Neseniai pasirodė knyga „Aš esu tėvas. 12 svarbių pasakojimų“ (leidykla „Magnificat leidinių“), kurioje apie savo tėvystės patirtis dalijasi dvylika skirtingų patirčių turinčių vyrų: treneris, krepšininkas Dainius Adomaitis, Konstantinopolio patriarchato ortodoksų kunigas Vitalijus Mockus, aktorius, laidų vedėjas Rimas Šapauskas, visuomenininkas Žanas Talandis, miesto bažnyčios pastorius Saulius Karosas.
Taip pat statybininkas, leidėjas Alvydas Juravičius, katalikų kunigas, jėzuitas Antanas Saulaitis SJ, policijos pareigūnas Dalius Mackela, dainininkas, muzikos prodiuseris Linas Adomaitis, virtuvės šefas, laidų vedėjas Gian Luca Demarco, verslininkas, leidėjas Tadas Bruzgulis.
Tėvo dienos proga skaitytojams pateikiame pokalbį su A.Gailiumi. Jį, kaip ir kitus knygos pašnekovus kalbina knygos sudarytojas Simonas Bendžius.
– Kai siūliau susitikimo laiką 8.30, tai sakėte: „Baik, Simonai, nebe tie laikai, kad reiktų anksti keltis ir vaikus kur nors vesti.“ Ar vis dar džiaugiatės galimybe išsimiegoti, ramiau gyventi?
– Pirma, mano gyvenimas dar nėra toks, kad vyrautų ramybė. Dar nebuvo nė vienos dienos, kad atsikėlęs svarstyčiau, ką man čia šiandien reikėtų veikti. Visada buvau labiau pelėda nei vyturys. Kai reikėdavo su vaikais keltis, tai keldavausi – ir naktį. Bet tai ne mano būdas. 8.30 – aišku, kad anksti.
– Jūs esate vienas iš kelių mūsų kalbinamų senelių. O mes su draugais, kitais tėčiais juokaujame, kad va, kiti verkia, kai vaikai iškeliauja iš namų – studijuoti arba kuria savo šeimas. Tas tuščio lizdo sindromas. Mums atrodo nesuprantama: tu tik džiaukis – taigi pagaliau laisvė nuo vaikų ir pan. Galite prisiminti tą laiką, kai visi užaugę vaikai susikūrė gyvenimus, o jūs su žmona Danute jau vėl dviese po daug metų?
– Dėkui Dievui, visi vaikai yra Vilniuje – yra ir ryšys. Net paskutinėse gimnazijos klasėse, kai mokėsi ir gyveno čia, irgi jau turėjo savo gyvenimus. Nėra taip, kad vaikų buvo, turėjau, o tuomet staiga nebėra.
Tarp vaikų ir anūkų yra toks tarpelis, per kurį galėjom mes su žmona kiek daugiau pakeliauti. Bet ryšys su vaikais visada buvo, ir galvojimas apie juos nepraeina.
– Kitiems būna.
– Mums tokio šoko nebuvo. Jie vienas po kito įvairiai išėjo, ne vienu metu – gal būtų buvę kitaip, jei nuo rugsėjo visi būtų išvykę studijuoti į Frankfurtą, tada gal jausmas būtų buvęs savotiškas. Čia visada vyko gyvenimas: kažkas pagyveno, išėjo, buvo išvykęs, grįžo, vėl pagyveno, vėl išvyko.
Bendrai žiūrint, tarp vaikų ir anūkų yra toks tarpelis, per kurį galėjom mes su žmona kiek daugiau pakeliauti. Bet ryšys su vaikais visada buvo, ir galvojimas apie juos nepraeina. Galiu visus jaunus tėvus iš anksto pradžiuginti: jei rūpiniesi savo vaikais, tai nepraeina.
– Kokia būna ta tėvystė, kai vaikai jau susikuria savo gyvenimus?
– Kaip čia dabar atsakyti. Fiziškai, buitiškai – atsiskiria. Vietoj vienų namų dabar yra ketveri – tikrai taip. Kiekvienas jų, aišku, tolsta nuo manęs – turi savo šeimas, vaikus, darbus, apie kuriuos jau ne visada viską suprantu. Bet vis tiek jie galvoje ir širdyje, vis tiek rūpi.
– Ar keičiasi pokalbių temos, kai vaikai kaupia savo gyvenimo patirtį, patys susilaukia vaikų ir pan.? Gal atsiranda naujų temų ar būdų, kaip vaikams padėti, įsiklausyti?
– Temos keičiasi. Jei vaikui pusė metų, tai sėdi su juo ant grindų, jei jis jau sėdi – džiaugiesi, kad sėdi, ropoja ir pan. Viskas keičiasi. Prasideda kalbos, pokalbiai. Nuolat ir kinta. Šiandien mes taip buitiškai apie šeimas nesikalbame. Yra keturios šeimos ir būtų labai blogai, jei nuėjęs pradėčiau klausinėti, kaip jūs sutariate, kaip vaikus auginat.
