A.Marčėnas nenoriai komentuoja savo kūrinius ar kalba apie naujausias knygas, nesiveržia komentuoti naujausių įvykių ir kukliai susilaiko nuo bet kokių savo kūrybos vertinimų. Šiemet pasirodžiusi naujausia eilėraščių knyga „Dirbtinis kvėpavimas“, pasak jo, tiesiog iš gyvenimo.
Ne A.Marčėnas kalba į mus poezijos kalba, o poezija kalba per A.Marčėną. Kitaip jis negali. Tokia principinga poeto pozicija. Ir ja sunku netikėti.
15min pakalbino poetą apie eilėraščio gimimą, poeto kasdienybę, santykį su kalba, geriausią skaitytojų įvertinimą ir savęs įprasminimą neišvengiamos mirties akivaizdoje.
– Kodėl jaunystėje supratęs, kad valdote žodį, pasirinkote poeziją?
– Žinote kalbos filosofą Ludwigą Wittgensteiną? Jis suprato, kad kalbos ir poeto santykiuose kalba yra pirminė. Daug kas yra tą kartojęs, vienas, baigęs šešias klases, net atsiimdamas Nobelio premiją. Ir aš, ne ką daugiau išsilavinęs, puikiai jaučiu savo kailiu: esu bukas kalbos stilius.
Kalba yra pirminė ir man ji nėra pažini.
Nemanau, kad valdau žodį. Kalba yra pirminė ir man ji nėra pažini. Kalba yra labiau Dievo, nei žmogaus. Dar mano esė knygos „kasDienynas“ redaktorius Vytautas Būda įrodė, kad, nemokėdamas kitų kalbų, lietuvių kalbos nemoku labiausiai. Dėl to per daug neišgyvenu. Žodžiu, ne aš pasirinkau poeziją. Tai ji mane, vargšą, pamylėjo ir pametė.
– Kaip parašėte pirmąjį eilėraštį? Ar dėl to, kad reikėjo taip, mokytoja liepė, ar dėl to, kad atradote poeziją ir pajautėte, kad norite rašyti, nebegalite nerašyti?
– Jokiu būdu ne iš reikalo. Mano pirmas eilėraštis buvo komiškas pačia žemiausia šio žodžio prasme, ir tragiškas – prasme pačia aukščiausia. Kai gimė brolis, man buvo dešimt metų... Mano broliukas morkom kakoja, tetukė skalbia ir aimanuoja. Toks dvieilis.
Nemanyčiau, kad tai buvo eilėraštis, bet štai, įstrigo visam gyvenimui, kaip kokia „Trakų pilis“. Kaip bandymas fiksuoti švintančiai sąmonei svarbią realybę (juokiasi). Niekada nerašiau, nerašau ir nerašyčiau to, kas man liepiama, prašoma, reikalaujama, norima, populiaru, šiuolaikiška ir taip toliau. O ir visai nerašyti galiu. Bet nenoriu.
– Tai nesate parašęs nė vieno eilėraščio ar kitokio kūrinio kaip, tarkime, koks prasilošęs Fiodoras Dostojevskis, prispaustas finansinio ar kitokio intereso?
– Na taip, beveik visi jo didieji romanai parašyti žurnalams, kaip tęstinės detektyvinės istorijos, prasilošus... Ir aš esu parašęs tekstų iš reikalo. Bet Dostojevskiui, regis, rašyti iš reikalo sekėsi šiek tiek geriau. O ir lošėjas esu laimingesnis. Tie reikalingi mano tekstai – antriniai, paraštiniai, literatūrinės apžvalgos, recenzijos.
Bet recenzijas rašiau gal ne iš reikalo, nes tik apie knygas, kurios man įdomios, kurias, kaip pasaulį, verta kritikuoti. Nesu profesionalus kritikas. Apskritai nesu literatas profesionalas. Stebiuosi, kaip žmonės sugeba padoriai išversti poeziją, suręsti paskaitomą leidyklos užsakytą romaną ar, kaip mano bičiulis Rimvydas Stankevičius, aukšto lygio libretą operai.
– Kaip keitėsi Aidas Marčėnas poetas nuo pirmosios poezijos knygos „Šulinys“ iki naujausios „Dirbtinis kvėpavimas“? Šie trys dešimtmečiai poezijoje buvo progresas ar tiesiog ilga grandinė knygų, kuriose pasakojamos skirtingos patirtys?
