V.Afanassievo pasirodymų visame pasaulyje laukiama nekantriai, nes jo koncertai laikomi prestižiniais metų įvykiais, o jį pati pasikalbinti laikoma didele sėkme.
Uždaras, neatsiliepia į skambučius, bendrauja tik su jam patinkančiais žmonėmis. Tokios legendos sklando apie šį žinomą žmogų. Tad pasišnekėti su klasikinės muzikos garsenybe, rašančia romanus, filosofinius traktatus, dramą ir poeziją, keliaujame į Versalį.
Ir pirmos pokalbio minutes išduoda, kad gana uždarai gyvenantis pianistas – atvira ir sodri asmenybė.
„Pasakysiu keistai: kai koncertuoju, apie publiką negalvoju. Tik apie tai, ką turiu daryti. Nieko nedarau, kad sulaukčiau aplodismentų. Tam tikra prasme tai – muzikinis sąžiningumas. Reikia galvoti apie kompozitorių, muziką. Visa kita – ne mano reikalas, tai – publikos reikalas. Klausyti, o ne žiūrėti. Dažniausiai žiūrima į atlikėją. Galima, bet vizualus aspektas dabar toks svarbus, kad sutrikdo klausimą. Žiūrėjimas nieko neduoda. Nebent – į dirigentą. Pianistas skambindamas nebūna judrus. Jis neturi šypsotis. Dabartinė maniera, ypač jaunų pianistų – groja laidotuvių maršą ir šypsosi, nes publika mėgsta šypsenas. Bisą groja daugybę kartų: 10, 20, 30, ir visi jie nieko bendra neturi su programa“, – sako V.Afanassievas.
„Niekada negroju bisui“, – pabrėžia V.Afanassievas, neslepiantis, jog retai nusižengia savo įprastoms nuostatoms rengti tik monografinius koncertus. Populiarumo sulaukia visos jo grojamos programos. Jis publiką vertina ir gerbia savaip, tačiau labiau mėgsta kitas pagarbos formas nei bisus.
„Aplodismentų neatstumiu, jais džiaugiuosi. Ir tai, kad groju ne dėl jų, nereiškia, kad negerbiu publikos. Gerbiu labiau nei kiti – tie, kurie muziką aukoja aplodismentams. Gal net geriau, [nuskambėjus kūriniui], išeiti pusiau tylomis, kad muzika skambėtų toliau. Pats didžiausias komplimentas, kurį gavau savo gyvenime, buvo Amerikoje, kai į persirengimo kambarį užėjo vyras ir padėkojo: „Šiandien išmokėte mane klausyti tylos“. Muzika kyla iš tylos. Tyla muzikoje – savotiška paslaptis“, – dalijasi patirtimis muzikas.
Muzika ir rašymas – ne vienintelės didžiosios V. Afanassievo aistros. Nors pradėjo kalbėti tik ketverių, penkerių jau ir skaitė, ir skambino. O pianiną buvo bemaž prakeikęs, nes tuo metu, kai zulino gamas, jo bendraamžiai laigė po laukus. „Muzikos net nemėgau, bet viskas pasikeitė išgirdus Vagnerį“, – prisimena pianistas.
„Suvokiau, kad muzika yra kažkas grandiozinio. Ir tuo metu atsirado literatūra. Ėmiau rašyti eiles, man buvo keturiolika, ėmiau rašyti rimtai. Aistra literatūrai atsirado dešimties. Dešimties su puse perskaičiau „Karą ir taiką“, knygas tiesiog rijau. Vėliau tai nutrūko, nes ėmiau groti. Paromis. Ir ne tik tai, ką reikėjo egzaminams, grojau viską: kvartetus, operas. Vėliau ir tai baigėsi. Seniai to nedarau. Literatūra buvo greta, bet sunku rašyti romanus, mąstant apie muzikos formas. Keista, kai kas sako, bet savo kūriniuose to nematau. Ryšys yra, ir gyvenime tai susipynę: literatūra ir muzika keitė viena kitą“, – psakoja V. Afanassievas.
– Ar buvo laikas, kai tik grojot ar vien rašėt?
– Buvo laikas, kai mažiau rašiau. Persikėlęs į Belgiją, ėmiau mažiau groti, nes reikėjo daugiau rimtai rašyti. Iki tol eiles rašiau rusiškai, bet visai nerašiau prozos. O čia reikėjo pradėti. Tiesą sakant, vienintelis mano pusiau esė, kurį parašiau rusiškai, yra „Ar kalbate prancūziškai?“
Dabar V.Afanassievas kuria anglų, prancūzų ir retsykiais – rusų kalba. Iki gyvenimo užsienyje kalbų jau buvo pramokęs, nes jų buvo mokomas namie. Ar buvo sunku atrasti leidėjus? Neslepia – taip, ir ypač iš pat pradžių, kai teko įrodinėti, kad ir pianistas gali būti raštingas autorius.