Mano vaikai – tiesa, dar ne visi – jau tuoj pereina ribą į penktą dešimtį. Apie ką galima kalbėti? Visos kalbos susijusios su dalykais, kurie rūpi visiems.
Su a. a. Petru Kimbriu kadaise esam čia, šių namų mansardoje, kalbėję – aš gal kokiais rūpesčiais pasidalinau, nepamenu, bet jis man išdėjo: „O tu ką, – sako, – galvoji? Kad čia tavo nuosavybė? Čia yra laikina dovana – gavai dovaną ir džiaukis! Bet ji laikina.“ Aš panašiai ir jaučiuosi. Jie turėtų kažką itin bjauraus ir blogo padaryti, kad jausčiau pareigą sakyti, kad šitaip jau negalima.
Mano vaikai – tiesa, dar ne visi – jau tuoj pereina ribą į penktą dešimtį. Apie ką galima kalbėti? Visos kalbos susijusios su dalykais, kurie rūpi visiems. Tai ne auklėjimas – jo seniai nebėra.
– Ar prašo kokio išmintingo patarimo apie kokią nors gyvenimo situaciją?
– Pirmiausia, jie turi klausti. Jei klausia, pasakai, ką darytum. Jei koks klausimas, ar į tą darbą eiti, ar į kitą, tai, žinoma, pasitaria, pasikalbi – kaip pats gali įvertinti. Mano patirtis kita, profesija kita. Galima dalytis bendra gyvenimiška patirtimi, kaip būna. Pasikalbam. Negaliu skųstis nė vienu savo vaiku. Neturėjau progos sakyti: „Šitaip jau nebus.“ Kumščiu į stalą progų daužyti lyg irgi nebuvo.
– Tai jūs buvote toks tais laikais nestandartinis tėtis? Juk tėvas neretai būdavo griežtas.
– Manau, kad aš buvau pakankamai griežtas. Vaikai jau yra įvardiję, kad kai tėvelis rikteli, tada jau reikia susivynioti meškeres. O „griežtas“ kokia prasme?
Manau, kad aš buvau pakankamai griežtas. Vaikai jau yra įvardiję, kad kai tėvelis rikteli, tada jau reikia susivynioti meškeres.
– Nepatenkintas, bambeklis, truputį kas ir pakelia balsą.
– Ne, man atrodo, čia ne apie mane. Aš, aišku, buvau labai geras, teisingas tėvas! Juokauju. Ne iš mano serijos – nebuvo reikalo. Jei ateina paauglystė ir kažkam būtinai reikia į diskoteką, tai susitari, kad pareis dešimtą arba kad dešimtą atvažiuosi prie diskotekos ir pasiimsi – ir tuo laiku ateina. Gaišti savo laiką, bet supranti, kad jam reikia į tą diskoteką. Čia tokiam trumpam laikui – paskui vėl nebereikės.
– Vyriausias – Bernardas, tada – Gabrielė ir Kotryna. Kotryna – rašytoja?
– Kadaise esu suformulavęs, kad mūsų šeimoje nėra nė vieno, kuris neturėtų savo knygos (juokiasi). Kotryna irgi turi savo knygą, tačiau ji nėra rašytoja, ji – ekonomistė. Šiuo metu dirba Finansų ministerijoje departamento direktore. Čia jau ne mano sritis.
– Beje, jai baigiant gimnaziją buvo svarstymų tarp dailės ir ekonomikos, nes turi gabumų dailei, bet apsisprendė studijuoti ekonomiką. Kita vertus, didžioji dalis pokalbių šiuose namuose vis dėlto yra humanitariniai.
– Kaip atrodo jūsų šeimos susibūrimai?
– Mes stengiamės laikytis sekmadienio pietų tradicijos. Vis dar stengiamės.
– Visi kartu?
– Kažkada buvome visi kartu beveik kiekvieną sekmadienį. Vis daugiau vaikų, reikalų, gyvenimo, tai ne visada jau visi kartu, bet kas nors vis tiek būna. Tik visai išimtiniais atvejais sekmadieniais nebūna pietų su vaikais ir anūkais – jei mes išvažiavę arba dalyvaujame svarbiuose renginiuose. Tad sueina net iki 14–15 žmonių (juokiasi).
Kažkada buvome visi kartu beveik kiekvieną sekmadienį. Vis daugiau vaikų, reikalų, gyvenimo, tai ne visada jau visi kartu, bet kas nors vis tiek būna.
– Kodėl tai jums svarbu?
– Kaip sakiau, jei vaikai auga, turi savo gyvenimus, kažkuria prasme tolsta, turi antrąsias puses, vaikus, tai reikėjo daryti ką nors kartu, įskaitant Gailių klano premiją. Tai irgi buvo sumanyta tam, kad ką nors darytume kartu. Visi. O kai susiduriam – kas kosti, kas čiaudi, kam sloga, kas negaluoja. Visi gyvenimo reikaliukai, kuriuos tokiame rate galima aptarti.
