmantriai, nes tada galima užsižaisti ir patiekalą vienam asmeniui ruošti valandą.
„Viena, kai turi paruošti vieną ar du patiekalus savo draugui, ir visai kas kita, kai reikia pagaminti vakarienę dviem ar trims šimtams žmonių. Turi sukoncentruoti dėmesį į užsakymus ir į personalą, o tarp jų būna ne tik profesionalų, ir ne visi dirba taip, kaip norėtųsi. Dėl to patiriu daug streso“, – virtuvės šefų vargus vardija asmeninis virėjas.
 |
| Spalvingi kosmopolitai |
Kovo mėnesį atvykęs į Vilnių italas restoranui „Kas Kas“ paruošė meniu ir grojo klube „Tarantino“. „Šįkart atvykau labiau dėl virtuvės nei dėl muzikos“, – šypsodamasis pasakoja.
Ateityje R.Bondini planuoja muzikinius ir „virtuvinius“ projektus Lietuvoje, tad pas mus atvyks dažniau. O dabar, kai skaitote šį straipsnį, italas su E.Juškaite leidžia laiką pas jo mamą ir keliauja po Italiją. Neilgam – balandžio viduryje jų laukia Ibisa ir kiti karšti pasaulio taškai.
