Dažnai mėgstama „susvetimėjimą“ laikyti dirbtine, netikra kasdienybės dalimi, darant prielaidą, kad autentiška ir prigimtinė žmogaus būklė yra bendravimas. Išties, būdami vienais socialiausių gyvūnų, žmonės prisigalvojo ne tik daug būdų, kaip bendrauti, bet ne ką mažiau – kaip to bendravimo išvengti. Bepigu sakyti, kad gorilos bendruomeniškesnės – goriloms nereikia nuobodžiaujančių paauglių sudominti matematika, palikti gero įspūdžio partnerio tėvams arba spoksoti į batus, kad lifto bendrakeleivio nepriverstum jaustis nepatogiai.
Pokalbiai apie orą ir pokalbius
O kodėl gi turėtume apsaugoti tą lifto bendrakeleivį nuo žmogiško kontakto? Gal reikėtų drąsiai apsigręžti, įsmeigti į jį akis ir išpyškinti: „Tai bent lietinga žiema, neatsimenu, kad dar kuri žiema būtų buvusi tokia lietinga!“ Nemaža tikimybė, kad tuomet nepažįstamasis atšaus atgal: „Bet ir vasara šiemet šalta buvo. O jūs aštuntame aukšte dirbate?“ Ir jei iš tiesų dirbate, nuo šiol reikės sugalvoti, ką aptarti kiekvienąsyk su naujuoju pažįstamu (kuris, beje, dirba dešimtame aukšte) susidūrus lifte.
Tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes, kurių viena turėjo viešajame transporte pakalbinti bendrakeleivius, kita – mėgautis vienatve, o trečioji – elgtis kaip įprasta. Tie, kurie privalėjo bendrauti, eksperimento pabaigoje geriau įvertino savo patirtį negu tie, kurie neužmezgė jokio kontakto.
Ir tapsite truputėlį laimingesni – bent jau taip sako 2014 m. N.Epley ir J.Schroederio atliktas tyrimas. Tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes, kurių viena turėjo viešajame transporte pakalbinti bendrakeleivius, kita – mėgautis vienatve, o trečioji – elgtis kaip įprasta. Tie, kurie privalėjo bendrauti, eksperimento pabaigoje geriau įvertino savo patirtį negu tie, kurie neužmezgė jokio kontakto. Nors prieš eksperimentą kai kurie jų sakė ramybę viešajame transporte mėgstantys labiau, bet štai – pabendravo ir patiko.
Keista manyti, kad galima suklysti dėl savo noro viešose vietose pabūti vienam su savo mintimis. Smagių susidūrimų būna, bet jei reikėtų šnekėtis su visais ir visada, greičiausiai imčiau daug rečiau išeidinėti iš namų. Su kito šuns šeimininku dar galima persimesti pora žodžių apie šunis ir orą, bet su visais? Apie šunis ir orą?
Labai gera tema bereikšmiams pokalbiams – kaip nemėgsti bereikšmių pokalbių. „Ak, tas bendravimas“, – nutaisęs atsiprašinėjantį veidą sakai kitam. – „Aš taip nemoku bendrauti!“ Anas apsidžiaugia: „Aš irgi! Taip sunku sugalvoti, ką pasakyti!“ Štai jums ir pokalbis.
Pakalbėkime rimčiau
Neseniai pasirodęs bihevioristų Kristen Berman ir Dano Ariely straipsnis siūlo lengvo turinio pašnekesius (small talk) apskritai uždrausti. Tam jie remiasi kitais tyrimais, anot kurių, lengvi pašnekesiai apie orą nepadarė žmones laimingesnius, o „gilūs“ pokalbiai – padarė. K.Berman ir D.Ariely netgi suorganizavo vakarėlį, kuriame svečiams liepė nagrinėti tik įdomias temas, taigi, ne kas ką veikė savaitgalį, o maždaug apie inkstų donorystę. Vakarėlis pasisekė puikiai, o svečiai buvo tokie patenkinti, kad dvi poros žmonių netgi sutarė eiti į pasimatymus (tikriausiai ne tam, kad daugiau nebereikėtų vaikščioti į tokius vakarėlius).
Ar nebus taip, kad taikydamas „rimtų pokalbių“ taisyklę pasirodysite kaip įkyrus pamišėlis ir priversite visus jaustis nepatogiai? Ne, negali būti – juk jūs, skirtingai negu konspiracijos teorijų mėgėjas, šnekate protingai ir pagarbiai. Tik kad konspiracijos teorijų mėgėjas irgi mano, jog kalba protingai ir pagarbiai.
Labiau negu kvailų plepalų bijau nebent to, ką kai kurie įsivaizduoja kaip gilius pašnekesius, todėl nežinodama, apie ką kalbėti, klausiu hipotetinių klausimų. Kokią supergalią norėtum turėti ir kodėl? Ar mieliau netektum rankos, ar kojos? Jei nebesugalvoju, bandau prisiminti vaikystėje pildytas draugų anketas: kokius tris daiktus pasiimtum į negyvenamą salą?
