Po 1949 m. kovo 25 d. didžiojo trėmimo kodiniu pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“) okupantai neįvykdė trėmimo plano, nes dalis žmonių pasislėpė. Tuomet 1949 m. kovo 27 d. baudėjai atvyko į Judikevičių sodybą, nors pirminiuose planuose jie nebuvo numatyti ištremti, turėjo 14 ha dirbamos žemės (su mišku 27 ha). Budeliai trėmimo metu susiginčijo kaip užrašyti, ar buožių šeima ar bandito šeima. Teresė Judikevičienė su trimis mažamečiais vaikais ir savo tėvais Benediktu ir Uršule Tumoniais buvo ištremta į Irkutsko sritį, Osos rajoną, Ulan-Irchidėjaus buriatų kaimą.
Budeliai trėmimo metu susiginčijo kaip užrašyti, ar buožių šeima ar bandito šeima.
Alinanti kelionė truko mėnesį laiko, vaikai Janina ir Jonas susirgo plaučių uždegimu. Tų pačių metų gegužės 7 d. jaunesnis broliukas Jonas mirė tremtyje. Janina penkiolika parų buvo be sąmonės, nedalyvavo broliuko laidotuvėse, bet išgyveno. Kokį siaubą tą laikotarpį turėjo išgyventi mama? Ji viena tremtyje turėjo rūpintis ir maitinti mažus vaikus ir senus tėvus. Dirbo kolūkyje lauko darbuose, gaudavo skurdų maisto davinį, visa šeima badavo. Tai buvo XX a. vergovės forma, darbas už menką maisto davinį, metinis uždarbis – 17 kg grūdų su pelais. 1952 m. nuo ilgalaikio bado ir ligų mirė močiutė Uršulė Tumonienė. Kad gautų bent kiek didesnį maisto davinį, Teresė Judikevičienė įsidarbino Osos miesto krakmolo fabrike, kuris buvo už dešimt kilometrų ir jį reikėjo pasiekti pėsčiomis.
1953 m. šeima persikėlė į to paties Osos rajono Zagliko kaimą, kur Teresė dirbo kolūkyje melžėja. Čia šeima gyveno skurdžiai, bet jau nebadavo, melžėjos kasdien gaudavo du litrus pieno. Janinai einant į mokyklą buriatų vaikai, vadindami ją fašiste, dažnai apmėtydavo akmenimis.
Iš tremties ji su artimaisiais grįžo tik 1957 m. Janinos senelis Benediktas be galo troško grįžti į tėviškę, stebuklingu būdu išgyveno tremtį, būdamas 88 metų mirė penktą dieną po grįžimo į tėviškę.
Janinai einant į mokyklą buriatų vaikai, vadindami ją fašiste, dažnai apmėtydavo akmenimis.
Tėvas Jurgis Judikevičius buvo suimtas jau 1950 m. Kalintas Pasvalyje, Panevėžyje, Vilniuje. Vien dėl dalyvavimo 1941 m. Birželio sukilime, niekaip neprisidėjęs prie Holokausto, J.Judikevičius 1950 m. gruodžio 28 d. nuteistas mirti ir 1951 m. kovo 18 d. sušaudytas Vilniuje. Palaikų užkasimo vieta nežinoma.
Nuo 1958 m. Janina keturias paskutines klases mokėsi Panevėžio vidurinėje mokykloje, o toliau – Kauno Prano Mažylio medicinos mokykloje ir įgijo farmacininkės specialybę. 1965 m. dirbdama Dotnuvos (Kėdainių r.) vaistinėje gamino vaistus. 1966 m. apsigyveno Marijampolėje, kur keletą dešimtmečių dirbo vaistinėse farmacininke.
1969 m. Marijampolėje įstojo į Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuoliją, pasirinko sesers Pranciškos vardą. 1918 m. šios vienuolijos steigėjas buvo palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis.
Gyvendama Marijampolėje, įsijungė į pasipriešinimo judėjimą. Nuo 1972 m. dalyvavo pogrindžio spaudos leidybos ir platinimo darbe. Iki pat kun. Sigito Tamkevičiaus arešto 1983 m. reguliariai gaudavo iš jo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ (toliau – „LKB Kronika“). Netrukus į jos rankas pateko ir kitas pogrindžio leidinys „Aušra“.
