Suteikė japonišką vardą
G.Ambrazaitė pasakojo, kad katę Mononoke pavadino, nes pirmą kartą ją pamačius kilo asociacijų su Japonija:
„Rinkdami vardą, prisiminėme savo mėgstamo animacinių filmų režisieriaus japono Hayao Miyazaki filmą „Princesė Mononokė“ (1997). Personažė San, filme dar vadinama princese Mononoke, yra pamestinukė, kurią paliko vilkų išsigandę tėvai ir augino vilkė. Apskritai vardas japonų mitologijoje reiškia antgamtinę būtybę, dvasią.“
Niekada taip nesidžiaugėme padarę ką nors neleistino.
Prieš 1,5 metų Mononokę į savo namus pora parsivežė slapta. „Tuo metu nuomojomės butą, kurio savininkė neleido turėti gyvūnų. Tačiau kadangi visuomet norėjome augintinio, galų gale nusprendėme pažeisti taisykles ir pasiėmėme Mononokę slapta, nepranešę būsto šeimininkei. Niekada taip nesidžiaugėme padarę ką nors neleistino“, – pasakojo D.Norkūnas.
G.Ambrazaitės draugė Gabrielė bendrauja su „Tautmilės prieglaudėlės“ komanda. Pirmąjį kartą katytę jiedu pamatė įstaigos feisbuko paskyroje ir įsimylėjo per atstumą:
„Anksčiau ji gyveno su močiute senelių namuose, tačiau dėl koronaviruso aplinkybių toliau laikyti tenai augintinės nebebuvo galima. Gabrielė, pati auginanti kelis šunis ir kates, Mononokę parsivežė namo laikinai globai, o nuolatine katytės stotele tapo mūsų namai.“
Mononokė – knygos vaikams veikėja
Dar šiemet leidykla „Baltos lankos“ išleis pirmąją abiejų poetų sukurtą paveikslėlių knygą vaikams „Voriukė Mimi ieško namų“, kurią iliustravo Didžiosios Britanijos jaunosios kartos menininkas Gordy Wrightas. Kaip pasakojo G.Ambrazaitė:
Rašant, verčiant ar redaguojant Mononokė nesivaržo užšokti ant stalo ir prasieiti per kompiuterio klaviatūrą – klasika iš kačių gyvenimo.
„Mononokė yra šios paveikslėlių knygos veikėja. Paveikslėlių knygelė yra autofikcija, kaip dabar madinga sakyti, kadangi joje veikia ir mergaitė Tėja, ir pasirodo identiško kailio katė, ir pagrindinės veikėjos voriukės Mimi nuotykiai rutuliojasi Vilniuje. Istoriją sukūrėme kaip tik tada, kai Mononokė įsikūrė pas mus, o Dorotėja dar nebuvo atkeliavusi.“
Be kita ko, katė kūrybiniu laikotarpiu nevengia šeimininkų dėmesio. „Rašant, verčiant ar redaguojant Mononokė nesivaržo užšokti ant stalo ir prasieiti per kompiuterio klaviatūrą – klasika iš kačių gyvenimo. Kartą taip yra ištrynusi porą failų, bet įvykis buvo laiku pastebėtas ir pasekmių kūrybai išvengta“, – prisiminė G.Ambrazaitė.
„Draugiškiausia man žinoma katė“
G.Ambrazaitė Mononokę pavadino „draugiškiausia jai žinoma kate“:
„O palyginti yra su kuo – kates augina mūsų abiejų tėvai ir nemažai draugų... Taigi, draugiškumas yra Mononokės vizitinė kortelė. Be abejo, turinti dvi puses. Viena – meilus, kantrus, ramus charakteris ir prieraišumas, kita – entuziastingas dėmesio troškimas, kartais pasireiškiantis, pavyzdžiui, dukrytės žadinimu pietų miego metu. Bet jei Mononokė būtų žmogus, jai puikiai tiktų darželio auklėtojos darbas. Dar galėtų dirbti su namų apdaila, nes jai gerai sekasi lupti tapetus.“
Jos yra visai neblogos draugės – Mononokė dažnai susirango miegoti prie Dorotėlės kojų.
Tiesa, gimus Dorotėjai poetai bijojo blogiausio – katiniško pavydo, tačiau viskas buvo visai kitaip: „Vis dėlto Mononokė mūsų mažajai buvo veikiau abejinga ir tik šiai išmokus ropoti ėmė mažylės vengti, tačiau dabar, kai Dorotėlė jau sugeba deramai paglostyti Mononokę, sakytume, kad jos yra visai neblogos draugės – Mononokė dažnai susirango miegoti prie Dorotėlės kojų“, – dalijosi D.Norkūnas.
„Pastaruoju metu ji daugiausia laiko praleidžia tupėdama ant spintos, žvelgdama pro langą. Sprendžiant iš jos mimikos, galėtum pagalvoti, kad ji rengiasi vieną dieną sunaikinti žmoniją, ir gal mielai tą padarytų, jeigu jos dėmesio vis nepatrauktų koks pliušinis mūsų dukrytės žaislas“, – tęsė pasakojimą D.Norkūnas.
Rašytojas prisiminė ir kelis įsimintiniausius momentus kartu su Mononoke: „Kartą negalėjau užmigti ir nuėjau į virtuvę pasižvalgyti pro langą. Vos prisėdęs išgirdau atbildant keturias pėdutes – Mononokė bemat užšoko ant palangės ir mudu tylėdami ilgokai stebėjom naktinį žibintą mūsų kieme. Arba kartą, kai išsekęs po sunkios dienos parkritau ant lovos, o Mononokė netrukus atskuodė baksnoti manęs letenėlėmis tikrindama, ar dar esu tarp gyvųjų. Išsiaiškinusi, kad viskas gerai, tiesiog įsitaisė šalia ir pradėjo murkti lyg mažas varikliukas.“