– Kieno idėja buvo Gailių klano premija?
– Aš jau dabar tiksliai negaliu atsakyti. Buvo va toks sekmadienis, pietūs. „Klano“ – tai dėl to, kad tuo metu vaikščiojo baisingas gandas, kad Lietuvoje siaučia valstybininkų klanas. Albinas Januška buvo baisiausias valstybininkas. Menu, būdavo, einu Gedimino prospektu, sutinku kokį pažįstamą iš pusiau politikos srities, tas ir klausia:: „Labas, gal žinai, kur galėčiau įsirašyti į valstybininkų klaną? Buvau prezidentūroje, bet ten irgi nėra kaip įsirašyti.“
– Klausdavo rimtai?
– Aš ne tyrėjas, bet manau, kad tokio klano nebuvo. Buvo žmonių, kurie rūpinosi, galbūt stengdamiesi toje srityje, kas Seime, kokie dalykai nevyksta, o manė esant valstybei reikalinga, – tokias pastangas dėjo. Aš taip supratau. Tai nebuvo klanas, jokia grupuotė, kuri rinkosi, kažką sudarė. Mus visus erzino tokios sąmokslo teorijos kūrimas – nieko nėra, bet sąmokslas kuriamas. Čia normalus dalykas, daug kartų patirtas.
Tas žodis „klanas“ mus labai nervino, tai nusprendėm, kad būsim Gailių klanas. Kažkas dar Škotijos klanus prisiminė. Daug linksmiau skamba, kad teikiame Gailių klano, o ne Gailių šeimos premiją. Ji ir yra tokia – rimta ir linksma kartu. Visos laudacijos irgi yra su tam tikru humoru.
– Turit sekmadienio pietus, Gailių klano premija – tai tas ryšys yra?
– Galima sakyti, kad tai šiek tiek formalizuotas ryšys, o neformalus ryšys tiesiog yra. Vieni arčiau, kiti arčiau. Ir tai kinta.
– Pakalbėkim apie pradžią. Kai gimė Bernardas, kokios buvo sąlygos, aplinkybės kaip keitėsi jūsų gyvenimas?
– Tai gyvenimas pasikeičia iš karto. Dabar galvoju, ar jau buvo telefonas… Net nežinau, gal. Nes kai pradėjom gyventi Karoliniškėse, ne vienerius metus telefono neturėjom. Tada labai mėgau cituoti Sašą Čiornyj, buvau jį atsikapstęs – tokį rusų poetą, – tai yra jo toks eilėraštis apie vertėją, o jau tuo metu buvau vertėjas. Apie tai, kaip vertėjas pradeda dirbti, o tada kas nori, tas ateina. Toks ir buvo gyvenimas.
Vakare gali ateiti bet kas ir bet kada. Ilgos kalbos ir pan. Kai atsiranda vaikų, dalis draugų dingsta. Jei jie neturi vaikų, ką jiems veikti? Abiem pusėms skirtingai. Buvo tikras sovietmetis. Visos problemos: kur marlės vystyklams gauti, skalbimas. Ne kosmosas – surenki ir skalbi, džiaustai, o jų daug reikia.
Čia tokia sovietinė buitis, ką apie tai kalbėti – ji buvo tiesiog vargana. Pavyzdžiui, jau buvo du vaikštantys, o trečias dar ne, ir reikia vaikams daug varškės. Tai keliesi prieš aštuonias, pasiimi du vaikus, kurie atsikelia, varai ir stovi eilėje. Žmogus visaip gyvena. Kaip reikia, taip ir gyvena. Patogiau – gerai, labai gerai.
Buvo tikras sovietmetis. Visos problemos: kur marlės vystyklams gauti, skalbimas. Ne kosmosas – surenki ir skalbi, džiaustai, o jų daug reikia.
– Kodėl tos varškės su dviem vaikais eidavot?
– Todėl, kad mes buvom laimingi tėvai, nes kuris nors mūsų visada buvom su vaikais – nuo ryto iki vakaro. Jie nė vienas nelankė darželio.
Kai suėjo tas amžius, tai gal ne pagrindinis, bet paskutinis lašas buvo toks argumentas: išeinu į balkoną parūkyti, o tiesiai prieš jį – vaikų darželis. Gal dabar tebėra. Matau, vaikšto poromis vaikai, leidžia kartais ir pažaisti. Stovi ir toks medinis sunkvežimiukas. Du berniukai susėdę į kabiną nuožmiai grumiasi, kuris vairuos. O auklėtoja jiems šaukia: „Berniukai, nesipeškit, abu vairuokit!“ Ir aš supratau, kad šie vaikai žino, jog vairuoti gali tik vienas, o auklėtoja – ne (juokiasi).