Pianistas sako labiausiai niekinąs dabartinį godumą. Šių laikų lenktynes dėl pinigų ir turto jis vadina pragaro mašina.
„Belgijoje nutariau, kad rašysiu prancūziškai, ir 1982 m. pasirodė mano pirmas romanas prancūzų kalba. Gana didelis, dirbti reikėjo daug. Pradėti skaityti užsienio kalba ir rašyti reikėjo labai daug. Buvo sunku. Rašiau septynerius metus, bet tai suteikė daug džiaugsmo. Kartą ginčijausi su viena moterimi, ji muzikė iš Sankt Peterburgo filharmonijos. Mes kalbėjom apie vieną artistą, ji pasakė, koks jis laimingas žmogus – susitiko su karaliais, pažinojo Dali, Pikasą. Bet jis neskaitė Šekspyro ir Dantės originalų, ir per gyvenimą neparašė nė vieno eilėraščio. Manau, man pasisekė. Atsisakiau trafaretinės laimės, tokios, kaip koncertuoti 150–200 koncertų per metus, gauti didelius honorarus, premijas“, – sako V. Afanasisevas.
– O kiek jūs koncertuojat per metus?
– Ne daugiau kaip keturiasdešimt koncertų, man reikia kitų dalykų – rašyti, noriu, kad kiekvienas koncertas būtų šventė.
– Ne rutina?
– Taip. Į koncertą nevaikštoma kaip į darbą.
– Paminėjot Belgiją, kur 1972 m. po konkurso pasilikote. Skaičiau, kad ne dėl politinių motyvų išvykote?
– Kaip tik dėl politinių, nes kitų ir nebuvo. Buvo – vynas. Aistra vynui atsirado Rusijoje, nors ten net vyno nebuvo.
– Dėl vyno emigravote?
– Ne. Bet prisimenu smagią istorija. Kai ketinau prašyti politinio prieglobsčio, man atrodė, kad pakaks prieiti prie bet kurio policininko ir pasakyti: renkuosi laisvę. Tada jis iškart nuves į policiją, duos pasą, ir būsiu laisvas. Nieko panašaus, viskas – sudėtingiau. Man teko eiti į JT būstinę Briuselyje, tris valandas kalbėjausi su amerikiečių karininku. Jis nenorėjo suteikti politinio pabėgėlio statuso. Juolab amerikietis, galvojau, supras. O kodėl jūs norite palikti Tėvynę? Aš galvojau, kad taip rimtai apie Tėvynę kalba tik Sovietų Sąjungoj. O aš jam naiviai atsakau, kad man norisi pamatyti Karajano koncertą Paryžiuje, Kandinskio parodą Londone, o Sovietų Sąjungoj tokios galimybės, kad galėčiau išvykti į parodą Londone, nėra. Jis į mane pažiūrėjo – norite palikti Tėvynę dėl Kandinskio parodos Londone? Tai buvo šūvis pro šalį, aš vos nelikau Sovietų Sąjungoj: jis buvo sukrėstas.
Tiesa, laimę susitikti su karaliais ir ryškiomis žvaigždėmis V.Afanassievas turi. Belgijos karalius buvo jo gerbėjas. Kino karalienė Marlena Ditrich irgi rašė laiškus pianistui ir dėkojo už tobulus koncertus. Tačiau V. Afanssievas pianistas tuo didžiuojasi kukliai ir laime vadina kūrybą skirtingais žanrais ir įvairiomis kalbomis.
„Aš visą gyvenimą gyvenau tuo pasauliu. Kai parduotuvėse atsirado prancūziško konjako, iškart pirkau. Buvo prancūziško vyno restoranuose... Tuo aspektu gyvenau čia, literatūros – irgi... Ką praradau? Draugus. Susiradau tik po 15,5 metų. Mes net negalėjome susiskambinti“, – pasakoja menininkas.
Gyventi kitokiame pasaulyje – toks buvo Afanasjevo siekis norint įsikurti Vakaruose. Ir tai jam pavyko, nes pripažįsta, gero gyvenimo skonį buvo pažinęs ir anais laikais.
