„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Pokalbis iš praeities tų, kurių jau nebeturime: Jurga Ivanauskaitė kalbina Leonidą Donskį

Šeštadienį filosofas Leonidas Donskis, kurio asmenybė padarė neįtikėtina reikšmę Lietuvos kultūrai, švęstų 60-ąjį jubiliejų. Prisimindami jį publikuojame prieš 18 metų įvykusį L.Donskio pokalbį su rašytoja Jurga Ivanauskaite. J.Ivanauskaitė mirė 2007 metais, praėjus devyneriems metams, kai netekome ir L.Donskio.
Jurga Ivanauskaitė ir Leonidas Donskis
Jurga Ivanauskaitė ir Leonidas Donskis / Igno Krakio dizainas/ 15min nuotr.

J.Ivanauskaitė L.Donskį kalbino 2004 metų rugpjūtį, o 2005 metais šis pokalbis atsidūrė knygoje „Švelnūs tardymai“ (išleido leidykla „Tyto alba“). Dviejų mūsų kultūrai labai svarbių asmenybių pokalbis buvo pavadintas „Leonidas Donskis: kentauras“. Publikuojame jį čia visą.


Leonidas Donskis dažniausiai yra pristatomas kaip profesorius, filosofas, kultūros kritikas, eseistas, pokalbių laidos „Be pykčio“ autorius bei vedėjas. Jis pats prie šio solidaus sąrašo priduria keletą netikėtų detalių ir save apibūdina kaip… kentaurą. Šnekučiuojamės Kauno „Pompėjos“ restorane, kurio pavadinimas keistai siejasi su šio pokalbio filosofiniais, kultūriniais ir net popkultūriniais kasinėjimais.

– Asmenys, save priskiriantys intelektualiniam Lietuvos elitui, niekina vadinamuosius „moterų žurnalus“. Ar esi tokių žurnalų matęs, o jei ne – kaip juos įsivaizduoji?

– Žinoma, esu matęs moterų žurnalų. Man įdomu įsivaizduoti tokio leidinio skaitytoją moterį ir pajusti tam tikrą skaitytojišką partnerystę, bandant suprasti, kaip ji, mano bendraamžė, jaunesnė arba vyresnė, suvokia tą patį tekstą. Moterų žurnalai man gana įdomūs, ypač tie, kurie nėra orientuoti vien į popkultūrą, bet sugeba išlaikyti padoresnį santykį su intelektine tradicija ir istorija. Skirtingai nuo vien vyriškai auditorijai skirtų leidinių, kurie dažniausiai būna labai vulgarūs, moterų žurnalai yra kur kas skoningesni, subtilesni, todėl man jie patrauklesni.

„Scanpix“ nuotr./Rašytoja Jurga Ivanauskaitė
„Scanpix“ nuotr./Rašytoja Jurga Ivanauskaitė

– O kaip Tu vertini daugelyje kultūros sričių primygtinai klijuojamą moteriškumo etiketę: „moterų literatūra“, „moterų kinas“ ir t. t. Juk, kalbant, pavyzdžiui, apie H.Kunčių ar S.Parulskį, niekada neakcentuojamas jų lytiškumas, užtat bet kurios rašytojos knyga pradedama recenzuoti nuo to „keisto“ fakto, kad autorė yra moteris. Ar kūrybos kokybė priklauso nuo lyties?

– Manau, kad kūrybos kokybė tikrai nuo lyties nepriklauso, nes talentas visada yra talentas. Jausčiausi labai keistai ir nenatūraliai, jei, susidūręs su talentingos rašytojos, kompozitorės, dailininkės ar teoretikės kūriniu, staiga imčiau galvoti apie jos lytį ir būtent su „moteriška“ patirtimi sieti jos kūrybos blyksnius bei įžvalgas. Hanah Arendt ar Simone Weil man yra tiesiog labai talentingos filosofės ir jų kūryboje neįžvelgiu nieko specifiškai „moteriško“.

Man rodos, kad šis klausimas yra labiau susijęs su socialine ar politine sfera nei su kūrybos erdve. Jis tapo ypač opus XX a. antrojoje pusėje, kai moterų lygybės problema buvo pradėta spręsti radikalesniais būdais, o feminizmas, ypač Simone de Beauvoir kūryba, priartėjo prie kairuoliškųjų, netgi marksistinių, idėjų. Antra vertus, XX a. pasaulis tapo kupinas prieštaringiausių konvencijų, atsirado netgi tokia keistenybė kaip „politiškai korektiški kultūriniai kodai“. Tai reiškia, kad apie žydus gali juokauti patys žydai, tačiau jei nežydai pasakoja tokius anekdotus, jie skamba gana nepadoriai. Panaši situacija susiklostė ir su moterimis: jos pačios gali pasijuokti iš savęs, tačiau kai tą patį daro vyrai, „padorioje kompanijoje“ jų juokeliai skamba vulgariai, netgi nešvankiai. Pastebėjau ir dar vieną keistą dalyką: XX a. vyrai būtent moterims ėmė priskirti ypatingą kūrybinę drąsą. Tereikia prisiminti pašėlusiai drąsius Linos Wertmüller („Paskualė“, „Meilė ir anarchija“) ar Lilianos Cavani („Naktinis portjė“) filmus, kuriuose apie vyro ir moters santykius, ypač jų erotinę pusę, kalbama taip atvirai, kad daugelis vyrų yra įsitikinę, jog jų lyties režisierius to nepajėgtų.