Nenorėjom leisti vaikų į darželį dėl daugelio priežasčių. Beje, yra tokia darželių pasaka. Auklėtoja rodo vaikams kiškio paveiksliuką ir klausia: „Ar žinote, kas tai?“ O vaikai: „Leninas!“ Tai nenorėjom tokių dalykų.
Kaip ir dėl mokyklos: namie kalbi viena, mokykloje kalbės kita. Su mokykla mums pasisekė, nes Bernardas į mokyklą išėjo 1987 m., jau perestroikos laikais, merginos – dar vėliau. Labai neilgai truko tą įtampa tarp to, ko mes mokom ir ko mokykla moko.
– Ar būdavo, kad grįžta Bernardas, Gabrielė ar Kotryna ir pasakoja, ką išgirdo mokykloje? Ir tada reikia sakyti: ne, yra truputį kita istorija.
– Ką tikrai atsimenu, tai Gabrielę pradžios mokykloje: jau buvo Sąjūdis, ir Gabrielė buvo landsbergistė, o mokytoja – ne. Tai ten būdavo tokių kibirkščių. Tuo metu buvo nemažai žmonių, kurie nežinojo, kaip čia viskas bus. Mes buvome Sąjūdyje, įsijautę – tai ir buvo justi. Mano namuose būdavo „Seimo posėdžiai“ – vaikai žaisdavo, pasidalydavo rolėmis ir pan. Jiems teko ir Sausio 13-ąją patirti, tokiems vaikams iškęsti.
– Ką darėte per Sausio 13-ąją?
– Per Sausio 13-ąją… Nuolat budėdavom, keisdavomės, dienomis būdavom ir su vaikais, o vakarais kartais pas mus susirinkdavo „karinis“ vaikų darželis. Buvo dar simpatiška kaimynų lenkų šeimyna – tai jų vaikai ir dar viena mergaitė. Tėvams reikia išeiti į mitingus, vaikai pasilieka pas mus. Žmona Dana pasilieka su vaikais, o kiti išeina.
Atsimenu, buvau namie su visais vaikais, Dana buvo darbe tuo momentu, kai prie Spaudos rūmų atvažiavo tankai. Vaikai mato, kaip atvažiavęs tankas iššauna šūvį – tuščią, bet vis tiek rimta. Labiausiai paveikė Gabrielę, ji visada tai atsimena.
– Ką tada jiems sakėt?
– O mes „Tėve mūsų“ susėdę prie stalo kalbėjom. O ką daugiau gali pasakyti? Jie jau mokėjo. Bernardui buvo dešimt, Gabrielei nepilni devyneri, Kotrynai – aštuoneri. Ir supranta, ir ne iki galo. Supranta, kad grėsminga, kad situacija sunki. Ir prie parlamento ne sykį esame buvę. Ne kiauromis dienomis, bet eidavom.
– Atrodo, toks įspūdingas momentas. Nebijojot vaikus kartu vestis? Nesaugu…
– Užtat dienomis ir eidavom. Dienomis nebuvo tokios grėsmės. Tikra grėsmė buvo sausio 12–13 d. Tą naktį buvo labai baisu, o dienomis – ne. Laužai, arbata, sumuštiniai.
Nuolat budėdavom, keisdavomės, dienomis būdavom ir su vaikais, o vakarais kartais pas mus susirinkdavo „karinis“ vaikų darželis.
– Labai šalta buvo, tiesa?
– Labai šalta buvo per laidotuves, žiauriai. Ėjom drauge su vaikais atsisveikinti, tai eilėje stovėti buvo labai šalta. Prieš tai, atsimenu, buvo tokia sniego pliurzė. Ten, aišku, ir ištrypta buvo.
– Jei galite, pasidalykite apie pačią Sausio 13-ąją – tą naktį. Ką veikėte?
– Vaikai tą naktį pramiegojo, aš buvau visą dieną prabuvęs prie TV bokšto, nes mes ten visai šalia gyvenom, ir gal kokią aštuntą vakaro parėjau. Kitapus gatvės gyveno mūsų draugai, tai susiskambinom ir sutarėm, kad einam pamiegoti, nes jau maždaug 20 valandų buvome nemiegoję. Ir sutarėm, jei kas ką, tai iš karto skambinamės vieni kitiems.
Ir tas mano draugas paskambino, arčiau gyveno plento, aš greitai pašokau, apsirengęs bėgu link TV bokšto per viaduką. Ant to viaduko susitikom, bėgam ir sutinkam paklaikusį vaikiną, šaukiantį: „Kaip kirmėles traiško, kaip kirmėles traiško!“ Ir tada nubėgom iki paskutinių namų ir pamatėm, kad ten jau visi išvaikyti. Galima sakyti, kad pačią dramą pramiegojom. O tada sėdėjom balkone ir klausėmės, kaip Juozas Jermalavičius visus „ramino“.