„Išvažiuoti neturėjau, – sako pianistas, iki šiol svarstantis, kaip jam pavyko ištrūkti iš sistemos, kurioje buvo draudžiama vykti į užsienį, nepaliekant jokio užstato. – Nei tėvų, nei giminių neturėjau. O Goskoncertui buvo vienodai – žinomumas privilegijų neteikė“.
„Į tą pačią šalį dukart per metus neleisdavo net didžiausių garsenybių. O mane į Belgiją išleido 1974 m. sausį ir birželį, neaišku, kodėl. Įkaitų nebuvo, gyvenau vienas. Tokių žmonių neišleidžia, visada gali sulaukti šantažo: tėvai gyvi – juos šantažuoja, brolis – jį“, – sako V. Afanassievas.
– Bet jūs palikot mylimą moterį?
– „Palikau mylimą moterį, vėliau ėmėm bendrauti telefonu. Buvo sunku, bet sykiu ir įkvėpimo šaltinis. Tai artistinis cinizmas, kaip sakė Homeras. Viskas tarnauja kaip įkvėpimo šaltinis. Iš dalies ėmiau rašyti dėl išsiskyrimo su draugais. O šalį išsivežiau su savimi.“
„Man padėjo. Devynis mėnesius nemokėjau už namą. Briuselio meras man suteikė namą, vėliau už jį mokėjau, bet mažiau. Padovanojo fortepijoną, daug pagelbėjo. Belgai šiltai mane priėmė. Tuo metu bėgliai buvo populiarūs, juos gerai vertino. Mes buvome herojai, nes bėgome iš baisios šalies, mus ir čia galėjo nužudyti. Ir aš tikrai kurį laiką labai bijojau. Bijojau liesti namo rankeną, įspėjo, kad gali būti užnuodyta. Taip buvo, gal juokinga, bet mano draugas, irgi pabėgęs pianistas, keliaudavo traukiniu išsipirkęs visą kupė. Aš gatvėje laukdavau, kol nebus mašinų 200–300 metrų atstumu. Mane gąsdino skėčiai – tada buvo garsus bulgariškas skėtis, dabar juokinga...“, – pasakoja pianistas.
– Tada nebuvo juokinga?
– Reikalas tas, kad Sovietų Sąjunga manęs nelaikė ypatinga vertybe, bet jie taip elgėsi. Nebuvau fizikas, žinantis paslapčių, bet jie galėjo ką nors padaryti, kad kiti žinotų. Jo nebėra – ir kiti nenorės bėgti. Jie galėjo, bet nepadarė.“
Pastaruosius tris dešimtmečius Versalyje įsikūręs Valerijus Afanassievas apie Prancūzijos karalių vasaros rezidencijos miestą kalba romantiškai. Ir neslepia, kad gyventi Versalyje yra prabanga. Čia įsikūrę prancūzų buržua ir turtingi menininkai.
„Muzikos net nemėgau, bet viskas pasikeitė išgirdus Vagnerį“, – prisimena pianistas.
„Taip, skamba išdidžiai. Bet tai ne tik romantiška vieta, nuostabi pilis, miestas. Myliu miestą, jis – 18 amžiaus. Einu gatvėmis: stilius, švara, neįtikėtina. Dar puikus turgus, o aš mėgstu pavalgyti. Vienas geriausių Prancūzijos turgų, gal antras po Liono. Paryžiuje tokio nėra“, – džiaugiasi menininkas.
Būstas, kuriame Versalyje įsikūrė pianistas, jam labai tinka ir patinka. Su malonumu rodo savo aplinką ir kolekcijas, atspindinčias pomėgį rinkti antikvarinius baldus bei seną gerą vyną.
„Mėgstu senovinius daiktus. Jau reikia keisti butą ar pirkti namą? Problema ta, kad gyvenu vienas. Belgijoje supratau: stogas, šildymas, sodas – košmaras, reikia sodininko, nuolatos vaikšto pašaliniai žmonės. O šis butas labai patogus – dvi terasos, primena vasarnamį, per lietų malonu terasoje gerti arbatą. Butas šviesus, funkcionalus. Gerąja prasme – didelis salonas, jame telpa senoviniai baldai, o mažame jie nekaip atrodo. Kita vertus, tai nėra koks nors turtas, bet man ir nereikia. Kad pereitum į kitą lygį, turi būti verslininkas. Sako, laikas – pinigai, o aš sakau: pinigai yra laikas – uždirbdami pinigus, prarandame laiką“, – sako V. Afanassievas.
– Taip romantiškai kalbate, bet ar jaučiate krizę? Pasaulyje nėra labai gerai...