Kaip mini sesuo J.Judikevičiūtė, „LKB Kronikos“ pasirodymas prikėlė tarsi naujam gyvenimui, tai buvo vilties spindulys, kad dar ne viskas žuvę, kad ne visi lietuviai pasidavę okupantams, ne visi sukaustyti baimės. Vidurinių mokyklų moksleiviai ir aukštųjų studentai, išskyrus vieną kitą, visi buvo komjaunuoliai. Netgi tremtinių vaikai, būdami tremtyje, buvo priversti stoti į komjaunimą. Atrodė, kad Lietuvoje nebeliko patriotizmo, visi žmonės tapo abejingi Tėvynės laisvei... Ir štai, pasirodo, Lietuvoje dar yra kam rūpi Bažnyčios ir Tautos ateitis, kas nebijo rizikuoti ir aukoti savo laisvę dėl Tėvynės. Šitų žmonių ryžtas, Kronikos puslapiai ir gyvas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (toliau – TTGKK) narių žodis kurstė ir mano drąsą.“
„LKB Kronikos“ pasirodymas prikėlė tarsi naujam gyvenimui, tai buvo vilties spindulys, kad dar ne viskas žuvę
Kuo toliau, tuo labiau sesuo sesuo Janina įsitraukė į „LKB Kronikos“ platinimą. Taip pat ėmė rinkti jai informaciją, ypač apie mokinių ir kitų asmenų persekiojimą už religinius įsitikinimus. Kartais pas seseris vienuoles Marijampolėje atvykdavo kuri nors sesuo iš vargdienių seserų vienuolyno Putname (JAV). Tuomet iš kun. S. Tamkevičiaus gautus „LKB Kronikos“ mikrofilmus sesuo J.Judikevičiūtė perduodavo viešnioms, taip jie pasiekdavo JAV. Po kun. S.Tamkevičiaus įkalinimo „LKB Kronikos“ mikrofilmus sesuo Janina gaudavo iš jos leidėjų, Kybartuose gyvenančių vienuolių seserų eucharistiečių. Juos dažniausiai atveždavo sesuo Virginija Kavaliauskaitė, kartais ir pati nuvažiuodavo paimti.
Taip pat J.Judikevičiūtei teko ir rašomąja mašinėle perrašinėti pogrindžio spaudą. Prisidėjo ji ir prie religinės literatūros leidybos bei platinimo. Be to, padėdavo organizuoti tautinius religinius susitikimus jaunimui, dalyvaudavo su jaunimu piligriminiuose žygiuose po Lietuvą.
Prasidėjus aktyvių pogrindžio veikėjų areštams, sesuo J.Judikevičiūtė suprato kaip pareigą vykti į teismus, taip išreiškiant solidarumą su teisiamaisiais. 1983 m. areštavus kun. Alfonsą Svarinską, pati parašė protesto tekstą ir pradėjo rinkti parašus, kad jis būtų paleistas. Svarbu buvo parodyti vienybę, kad kun. A. Svarinskas ne vienas, kad visi pasirašiusieji dvasia su juo.
Prasidėjus aktyvių pogrindžio veikėjų areštams, sesuo J.Judikevičiūtė suprato kaip pareigą vykti į teismus, taip išreiškiant solidarumą su teisiamaisiais.
Netrukus teko pradėti rinkti parašus protestuojant prieš kun. S.Tamkevičiaus areštą ir įkalinimą. Nuo tada sesuo J.Judikevičiūtė šešerius metus, kol grįžo suimtieji kunigai, nebuvo buvusi savo parapijos bažnyčioje: važinėjo po visą Lietuvą ir įvairiausiomis intencijomis rinko parašus. Be protestų dėl įkalintų kunigų, parašai buvo renkami ir po pogrindinio TTGKK narių paruoštais pareiškimais bei protestais. Tai buvo beginklė kova dėl tiesos, už kurią grėsė kalėjimas.
2000 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Janina Judikevičiūtė apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. 2004 m. jai suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.