– Kaip suprantu, vaikai buvo auklėjami ta patriotiška, rezistencine dvasia, ją diegėt. Jie žinojo Lietuvos istoriją.
– Kokią Lietuvos istoriją gali žinoti aštuonmetis? Abejoju, ar daug žinojo istorijos. Nesu tikras, ar žinojo, kad mano dėdė žuvo, kaip partizanas, ar ne. Manau, galėjo žinoti.
– Vaikams pasakodavote, kad, pavyzdžiui, Lietuva buvo okupuota ir pan.?
– Niekas tokiais žodžiais nekalbėjo. Čia buvo stebuklas, kas įvyko. Nebuvo tokio matymo, kad mes išsivaduosim. Po Kovo 11-osios pradėjom svajoti – kad ir su nerimu. Tas žodis „okupacija“ nebuvo vartojamas. Kad esam lietuviai – ne rusai, – tai tikrai žinojo. Taip paprasčiau kalbėjom. Kiek dešimtmetis pajėgus suvokti tokius dalykus? Man sunku tai rekonstruoti.
Visada ėjom į bažnyčią – nebuvo tokio klausimo, eiti ar ne. Žodis „diegėte“… Mes gyvenome taip, kaip gyvenome, kas vyksta aplink, su kuo bendraujam – tai ir yra diegimas. Jis nėra kažkoks sąmoningas. Aš tai linkęs laikyti tiesiog gyvenimu. Nesvarsčiau, kad šiandien diegsiu tą, o rytoj aną. Gyveni, kalbi, turi draugų. Negaliu sakyti, kad buvom rezistentai, disidentai. Tačiau tikrai nebuvome to režimo šalininkai.
– O kalbant apie Dievą kildavo įtampų?
– Jau buvo nebe tie laikai. Jau tie klausimai tapo neaktualūs. Kai prasidėjo Sąjūdis, jis prasidėjo visur – mokyklose taip pat, ten irgi būdavo Sąjūdžio grupės. Koks gali būti karingas ateizmas, kai mitinguose giedama „Marija, Marija“. Net jei labai norėtųsi būti karingu ateistu, prispausi uodegą, nes aplinka ne ta. Dėl politikos, tai, kaip minėjau, Gabrielė turėjo reikalų dėl Landsbergio, o dėl religijos problemų neturėjom,
– O kaip skirti pakankamai laiko savo vaikui? Darbai, veiklos… Vyras nuo sovietmečio, regis, buvo tas, kuris mažai dalyvavo vaikų gyvenime. Jis toks geriausiu atveju atsitraukęs – jei ne alkoholikas, smurtautojas.
– Kadangi nebuvau alkoholikas ir smurtautojas, ir mes, kaip minėjau, buvom labai laimingi, nes žmona jau buvo universiteto dėstytoja, tai darbas nebuvo nuo devintos iki penktos. Buvo dėstoma ir šeštadieniais, tai Dana stengdavosi kuo daugiau paskaitų sukelti į šeštadienį, nes aš šeštadieniais jau tikrai būdavau namie. Buvau tarnyboje, bet ne taip nuožmiai nuo–iki.
O gimus Kotrynai gavau privilegiją dirbti iš namų. Kontoroje – „Vagos“ leidykloje – mane mėgo, su visais gerai sutariau. Dirbau redaktoriumi, svarbiausias dalykas, kad būtų padaryti darbai, normos – tiek ir tiek lankų per mėnesį. Ne taip svarbu, iš kur dirbi. Kai esi namie, gali ir su vaikais būti, ir dirbti. Įmanoma.
Kontoroje – „Vagos“ leidykloje – mane mėgo, su visais gerai sutariau. Dirbau redaktoriumi, svarbiausias dalykas, kad būtų padaryti darbai, normos – tiek ir tiek lankų per mėnesį.
Visokių linksmų istorijų būta. Vasara, atostogos Tauragėje pas močiutę. Dana su močiute išeina, Bernardas tuo metu ropojo, o aš verčiau Siegfriedo Lenzo „Kraštotyros muziejų“. Vertimas buvo papildomas užsiėmimas, ir atostogos tam puikiai tiko. Sėdžiu svetainėje prie laikraštinio staliuko, pasidėjęs knygas ir popieriuką, rašau, o Bernardas ropinėja. Nunešu jį prie balkono durų, tai kol jis atropoja iki manęs, aš jau ir pusantro sakinio išverčiu (šypsosi). Pasišnekam kažką, aš vėl jį prie balkono durų nešu. Taip ir dirbau.
Tuo metu stengėmės versti papildomai, nes algos buvo juokingos, sunku buvo verstis. Devintą – pusė dešimtos visi į lovytes, o aš sėdu versti Thomo Manno „Daktarą Faustą“ – iki kokios antros. Tik, galiu pasakyti, po to jau dirbti naktimis nebenoriu. Visada buvau vakarinis žmogus, bet tai jau mane pribaigė. Nebenoriu vakare versti, su amžiumi irgi keičiasi. Bet čia jau buvo pabaiga, vėliau vyko kiti reikalai, kiti darbai.