Atrodo puiki idėja pokalbiams su žmonėmis, kuriuos ir šiaip mėgstate. Bet jei tarpmiestiniame autobuse atsisėsite šalia dėdulės, kuris mėgsta šnekėti rimtai ir tiki, kad Lietuvą valdo driežažmogiai, galite labai greitai pasiilgti neįpareigojančių pokalbių apie orą. Ar nebus taip, kad taikydamas „rimtų pokalbių“ taisyklę pasirodysite kaip įkyrus pamišėlis ir priversite visus jaustis nepatogiai? Ne, negali būti – juk jūs, skirtingai negu konspiracijos teorijų mėgėjas, šnekate protingai ir pagarbiai. Tik kad konspiracijos teorijų mėgėjas irgi mano, jog kalba protingai ir pagarbiai.
Tuomet small talk yra būdas po truputį „išsibandyti“ pašnekovą, ieškant, ar turite bendrų pomėgių, kokius juokus galite sakyti ir ar galite šnekėti apie religiją bei politiką, nekibdami vienas kitam į atlapus.
Kalbėjimas – sidabras, tylėjimas – auksas
Londono metro kažkas buvo prilipdęs lipdukų, kurie buvo itin panašūs į oficialius lipdukus, bet ant šių buvo parašyta pusiau juokingos, pusiau rimtos žinutės. Pavyzdžiui: „Nekreipkite dėmesio į kitus keleivius ir nežiūrėkite jiems į akis ilgiau dviejų sekundžių. Prašome gerbti miestietišką vienatvę.“ Tai radikaliai priešingas prašymas negu pradžioje minėtas eksperimentas, kur tarsi išaiškėjo, kad metro keleiviai geriau jaučiasi paplepėję vienas su kitu. O gal tyla ir plepėjimas nėra tokie jau skirtingi dalykai?
Lingvistai K.Tracy ir N.Couplandas siūlo atskirti, kada kalbėjimo tikslas yra instrumentinis („Paduok plaktuką, ką?“), o kada siekiama parodyti arba įsteigti kalbėtojų santykius („Vėl apsiniaukė, man geriau, kai šalčiau, bet bent jau šviesu“). Tokiame kontekste frazės apie orą skirtos perduoti informaciją ne apie orą, o kad esi palankiai nusiteikęs kito žmogaus atžvilgiu ir nepulsi staiga jam draskyti akių. Pasikalbėti apie nieką gali būti tiesiog mandagu – tiek lifte, tiek prie švenčių stalo.
Tačiau tai priklauso nuo to, su kokiais žmonėmis prie to stalo sėdite. Skirtingose kultūrose „normalus“ plepalų kiekis labai skiriasi, o tai rodo daugybė lyginamųjų tyrimų. Britai šneka daugiau negu suomiai, Amerikos žydai tėčiai prie stalo šneka daugiau negu Izraelio tėčiai, bet pastarieji daugiau kalba apie orą, giria maistą ir t.t.
Apžvelgęs šiuos ir panašius tyrimus Adamas Jaworskis teigia, kad tyla kai kuriose bendruomenėse gali atlikti tą pačią funkciją, kaip plepėjimas – kitose.
W.Enningeris 1987 m. klausėsi, kaip Pensilvanijos valstijos amišai šnekučiuojasi tarpusavyje ir skaičiavo tylos intarpus. Viename pokalbyje buvo bent vienuolika pauzių, ilgesnių nei 20 sekundžių, kurių viena truko beveik minutę. Pokalbis skambėjo natūraliai ir neatrodė suvaržytas. Gal būtent dėl pauzių pokalbiuose, svarsto tyrėjas, kiti amerikiečiai amišus įsivaizduoja kaip uždarus ir nedraugiškus (gal prisideda ir tai, kad amišai gyvena atskirai nuo kitų, uždarose bendruomenėse).
Apžvelgęs šiuos ir panašius tyrimus Adamas Jaworskis teigia, kad tyla kai kuriose bendruomenėse gali atlikti tą pačią funkciją, kaip plepėjimas – kitose. Skirtumai gali pasirodyti ir labai konkrečiais atvejais, pavyzdžiui, Warm Springs rezervate atvykėliai amerikiečiai skundžiasi, kad indėnai jų nepakviečia į svečius, o šie nesupranta – juk yra sakę, kad galima užeiti, kada panorės, nejaugi dar atskiro kvietimo reikia? Panašiai ir koks mandagesnis lietuvis gali užpykti, kai britas prieš valgant nepalinkės gero apetito, o pavalgęs – nepadėkos. Ką ten tautos: per šventes pas mažakalbius senelius atvykę anūkai trikdo šiuos taukšdami, o senelių tylėjimas juos skatina šnekėti dar daugiau, kad sumažintų tariamą nejaukumą.
Nesinori ne tik kalbėti, bet ir girdėti, kaip kalba kiti (kaip tame autobuse su konspiracijos teorijų mėgėju)? 2015 m. K.Molloy atliktas tyrimas leidžia manyti, kad susikoncentravimas į vaizdus (žiūrint televizorių, skaitant, skaičiuojant taškelius ant staltiesės) padeda ne šiaip nekreipti dėmesio į garsus, bet tų garsų apskritai neišgirsti – gal ir ne tokia bloga mintis kartais sulįsti į išmaniuosius.