– Aš irgi per krizę praradau pinigų, bet nepajutau, nes neišleidžiu visų uždirbtų. Reikia turėti santaupų. Tie, kurie prarado viską... Negalima visko atiduoti vienam. Reikia apgalvoti. Svarbiausia mano gyvenime... norėčiau net patarti – nepriklausyti nuo išorės veiksnių. Savotiškas natūrinis ūkis, nebent bomba ant namo nukristų, o būti priklausomam nuo krizių, prezidentų... Išorinis pasaulis man egzistuoja tik malonumų prasme: nuvažiuoti į turgų, pirkti vyno, susitikti su draugais, mylima moteris. Bet priklausyti nuo krizių...
Beje, pomėgis kolekcionuoti atsirado gana pragmatiškais sumetimais. Žinomas žmogus neslepia, kad, pradėjęs gyvenimą Belgijoje, su draugais ieškojo baldų ir antikvariate netikėtai aptiko ispanišką viduramžių lovą, kuri kainavo panašiai kaip serijiniai baldai. Tai buvo lemtinga įžvalga.
„Galėčiau rinkti dar daugiau baldų, bet būste pakanka, kiek turiu“, – sako pianistas, mėgstantis lankytis prašmatniuose aukcionuose. Sako, jo namuose dominuoja ispaniškos ir prancūziškos aplinkos nuotaikos, sumišusios su šiuolaikišku gyvenimu. Beje, vyną kolekcionuoti, tikina, irgi pradėjęs atsitiktinai.
„Atvažiavęs į Belgiją, susipažinau su trimis seserimis, kaip Čechovo – pagyvenusios moterys buvo. Viena labai mėgo muziką ir žiūrėjo konkursą, susipažinome 1972 m. Kai atskrisdavau, atkimšdavo vyno. Aš nieko neišmaniau, gėriau ir galvojau – geresnis nei gruziniškas. Ir staiga patekau į Ameriką, esu buvęs ten ir anksčiau, bet tuomet kilo ir krito dolerio kursas. 1985 m. nukrito, ir kainos Niujorko parduotuvėse buvo juokingos. Per tris dienas išgėrėm nežinau kiek geriausio vyno, ir tada supratau, kad už 15 eurų gero vyno nenusipirksi. Nuo tada ėmiau kolekcionuoti vynus“, – pasakoja menininkas.
„Pirkau patį geriausią vyną“, – sako pianistas, dalyvaujantis išskirtinėse degustacijose, kur ragaujamas net 19 amžiaus gėrimas ir neslepia turintis tūkstančius išskirtinių butelių, laikomų specialiuose šaldytuvuose.
„Nepaisant gyvenimo malonumų, juodų dienų būna ir mano gyvenime“, – tikina pasaulinio garso muzikas, juokaujantis, jog būtų gerokai ramesnis, jei tebūtų tik pianistas. Kai bloga nuotaika, pianistas gali bent pasimokyti pasažų, o štai kaip rašytojui jam – liūdniau. Paprastai neviltis, kad nėra ką rašyti, ir nežinia ką dėl to daryti, apninka ties kiekvienu kūriniu.
„Yra toks momentas, ateina 20 puslapyje. Jei romanas 200 puslapių, tai, parašius dešimtadalį, užklumpa tuštuma. Yra idėja, rašai, rašai ir nežinai, ką daryti su ta idėja. Apninka liūdesys, ir niekas nedžiugina: nei vynas, nei foie gras. Antras momentas užklumpa, kai baigi, ir, atrodo, nėra daugiau ką rašyti. Yra ką rašyti, bet aš negaliu. Ir nežinai, ką daryti. Einu Bethoveną pagrot. Gerai, bet kas toliau – nejau daugiau nieko neparašysiu? Ir pastaruosius porą metų vos po kelių dienų į galvą ateina naujų idėjų, bet baimė, kad daugiau nieko neparašysiu, išlieka“, – dalijasi išgyvenimais V. Afanassievas.
„Jei negročiau, bet liktų mano knygos, būčiau laimingas, – sako V. Afanassievas, gyvenime linkęs remtis filosofinėmis kategorijomis. – Buvo laikas, kai rašiau niekus, dirbau tik stalčiui, bet vis tiek jaučiausi laimingas“.
Pianistas sako labiausiai niekinąs dabartinį godumą. Šių laikų lenktynes dėl pinigų ir turto jis vadina pragaro mašina.
„V.Nabokovas sakė: tinginystė tarnauja vienu iš įkvėpimo šaltinių. Reikia atsilošti kėdėje, nurimti, palaukti ir ateis įkvėpimas. O gyventi taip, kad nė sekundės neprarastum, tai – ne laimė“, – sako menininkas.