Nekilo klausimas, kaip pabūti su vaikais, nes kuris nors iš mudviejų visada su jais būdavom. Išeinu vasarą su trimis vaikais. Jie kasasi po smėlį, o aš sėdžiu ant suoliuko ir dėlioju verčiamą eilėraštį. Su jais nereikia kartu žaisti – trise turi veiklos. Reikia tik būti šalia. Mes tikrai stengėmės, rūpinomės ir pajėgėm. Aišku, Danai visada daugiau kliūdavo, bet ir aš nevaidinau tokio atsitraukusio.
– Ar labai sunku buvo gimus vaikams atsisakyti daugelio dalykų? Juk natūraliai atsiranda rėmai, atsakomybės?
– Kokių nors atsakomybių visada yra. Net jei ir neturi vaikų, tai turi kitų – darbui, gyvenimo draugei ar draugui, dar kitų. Mes vaikų norėjom ir jais džiaugiamės, tai koks čia vargas? Fizinis – taip, ypač kol maži. Antrą nakties girdi garsus ir eini. Dabar, kai praeinu pro kūdikių prekių lentynas, tai manęs neima jokia užuojauta tėvams, kad jiems vargas (juokiasi). Aišku, jiems kitaip. Vėl visai kitas gyvenimas.
– Su kokias sunkumais susidurdavote? Auklėjime? Arba kokį silpnumą pajusdavote – „ech, kaip nesiseka būti tėčiu…“? Juk anksčiau tėvystės kursų ar susibūrimų, kur tėčiai dalijasi patirtimi, nebuvo.
– Taip, nebuvo, bet juk geriausias mokymasis yra pati praktika. Mano germanistikos dėstytoja sakydavo, kaip žmogui išmokti užsienio kalbos: reikia skaityti, rašyti ir kalbėti (juokiasi). Taip ir su vaikais.
Pradžioje rankos dreba, paskui pripranti. Ir taip po truputį augini ir kartu su juo augi. Kad prastas tėtis? Čia ne mano būdui. Jei matau, kad šitaip negerai, reiškia, kitą kartą taip nedarysiu. Nesidairau į praeitį. Stengiuosi sąžiningai – ir viskas. Į priekį reikia žiūrėti, kaip geriau. Gyvenimas juk tuo nei prasideda, nei pasibaigia.
Nesidairau į praeitį. Stengiuosi sąžiningai – ir viskas. Į priekį reikia žiūrėti, kaip geriau. Gyvenimas juk tuo nei prasideda, nei pasibaigia.
– Bet, tarkim, kokių nors patarimų klausdavot kitų – ar savo tėčio?
– Tėčio neturėjau, jis mirė, kai man buvo trylika ar keturiolika. Patarimų? Apie ką? Kaip maitinti?
– Kaip auklėti, kai neklauso, ir pan.?
– Nežinau. Mudu dviese pasišnekėdavom: darysim taip ir taip. Neatsimenu. Buvo studijuojamas Benjaminas Spockas. Ypač ta medicininė dalis, nes vaikai gi turi visokių ligų, ir tada labai neramu. Ta prasme Spockas buvo gerai. Mes vaikus ir plukdėm, juk kūdikiai puikiai plaukia, neskęsta. Tik galvytę reikia prilaikyti.
O auklėti… Su kuo gali pasitarti? Mano mama jau buvo santykinai senas žmogus. Baigusi nepilnas keturias klases, buvo be galo protingas ir šviesus žmogus. Ką ji man patars? Kaip man su savo vaiku susikalbėti? Juk su vaiku gyveni. Tu esi tam tikras asmuo ir jis yra tam tikras asmuo. Jei tu jį myli – nes jis tikrai tave myli, – taigi jei tu jį myli, na tai ir gyvenam dviese. Juk tai džiazas.
Visa šeima yra amžinas džiazas, turi su visais susiderinti. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau atodairų. Mūsų buvo penki, dar prisidėjo trys suaugę, tada dar penki vaikai. Ir į kurį nereikia atodairos? Aišku, atstumai kitokie, su paaugliais vienaip, vaikais kitaip.
– Priminkite apie anūkus – kokie jų vardai?
– Bernardas turi Martyną ir Moniką, Kotryna turi Tadą Filibertą, Brigitą ir Ritą.
– Prisiminiau, kaip buvusi kolegė iš radijo buvo sakiusi apie Spocką, kad per jį susigadino santykius su dukra.
– Nesu skaitęs nė vienos psichologinės savigalbos knygos. Gal tokia literatūra kam nors ko nors ir duoda, aš nieko prieš. Bet gyvenimas yra įdomesnis už visas knygas, už visus vaikų auginimo vadovėlius. Aišku, žmona Dana – psichologė, ir kai ko mums jau nereikėjo mokytis.