– Labai sunku vertinti savo poeziją. Poetas turbūt nelabai... na, bent jau aš nelabai žinau, ką vertesnio parašau. Kitą vertinti paprasčiau. Jauti, kur gyvybė, kur ne, kur tikra, kur dirbtina, išmokta, kur simuliakras, kur kalbos augalas. Kito tekstą matai iš išorės, o jis tave įsileidžia, praryja arba ne.
Savo teksto, jau jį dėliodamas, esi prarytas, apvilktas juo, apgaubtas ir apgautas.
Savo teksto, jau jį dėliodamas, esi prarytas, apvilktas juo, apgaubtas ir apgautas. Kai po daug metų netyčia į jį pažvelgi iš išorės, tai nelabai supranti, kas ten, kodėl. Neskaitau senų savo eilėraščių, tai ir nevertinsiu. Ir eilėraščiai tie jau ne mano, o to už mane daug naivesnio jaunuolio, kurį menkinti būtų nepadoru, o girti – kvaila.
– Asmenybės branda, kitos patirtys, kitoks patirčių intensyvumas ar kintantis supratimas nekeičia poezijos?
– Eilėraščių rašymas ir formuoja, drožia asmenybę. Taip ir bręsti – atrasdamas, prarasdamas. Rašau eilėraštį tam, kad sužinočiau, man būtų pasakyta daugiau, nei žinau, ar kada nors žinosiu. Kad nustebčiau. Ir tuoj viską užmirščiau. Nevertinu savo literatūrinio palikimo, tai tik laike nykstančios pėdos, sekėjus klaidinantys pėdsakai.
– O iš kitų poetų, ką nors pasiimate?
– Absoliučiai viską. Viską, ką tik įmanoma pasiimti. Naudingą ir nelabai. Kiek pakeliu. Mano duotas labai teisingas vardas (šypteli).
Ataidžiu. Be kitų nieko nemokėčiau. Sigitas Geda yra išleidęs rinktinę „Varnėnas po mėnuliu“. Bet man varnėnas tiktų labiau, Sigitas kūrė savo prasmes, savo pasaulius, o aš to nemoku. Ir varnėnas neturi savo balso, jo giesmė atkartoja aplinką, mūsų atveju – kitus poetus.
– Bet žmogus, atsivertęs jūsų knygą, tikriausiai mano, kad štai konkretus Aidas Marčėnas čia jam rašo. Rašė prisėdęs prie konkretaus stalo, turėjęs konkrečias patirtis...
– Tai ar vagies konkreti patirtis nesvarbi? Nežinau, kur yra mano stalas. Ir kas yra mano skaitytojas.
– Ir nedomina jūsų?
– Ne, tikrai nedomina. Man net gėda šiek tiek prieš jį, skaitytoją tą. Žinoma, malonu, kad žmogui tavo kūryba svarbi, kai kas nors ją atranda, perskaito savaip, savaip suvokdamas sudalyvauja kūrybiniame procese. Tai intymu. Bet tame sakraliame akte dalyvauju ne aš, o poezija. Jau nebe mano.
Kaip vaikus paleidi į viešumą, jie atitrūksta, išsvirduliuoja į žiaurų pasaulį. Kreivi, bejėgiai.
O tos poezijos esu prikūręs daug ir visokios, gal net per daug ir per visokios. Jau šešta knyga, kai manau, kad baigta, nebeleisiu, rašau tik sau, bet knygelė formuojasi, įgauna formas, sąmonę, trokšta įkvėpti, žiūrėk – jau ir gimdyti laikas. Man tų išeinančių eilėraščių visada labai gaila. Kankina kažkoks išdavystės jausmas. Kaip vaikus paleidi į viešumą, jie atitrūksta, išsvirduliuoja į žiaurų pasaulį. Kreivi, bejėgiai.
– Kaip atrodo poeto kasdienybė? Ar yra toks dalykas?
– Vakar kaip tik pasižiūrėjau tris televizijos laidas apie tris poetus – Alį Balbierių, Rimvydą Stankevičių ir Gytį Norvilą. Su kasdienybe visų santykis skirtingas. Visus juos sieja tik poezija ir tai, kad daugumai jie pasirodys keisti. Nes yra asmenybės. Todėl mažai ką kvailybėje domina.
– Kokie jūsų keistumai?
– Man patinka rutina. Pasislėpęs joje gyvenu intensyvų vidinį gyvenimą. Kartais nusibosta, išsimušu, bet paskui vėl norisi į ją grįžti.
– O ta rutina, tai pusryčiai, pietūs, vakarienė, rašymas, pasivaikščiojimai, televizijos žiūrėjimas?..
