– Praėjusią savaitę Eligijus rašo: „Jei dabar nepagausi Agnės, tai paskui bus sunku – gaudyk dabar, nes vėliau jai Briuselis, Londonas…“ Taigi, gaudau – papasakokit šiek tiek, ką veikiat Belgijoj? Kaip ten atsidūrėte, ką veiksite Londone?
– Belgijoje atsidūriau vykdama paskui savo vyrą, kuris institucijose dirba vertėju. Pati tik porą metų europinėje mokykloje padirbėjau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o dabar tiesiog gyvenu: auginu du vaikus, vedžioju vieną šunį, leidžiu ant pečių tupėti dviem (laboratorinėms) žiurkėms, pirmadieniais einu į lietuvišką protų mūšį, antradieniais–trečiadieniais – į iaido (toks japonų kardo menas), sekmadieniais – bažnyčią, esančią į prie pat namų, įjunkau į Grimbergeno miestelio pirtis šalia Briuselio, – visą sąrašą malonumų vardinti tikrai užtruktų.
Londone su poetu Dovydu Grajausku vertimų dirbtuvėse versime du anglų poetus į lietuvių kalbą, o jie mus – į anglų. Išvakarėse ir baisu, ir tingisi, bet žinau, kad galų gale bus smagu.
– Žagrakalytė – tokia įdomi pravardė… Kur užaugote, iš kur esate kilusi? Ar dažnai apsilankot gimtinėje, kas su ja sieja? Kaip pravardžiuodavo mokykloj?..
– Žagrakalių pavardė labai sena, mano protėviai nuo pat XVII amžiaus beveik nejudėjo iš Tetirvinų kaimo apylinkių. Užaugau tik keli kilometrai nuo tų Tetirvinų, kuriuos aprašiau romane „Eigulio duktė: byla F117“, – Ustukių kaime. Tame kaime kas vasarą praleidžiu beveik po du mėnesius, dažnai pavyksta grįžti ir Vėlinėms, Kalėdoms, Velykoms, nes ten gyvena mano tėvai ir seserys. Mokykloje priešai pavadindavo žagre arba kale, draugai apsiribodavo Agnieška.
– Daugnora jau kuris laikas siunčia man Jūsų kūrybą su prierašu – „būtinai turi paskaityti“. Kiek suprantu, o ir neslepia, jis jus tiesiog dievina. Kaip susidraugavot? Tiek, kad ėmėsi statyti spektaklį pagal Jūsų eilėraščius?
– Nepatikėsite, bet režisierių gyvai esu mačius gal kokias 5 minutes knygų mugėje, persimetėm pora sakinių, daugiau ir neteko. Draugauju tik su jo moterim Egle Bielskyte, kuri redagavo dvi mano knygas, o ir be to yra nuostabus žmogus. Ji ir pranešė, kad yra tokia idėja – spektaklis iš eilėraščių… kada nors.
– Kokie Jūsų santykiai su teatru? Ar yra kas statęs spektaklį pagal Jūsų kūrybą?
– Mano santykiai su teatru – puikūs, gaila tik, kad lietuviškų spektaklių nebematau. Kažkas iš mano kūrybos turėjo būti spektaklyje „Visos mes Klaros“ – scenarijaus autorė ir režisierė Asta Liukpetrienė, vaidino Pasvalio kultūros centro jaunimo teatras „Drama“, bet nemačiau jo. Iki dabar gailiuosi.
– Kaip vertinate neprofesionalų teatrą? Dabar jį įprasta atsainiai niekinti… Taip pat rimtai niekas neanalizuoja ir poetinio teatro.
– Vertinu gerai. Kur nevertinsi, jei pati esu vaidinusi Vilniaus pedagoginio universiteto (girdėjau, kad nebėr tokio) Studentų teatre, – smagūs buvo metai.
– Ar nenustebino režisieriaus koncepcija – vyresnės moterys Jūsų eilėmis pasakoja apie savo gyvenimus?
– Labai norėčiau tai pamatyti ir išgirsti, – iki tol negaliu turėti jokios nuomonės. Kita vertus, o kas čia tokio – normalu, kai bet kokio amžiaus moteris sako: „Kai buvau jauna… ir kvaila.“
– Ar tikrai Jūsų poezijoje dominuoja „moteriškos“ temos, piešiamas moters vidinis pasaulis? Gal čia tik Daugnoros toks matymas, gal jis specialiai išsirinko?