Gal čia yra dalykų, kur reikia psichologinių žinių apie raidos tarpsnius ar pan. Reikia žinoti, kaip maitinti, rengti – vadovėliai gali padėti, o jų esti įvairių. Ir atsiranda vis tam tikra filosofija.
Atsimenu, mūsų vaikai laksto basi po kiemą Karoliniškėse. Eina bobutė ir Danai sako: „Nu kokia tu motina? Tu ne motina, tu pamotė!“ Paskui, kai įsitaisėm sodybą, tai, būdavo, vienas iš trejeto niekada basas nevaikščios, ir ką tu jam padarysi? O kiti ramiai sau. Kiekvienas pagal save.
– Kaip tėvystė jus patį keitė, kaip žmogų?
– Aš esu humanitaras. Aš – knygų žmogus. Amžinai skaitau. Ir taip augi savaime – privalai augti. Kiekvienas žmogus auga – su knygomis ar kitais būdais. Kaip atskirti, kad čia tėvystė mane pakeitė? Aišku, atėjo vaikai, pasikeitė gyvenimas, atsakomybės. Ir tose atsakomybėse vėl augi. Sunku įvertinti, ar būtent tėvystė mane vienaip ar kitaip augino.
Tėvystė labiausiai išmokė nuolankumo – pavyzdžiui, norėčiau, kad mano vaikas bėgiotų po pievą basas, o jis negali. Panašiai kaip Vytautas Ališauskas, kuris yra sakęs, kad nekenčia mažosios gamtos – nes ten musės ir pan. Gal tai netgi epochos dalykas, nes ir anūkams panašiai. Širšė – baisus dalykas.
Tėvystė labiausiai išmokė nuolankumo – pavyzdžiui, norėčiau, kad mano vaikas bėgiotų po pievą basas, o jis negali.
O aš esu iš tikro Lietuvos kaimo. Žinau, kas yra rytą basam per nešienautą pievą palaksčius jausti skausmą, kai suskirsta blauzdos. Kaimo vaikai gal dar patiria, bet miesčioniukai tikrai nepatyrė. Arkliai, karvės, vištos – visko buvo. O tos smulkiosios gamtos – kiek tik nori. Man ji – savas daiktas, kitam – ne. Čia ir yra nuolankumas: pripažinti, kad jis neturi būti toks kaip aš.
Turėjau a. a. draugą vokietį Hildesheime, firmos „Baer“ laboratorijos vedėją. Buvo labai labai tvarkingas – iki pamišimo, – nors ir tikrai labai simpatiškas žmogus. Taigi jis pasakojo tokią istoriją: einam sekmadienį per miestelį su sūnumi. Kadangi buvo neseniai nulyta, balos, tai sūnus vis šoka į kiekvieną balą, ir apsitaškė sekmadienio aprangą – tvarkingą, švarią, – ir tėvas, susiėmęs už galvos, tuoj pratrūks… Bet paskui, pasakojo jis, aš sau pasakiau: „Čia yra kitas žmogus, čia ne aš.“ Ir taip išsisprendė reikalą.
Tėvui juk baisus stresas. Ir taip yra daugybėje situacijų. Aš nesusidūriau su vagiliavimo, sukčiavimo, narkotikų atvejais – Dievas apsaugojo, – su tokiomis bėdomis tikra kančia ir sudėtinga. Su vartojančiu narkotikus nelabai galėsi pakalbėti – čia yra kitas žmogus. Bet mums tokių situacijų nekliuvo. Nuolankumą suprantu krikščioniška prasme.
– Krikščionims gal lengviau šį dalyką priimti ir suprasti – ne tik tėvystės tema. Supratimas, kad kiekvienas yra unikalus, Dievo sukurtas ir tu negali jo perkurti.
– Taip, man Petras padėjo, ir, aišku, yra labai gera maldelė. Pirmą kartą skaičiau gal Kurto Vonneguto knygoje „Skerdykla Nr. 5“. Bet ir šiaip ji dabar neretai sutinkama: „Viešpatie, duok man jėgų pakeisti tai, ką galima pakeisti, duok kantrybės iškęsti tai, ko pakeisti negalima, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito.“ Manau, tai svarbi maksima.
– O kaip jūsų tikėjimą ugdė ar keitė tėvystė?
– Čia ir vėl panašiai: negaliu pasakyti, kad tapus tėvu mano tikėjimas šitaip ar anaip pasikeitė. Tikėjimas per gyvenimą keičiasi. Tikėjimo kelionė trunka visą gyvenimą. Yra labai liūdnos Marcelijaus Martinaičio eilutės: „Mano tikėjimas mirė sudegusioje Kalnujų bažnytėlėj“ – be galo graudu. Kodėl nustojo tikėjimo? Tai jo vaikystės laikai. Kaip, kodėl?