– Stengiuosi gydytis nuo visų priklausomybių, televizoriun spoksoti bergždžiai vengiu. Bet dar labiau apsigauti, keisti šią ydą dar stipresniu narkotiku, kokiu nors socialiniu tinklu, nesinori (juokiasi).
Kas yra poezija? Įkvėpimas, iškvėpimas. Žingsnis.
Daug vaikštau, pėdinu, pėduoju. Ėjimo ritmika skatina mąstymą, ima veikti kalba, susitvarko alsavimas. Kas yra poezija? Įkvėpimas, iškvėpimas. Žingsnis. Tik tiek užtikrintai apie ją žinau.
– Ar poetas turi savo funkciją visuomenėje? Yra koks inžinierius ar statybininkas, kurie stato, yra žurnalistas, kuris aprašo, tarpininkauja tarp asmens, reiškinio ir žinoti norinčios visuomenės. Kur šiame tinkle yra poetas?
– Poetas nekaltas, kad jis poetas. Tai liga. Žiauri. Poetas gali turėti visuomeninę funkciją kaip pilietis, bet kaip poetas privalėtų kurti, nepaisydamas jokių funkcijų, jokios visuomenės, tos visuomenės nuomonės.
Kai šie dalykai supainiojami – tragedija tiek visuomenei, tiek poetui. Bet rimtą funkciją visuomenėje tikrai turi poezija. Nesvarbu, ar visuomenė tą suvokia, ar ne. Per poeziją kalba išsivalo plaučius.
– O poetinė kalba tampa vis turtingesnė?
– Poetinė kalba yra tokia, kokia yra jos aplinka. Pavyzdžiui, (nors beveik visi didieji poetai buvo vienaip ar kitaip ištremti) poetui labai sunku egzilyje. Ten nėra kalbinės terpės, o poetui ji būtina, kaip žmogui oras.
Pavyzdžiui, Kazio Bradūno poezijoje tai juntama, ta pastanga rašyti lietuviškiau nei lietuviškai. Ir ši pastanga labai graži, labai tikra, labai tragiška. O kalbą patartina turtinti kiekvienam. Netgi būtina.
– Kokiu būdu?
– Skaitant.
– Turite nuomonę apie Lietuvos viešosios erdvės kaitą, tendencijas politiniame ar kultūriniame gyvenime? Jūs nesate aktyvus kasdienių reikalų komentatorius, garsiai reiškiantis pažiūras, bet kaip tykus stebėtojas, ar turite apibendrinimą?
– Juokinga. Smagu. Kvaila (juokiasi).
– Bet visada turbūt tyliam stebėtojui buvo ir juokinga, ir smagu, ir kvaila...
– Matote, aš gyvenau Brežnevo laikais. Manęs niekuo nebenustebinsi (juokiasi).
– O jei reikėtų įvardinti dalyką, reiškinį, procesą, kuris jums kelia nerimą ar baimę?
– Kai kurie mano vaikaičiai turbūt nebekalbės lietuviškai. Provaikaičiai – tikrai. Tai skaudu. O tai, kad vienos mano dukrų pavardė prasideda raide W, linksma. Nieko čia dirbtinai nepakeisi. Galima rautis plaukus, bet aš jų nedaug turiu, todėl pasakysiu paprastai, kaip Bhagavadgytoje: visa, kas gimė – mirs, visa, kas mirė – gims. Kartais panašu, kad gyvendami geriausiais mūsų krašte laikais, esame prie mirties.
Bet ir iš šios perspektyvos vis tiek juokinga, kai žmogus, demonstruodamas išprusimą, kalbėdamas lietuviškai prikaišo angliškų žodžių. Šįryt kaip tik klausiausi tokios protingos kalbos. Pasako lietuviškai. Ir tuoj tą patį pakartoja angliškai. Tartum lietuvių kalbos nepakaktų.
– O tai nėra natūralus procesas, kad turime daugiau vakarietiškos kultūros, daugiau Vakarų įtakos ir perimame paskirus žodžius, terminus, imame mąstyti kalba, kuri atneša mums priimtiną kultūrą?
Baisiau, kad lietuvių kalba imama vertinti kaip nepakankama.
– Aišku, kad natūralus, koks gi dar. Ir tas natūralumas nėra labai baisus. Tai tik provincialų kompleksai. Baisiau, kad lietuvių kalbą vėl imama vertinti kaip nepakankamą. Atsimenu laikus, kai buvo sakoma, kad lietuvių kalba neįmanoma filosofuoti. Tik rusiškai. Antano Baranausko laikais manyta, kad lietuvių kalba neįmanoma kurti poezijos. Tik lenkiškai.