– Gal tai yra tik dar vienas stereotipas? Daugiau nei prieš dešimt metų mano romanas „Ragana ir lietus“ buvo apšauktas „pornografiniu“, nors tuo pat metu pasirodžiusiame R.Gavelio „Vilniaus pokeryje“ knibždėjo kur kas drastiškesnių erotinių scenų. Atvirai teigta, kad tai, kas leista rašytojui vyrui, nevalia moteriai. Per tuos dešimt metų Lietuvoje labai daug kas pasikeitė, tačiau ar kūryboje vyro ir moters teisės tikrai yra lygios?

– Sutinku, kad tai gali būti vyriškas požiūris, tariamai šiuolaikiška reakcija, kuriai iš tiesų darė įtaką ilgaamžės patriarchalinės tradicijos. Juk šitiek amžių moteris įsivaizduojama kaip erotinė būtybė ir būtent jai priskiriama magiškoji, sakralinė Eroso galia. Jei moteris šias savo galias skleidžia moderniajame pasaulyje, į ją reaguojama kaip XIV a., tik be tų laikų atviros prievartos ir tiesioginio smurto. Paprasčiau tariant, net XXI a. vis dar bijoma raganos, tos mistiškos, stiprios moters, iš kurios trykšta erotiškumas, kūrybingumas ir kitos magiškos galios. Tačiau manyčiau, kad kai kurias temas drąsiau ir atviriau iš tikrųjų geba atverti būtent moterys. Tai lemia jų ypatingas jautrumas, susijęs su specifine patirtimi, ne tik asmeniška, bet ir kolektyvine, perduodama iš kartos į kartą, senelės – anūkei, motinos – dukteriai, sesers – seseriai… Tas jautrumas ir yra vienintelis dalykas, kurį aš būčiau linkęs išskirti, kalbėdamas apie moteris kūrėjas.

– Ar sutinki su teiginiu, kad daugelį amžių moterų talentams atsiskleisti ir suklestėti tiesiog nebuvo socialinių sąlygų? Juk dabar, kai tos sąlygos atsirado, moterys labai veržliai žengia į visas tradiciškai vyriškas kūrybos sritis ir nė kiek vyrams nenusileidžia.

– Be abejo. Savo pamėgtoje olandų tapyboje esu atradęs unikalų, žaižaruojantį, deja, mažai kam žinomą talentą: XVII a. tapytoją Juditą Laister, Franso Halso mokinę. Vakarų Europos tapybos erdvėje moterys atsirado labai vėlai, o Judita Laister buvo pirmoji, priimta į šv. Luko, dailininkų globėjo, gildiją. Nepaisant unikalaus talento, Juditos likimas buvo dramatiškas, ir jis daug ką pasako apie moters kūrėjos likimą ano meto Europoje. Ji ištekėjo už kito dailininko – Hanso Mulenero, kurio darbai, nors ir geri, neprilygo didingai žmonos tapybai. Judita pagimdė jam tris vaikus ir liovėsi tapyti. Laister kūrybos istorija baigėsi jai sulaukus vos 32 metų, šių dienų požiūriu – beveik jaunystėje. Tačiau matydamas jos darbus anaiptol nemanau, kad, jei jau jie tapyti moters, turiu juos vertinti taktiškai, atlaidžiai, su išlygomis. Jokiu būdu! Tai meistrė, geniali tapytoja, kuri drąsiai gali stovėti vienoje gretoje su didžiaisiais to meto tapybos vyrais – Rembrandtu ar Vermeieriu. Manau, kad dabar tas pats yra visose kūrybos sferose, tiek muzikoje, tiek literatūroje.

– Kartą vienas talentingas lietuvių rašytojas paklausė: „Ar moteris turi sielą?“ Nors tai buvo pasakyta juokais, vis tiek buvo justi priešiškumas „antrosios lyties“ atstovėms. Taigi ar moteris turi sielą?