– Niekur jis nepasakodavo apie tai?
– Ne, tiesiog taip buvo suformulavęs, kaip poetas. Žinai, tikrai sunku atsakyti, kaip tėvystė keičia gyvenimą.
– Kitiems būna įvairių patirčių.
– Kas ką patiria, tai ir gali liudyti. Aš tokių dalykų nepatyriau. Mano gyvenimas ėjo, ėjo ir tebeina. Jis toks audinys, kaip drobė.
Mano gyvenimas ėjo, ėjo ir tebeina. Jis toks audinys, kaip drobė.
– Dabartinė drobė – anūkų. Tai, žinoma, skiriasi nuo vaikų. Kas labiausiai džiugina būnant seneliu?
– Kai atėję apkabina mane (juokiasi). Kol kas taip. Arba, pavyzdžiui, vienas jau keturiolikmetis – žmogus rimtas, ir mes jau kelis kartus esame sėdę į mašiną ir visą dieną praleidę kelionėje. Tai anūkas vis prisimena ir sako: „Jei tik sugalvosi, tik duok man žinią! Visada važiuosiu su tavimi.“ Kas gali dar labiau pradžiuginti! Kai keturiolikmetis nori su tavimi važiuoti visą dieną, kalbėtis apie ką tik norim.
Mažiausiai kalbam apie tai, kuo jis užsiima, nes, pavyzdžiui, negaliu visu šimtu procentų įsijausti, kaip reikia elgtis su ta riedlente – šokinėti, strikinėti. Nelabai išmanau, tik žinau, kad jis mėgsta – tai jo aistra. Apie jo kompiuterinius žaidimus irgi nelabai išmanau, bet mes kalbamės apie visą giminę, apie gyvenimą – mano, mano tėvų, – ir jei jam tai įdomu ir jis su manimi mielai ir vėl važiuos… Tai tikrai vyksta. Ne kas savaitę, bet tokie dalykai labai džiugina.
– Ir važinėjate po įvairias Lietuvos vietas?
– Taip, kadaise važiavom pas mano seserį į Šiaulius aplankyti, su kitais giminaičiais pasimatyti, su mano sesers anūkais susitikti. Kitą kartą važiavom mano gyvenimo keliais: prie namo, kur basas laksčiau, kur mokiausi, bet į mokyklą negalėjom patekti, buvom Paberžėje, kur man svarbi vieta pas tėvą Stanislovą, tada Baisogaloje aplankėme mano dėdę kleboną, palaidotą šventoriuje. Tokios kelionės.
Mažiausiai kalbam apie tai, kuo jis užsiima, nes, pavyzdžiui, negaliu visu šimtu procentų įsijausti, kaip reikia elgtis su ta riedlente – šokinėti, strikinėti. Nelabai išmanau, tik žinau, kad jis mėgsta – tai jo aistra.
– Gražu, pirmą kartą girdžiu, kad senelis su anūku taip keliauja.
– Prasidėjo viskas paprastai: aš rengiausi važiuoti, Dana negali, mažieji anūkai dar nepajėgūs, sakau, paskambinsiu vyresniajam – gal jis norės kartu, bus tokia draugystė. Mielai sutiko. Po to atsirado ir kita kelionė.
– Matyti, kad ir jums pačiam smagu apie tai pasakoti.
– Tai prašei pasakoti, kas smagiausia. O su mažaisiais tai smagu, kai apkabina – dar maži. Kai ateini parvežti iš breiko repeticijų, o prie tavęs pribėga, apkabina, sako: „Labas, seneli, einu persirengti!“ Papasakoja, kas mokykloje nutiko.
– Klausausi jūsų ir jaučiu, kad jūsų kalboje yra daug ramybės: tiesiog augink vaiką, gyvenime bus visko, tačiau jei vaikas yra mylimas ir gerbiamas, kaip atskiras asmuo, tai tikrai kaip nors susitvarkysi.
– Taip, vienaip ar kitaip susitvarkysi. Gyvenimas. Buvo toks labai simpatiškas bulgarų filmas apie jaunuolio ir senelio reikalus – „Gyvenimas ilgas, o išsigelbėjimas – už artimiausio posūkio“. Taip yra.
Ką reiškia ramybė? Kokia ramybė dabar? Gyveni ir nežinai, kas bus. Atrodė ramybė iki pandemijos. Ramiai taip viskas. Dabar – nebe. „Rimtis nieko mandresnio neatneša“ – taip pas Daną prie kompiuterio užrašyta Jurgio Janavičiaus ranka.
Šiaip tai aš – rimtas žmogus. Ne visai pritariu tai minčiai. Čia turima galvoje ne ramybė, o rimtumas. Negi pasakosiu tau į mikrofoną apie kokias nors neramybes? Čia ne tam reikalas. Čia viešas reikalas (šypsosi).