– Bet šiame kontekste tas nepakankamumas skamba kaip galimybė tobulėti, keistis...
– Lietuvių kalba yra mano tėvynė, jokio nepakankamumo nėra, yra idiotizmas. Ir tobulėti nebūtinai reiškia keistis, o keistis – tobulėti. Ir tegul kalba valosi užterštus plaučius.
– Galbūt mums trūksta poetų, tų plaučių valytojų?
– Poetų niekada nebuvo daug. Aš nuolat sakau, kad gyvų poetų yra dvylika, tiek ir gana.
– Nuolat dvylika?
– Nuolat (juokiasi). Dvylika ir aš. Kiekvienoje generacijoje gimsta trys keturi poetai (poetės), vienas, du prozininkai (prozininkės). Jei prozininkai du, tai jiems Lietuvoje ankšta.
Saulius Tomas Kondrotas turėjo emigruoti, neberašyti, kad gražiomis dirbtinėmis plastmasinėmis gėlėmis pražystų Ričardas Gavelis. Žinoma, juokauju. Bet, kaip sakoma, kiekviename pokšte yra dalis pokšto (šypsosi).
– Jūs užsiminėte, kad parašius eilėraštį jis atrodo kreivas, šleivas... Ar taip nėra dėl to, kad poetinė kalba atrodo kaip anachronizmas? Dabartyje labai daug prozos, kalbos instrumentinė funkcija vis labiau nugali simbolizmą, metaforas. Ir poezijos skaitytojų, tikriausiai, nedaugėja?
– Czeslawas Miloszas kažkur yra rašęs apie jo pažinotus už jį geresnius poetus, kurie turi dešimt ar mažiau skaitytojų. Gal net išvis neturi. Neįžiūriu jokio poezijos anachronizmo. Poezijos visada yra tiek, kiek tuo laiku reikia.
Poezijos visada yra tiek, kiek tuo laiku reikia.
O jos kalba yra stebuklas, bet jį patirti būtinas savotiškas religinis jausmas. Yra tik šiuolaikinė poezija, jokios kitos poezijos nėra.
Šiuolaikinė poezija yra ta, kuri gyva, nesvarbu, ar parašyta šįryt, ar prieš tūkstantį metų. Lietuvoje yra geros poezijos. Tai viena stipriausių ne tik mūsų meno, bet ir nacijos savimonės sričių. O prozos labai mažai, daug daugiau šlamšto. Tiesą sakant, kaip ir poezijoje.
– Ar jums rūpi kieno nors vertinimas po knygos išleidimo, eilėraščio parašymo? Minėjote, kad eilėraščiai jums kaip vaikai, paleisti į tikrovę. Nebūna skaudu, kai kritikuoja ar dar blogiau – nepastebi?
– Poezija ir yra mano tikriausia tikrovė. Todėl eilėraštukai – ne tiek vaikai, paleisti į tikrovę, kiek, kaip kokie Joniukas ir Grytutė, vaikai išvesti į mišką numirti. Ar tėvui, miškan išvedusiam Joniuką ir Grytutę, rūpėjo, kad ragana juos suvalgys? Vargu. Nežinau, gal tiems vargšams eilėraščiams ir rūpi ėdrių raganų kritika, kad, sakykim, Joniuko pirštelis per plonas, man tai nelabai (šypsosi).
Nelabai tą kritiką ir skaitau, nelabai jos ir yra. Dabar ir čia, kaip kokioje LiliPutinijoje, madoje kažkas kita, kažkas alternatyvaus. Visada perskaitau tai, ką reflektuoja, rašo Viktorija Daujotytė. Va, suraitė recenziją apie Gyčio Norvilo „Grimzdimą“ ir viskas aišku – Norvilas ištrauktas, numazgotas, sutvarstytas, inicijuotas į lietuvių poezijos kanoną. Spardykis nesispardęs visais savo avangardais (juokiasi).
– Koks jums geriausias skaitytojų įvertinimas?
– Kartais pasitaiko tuštybę glostančių akimirkų, kai atrodo, kad gyvenimas ne šuniui ant uodegos. Gimnazistės degančios akys. Gerbtino profesoriaus pagarba. Ar naujausios mano knygelės „Dirbtinis kvėpavimas“ veidą kūrusios Sigutės Chlebinskaitės stipresnis nei mano jutimas, kas ten prikvėpuota...
Štai tu, toks, rodos, pažįstamas, ribotas žmogus, o šitaip tau neįmanomai sugebėjai.