– Na, aš esu moteris, nors ir kaip kartais norėčiau būti vyru (tiesa, su amžium tas noras silpnėja, arba jau apsiraminau, kad, na, nebus kitaip).
– Kurią iš savo poezijos knygų laikytumėte teatrališkiausia, labiausiai tinkančia poetiniam teatrui? Gal scenai labiau tiktų romanas literatūrinis komiksas „Klara“?
– Niekada apie tai nesu pagalvojusi. Esu tik kartą kitą paliūdėjusi, kad, matyt, man nepavyktų parašyti dramos (kita vertus, aš tos dramos nesu net pabandžius rašyti!)
– Ar atvažiuosite į premjerą Rokiškyje?
– Neatvažiuosiu, nors verk. Kai pranešė premjeros datą, jau turėjau bilietus į Londoną. Tad tą vakarą skaitysiu savo vertimus kažkuriame Londono pub’e.
– Kaip Jums atrodo, ar režisierius vyras gali pastatyti gerą spektaklį apie MOTERIS pagal MOTERS eilėraščius, ir MOTERYS ten vaidina. Ar vyras gali suprasti moterį (tegu jam ir patinka jos poezija, proza)?
– Jei nuoširdžiai, tai manau, kad jei režisierius yra režisierius, jis ir taburetę su šlepete privers pasikalbėti. Moterų nereikia suprasti, jas mylėti reikia.
– Spektaklio pavadinimą, spėju, Eligijus sugalvojo?
– Taip, arba nežinau, tikrai ne aš. Mano pirmoje knygoje „Išteku“ buvo toks cikliukas „patenkintos mergelės pakalbėjimai (aštuoni (8) atvejai)“.
– Ką pati skaitote? Kokį teatrą žiūrite? Kokią muziką klausote?
– Skaitau tai tikrai viską iš eilės – nuo detektyvų ir meilės romanų iki mokslinės literatūros ir žinynų–žodynų. Šią savaitę neatsitraukdama skaičiau 1905–1907 metais ėjusį laikraštį „Nedėldienio skaitymas“. Iš teatrų – stengiuos pažiūrėti visus, kiek pasiekiu, choreografo Alain Platel spektaklius – kaskart jis sukuria vis naują stebuklą. Praėjusią savaitę žiūrėjau Fabrice Murgia spektaklį „Sylvia“, pagal Silvijos Plath gyvenimą (ir kūrybą), naujai įgyjama draugė parūpino bilietus, ypač smagu buvo grįžus perskaityti, kad matėm ne šiaip spektaklį, bet popoperą!
O štai muzikos dabar savo noru visai nesiklausau. Nes namie visą laiką kas nors kuo nors groja arba ką nors dainuoja. (Ir dabar, kai rašau šiuos atsakymus, – nors taip norėčiau trupučio tylos:)
– Skaitau Jūsų pačios žodžius, kad skaitydamos tekstus įsimylėjusios galvoja, kad jūs įsimylėjusi, namų šeimininkės – kad namų šeimininkė, feministės – kad feministė. O kokia dar?
– Tai labai seniai kažkuriam interviu pasakyti žodžiai. Aš nežinau, ką kas apie mane galvoja, o ir nebesvarbu man tai. Esu dėkinga, kad tiek nuostabių žmonių sutikau ir sutinku. Ir sutinku jų vis daugiau.
– Kaip dažnai sako – jis toks bjaurus, šlykštynė… O jūs – „tiek nuostabių žmonių sutinku“. Kur jų sutinkate?
– Tai kad visur jų pilna: gatvėj, parduotuvėj, bažnyčioj, mokykloj, parke, metro, oro uostų laukimo salėse, – tik spėk šypsotis ir kalbėtis.
– Agne, kiek Jums metų? Ar jau galėtumėte pasakyti – „kažkada buvau jauna ir kvaila“?
– Pavasary bus 40, tad beveik „kem“. Nuo nebeatmenamų laikų aš sugebu pasielgti nepaprastai kvailai, tad kaskart galiu jaustis protingesne nei, pvz., aną savaitę.