Bet geriausias įvertinimas vis tiek yra pats eilėraštis, perskaitęs tave, eilėraštis, kurį pavyksta įkvėpt ir iškvėpt, eilėraštis, kuris kvėpuojantįjį trumpam nustebina. Štai tu, toks, rodos, pažįstamas, ribotas žmogus, o šitaip tau neįmanomai sugebėjai. Tai didžiausias įvertinimas, koks tik gali būti, pati žiauriausia iliuzija. Į nieką šitos dozės nekeistum.
– Apie ką yra „Dirbtinis kvėpavimas“? Kokios patirtys ten sudėtos?
– Kiekviena mano knyga apie tai, kuo gyvenu tuo metu. „Dirbtinis kvėpavimas“ – kuo gyvenau pastaruoju metu. Ta pati meilė. Ta pati mirtis. Tas pats gyvenimas. Poezija ir eilėraščiai. Nieko nauja po saule.
– Arvydas Šliogeris knygoje „Daiktas ir menas“, kalbėdamas apie Rainerio Marijos Rilkes poeziją, pastebi, kad ji kyla iš panašaus klausimo, kuris kamuoja filosofą būties akivaizdoje, kelia jam smalsumą, nuostabą, verčia grįžti prie esmių. Poezijoje yra filosofinės prielaidos ir filosofinio klausimo įtampa. Sutiktumėte su tokiu teiginiu?
– Banalu. Bet teisinga. Tikra kūryba visada randasi iš nuostabos. Nuostabos ir dėkingumo. Nuostaba, kad esi, nuostaba, kad yra, nuostaba, kad nebus, kad nebūsi. Ir dėkingumas, jei esi bent kiek išmintingas.
Visa kultūra plačiąja prasme, turbūt, imas iš to, kad žmogus suvokia savo baigtinumą. Tik tuo nemirtingo mirtingumo suvokimu žmogus ir skiriasi iš kitų gyvulių.
– Su atsakymu ar be? Sąžiningoje filosofijoje to atsakymo pažado lyg nėra.
– Filosofija ir poezija yra dvi tos pačios monetos pusės. Ne veltui Platonas norėjo varyti iš valstybės poetus (juokiasi). Poezija į prasmės klausimą atsako. Žinoma, kad atsako.
– Ką jums atsakė?
– Žinoma, kad nieko (šypsosi).
Tai ir yra atsakymas. Klausinėji, klausinėji visą gyvenimą. Kaip sakė jau minėtas Wittgensteinas: klaustukas ženklina nepakankamą gylį.
Bet jei poezija ar filosofija staiga imtų ir atsakytų į prasmės klausimą, tai kokia prasmė tada būtų gyventi? Tik, dėkui Sofijai, atsakymo niekad nesulauksim.
– Nėra poezija poeto bandymas pasistatyti paminklą pačiam sau? Kad po mirties būtų kas nors apie save palikta.
– Romantinis požiūris. Puškinas nerukatvornas. Niekada rimtai nekėliau tokių klausimų, tik juokais. Nenoriu po mirties tapti žodingu biustu. Noriu nebūti, bet tai neįmanoma. Ir nesvarbu.
Taip pat ir tu gal būsi gyvas kūryboje kitų, po tavęs. Jie gal nė nežino, kad esi jiems svarbus.
Svarbu, kad esi grandis grandinėje. Kad poetai, kurių nebėra, kurie tau svarbūs ir iš kurių daug paveldėjai, dar daugiau nugvelbei, yra gyvi tavo kūryboje. Taip pat ir tu gal būsi gyvas kūryboje kitų, po tavęs. Jie gal nė nežino, kad esi jiems svarbus.
Kiti net tave neigdami jau irgi yra grandinės grandys. Ta keista ir viltinga grandinė egzistuoja ir egzistuos, kol bus kalba, laisvas jos skimbčiojimas svarbesnis už bet kokį laikiną asmeninį įsiamžinimą. Nei tavo vardo, nei pavardės nebežinos, ir tavo poezija užsimirš, bet intonacijos niuansas, tavo atodūsis kito lūpose liks.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -- - - - - - - - - - - - - - - - - -- - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Išgirsti, pamatyti ir pabandyti prakalbinti poetą Aidą Marčėną skaitytojai galės Tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“. Vakaras su Aidu Marčėnu, kuriame dalyvaus ir poetas, muzikantas Domantas Razauskas, multiinstrumentalistas Saulius Petreikis ir renginio vedėjas Mindaugas Nastaravičius, įvyks lapkričio 12 d. Nacionaliniame dramos teatre.