– Man tai skamba kaip parafrazė kitų baisių klausimų: ar žydas turi sielą, ar juodaodis turi sielą ir t. t. Net jeigu tai yra tik sąmojis – jis labai nevykęs. O moterų invazija į literatūrą, mano manymu, yra sveikintinas ir labai natūralus procesas. Juo piktintis galima nebent tik taip, kaip XIX a. miestuose buvo piktinamasi žydų atėjimu į visuomenės gyvenimą po to, kai jie buvo paleisti iš getų. Moterų situacija dabar panaši, nes jos tam tikra prasme irgi yra paleistos iš geto. Taip, kaip XIX a. gimė modernusis antisemitizmas, XXI a. gali gimti ir modernusis mizoginizmas. Noriu tikėti, kad laikai pasikeitė, todėl priešiškos reakcijos moterų „invazijos“ atžvilgiu nūnai atrodo komiškai ir neskoningai, o ne grėsmingai. Ten, kur persiskirsto galia, prestižas ir statusas, visada tenka laukti skausmingų konfliktų. Moterų atėjimas į pačias įvairiausias gyvenimo sferas ir įsitvirtinimas jose šiandien yra jau įvykęs faktas. Tie, kurie juo stebisi, atrodo naivūs, o kurie piktinasi, tiesiog nesolidžiai elgiasi. Juk reikia sveikinti galimybę visiems mums, nepriklausomai nuo lyties, lygiomis teisėmis dalyvauti kūryboje ir žmonijos tobulinimo darbe.

Lietuva yra patriarchališka, tačiau pastaruoju metu ji keičiasi, nors tai daro sunkiai, bambėdama ir daug ką keiksnodama. Ji yra patriarchališka jau vien todėl, kad stokojo ir stokoja tų miesto kultūros įtampų, kurios yra persmelkusios Vakarų visuomenes.

– Dabar pateiksiu klausimą, į kurį atsakymas ir šiaip jau visiems aiškus, bet man tiesiog įdomu, kaip jį suformuluosi būtent Tu: ar Lietuva – patriarchališkas kraštas?

– Be jokios abejonės, Lietuva yra patriarchališka, tačiau pastaruoju metu ji keičiasi, nors tai daro sunkiai, bambėdama ir daug ką keiksnodama. Ji yra patriarchališka jau vien todėl, kad stokojo ir stokoja tų miesto kultūros įtampų, kurios yra persmelkusios Vakarų visuomenes. Dabar lietuviškoje socialinėje patirtyje yra naujai atrandama daugelis dalykų: rasinė etninė, moterų, homoseksualų ar net darbininkų problematika. Vakaruose visa tai jau senokai atrasta ir gana dramatiškai išgyventa, nes nusistovėjusių požiūrių kaita visuomet skausminga. Lietuva vis dar atradinėja tai, kas kitur jau yra gyvenimo elementorius. Kadangi šiuolaikiniame pasaulyje visi procesai vyksta greičiau, tikiuosi, kad šis periodas neužtruks pernelyg ilgai. Lietuva bus tiesiog priversta išlipti iš patriarchališko būvio, nors neabejoju, kad šiame kelyje teks įveikti daugelį nemalonių emocinių barjerų. Lietuvoje yra aibė stereotipų, įsisenėjusių požiūrių, kurių niekas nekvestionuoja ir juo labiau nebando pakeisti. Pavyzdžiui, vis dar gajus įsitikinimas, kad vyras yra geresnis gydytojas, politikas ar rašytojas negu moteris. Juk tokio teiginio niekaip neįmanoma įrodyti, net neprotinga pradėti įrodinėti. Aš tikiu ne įrodinėjimais, o patirtimi. Tikiu, kad nūnai taip plačiai atsivėręs pasaulis mus įtikins, jog gyvenimas yra daug įvairesnis ir įdomesnis, nei mano tie, kurie jį skirsto į aiškias kategorijas, dėlioja į stalčiukus ar kiša į siaurus rėmus.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– O ar lengva Lietuvoje būti filosofu? Ar identifikuoji save su šia kategorija? Aš net vizitinėje kortelėje negaliu savęs apibūdinti žodžiu „rašytoja“, nes jaučiuosi esanti kažkas visai kita. Kokią etiketę leistum sau ant kaktos priklijuoti ir kuo prisistatai nepažįstamiesiems?

– Labai gerai Tave suprantu. Man vizitinėje kortelėje užsirašyti „filosofas“ atrodytų net nepadoru. Vengiu save taip vadinti, nes „filosofas“ reiškia ne vien teorinę kompetenciją ar dalykinę kvalifikaciją. Tai yra ištikimybė tam tikram mąstymo bei gyvenimo būdui. Manau, kad daugelyje mąstančių, dorų žmonių slypi filosofas, todėl monopolizuoti filosofiją nevalia nė vienai profesinei grupei. Galiu save vadinti „filosofijos profesoriumi“, tačiau vengiu žodžio „filosofas“ ir manau, kad Lietuvoje per daug lengvai ir dosniai žarstomasi šiuo titulu. Na, o vizitinėje kortelėje, kurios, tiesą sakant, neturiu, tikrai nerašyčiau savo laipsnio ar pareigų. Niekada neturėjau rimto požiūrio į socialines kaukes, o metams bėgant jos man darosi vis juokingesnės. Būna akimirkų, kai jaučiu ir mąstau kaip filosofas. Kartais žvelgiant į nuostabiai gražius Jorkšyro slėnius ar į puikų Nidos saulėlydį protas taip nuskaidrėja, kad pamirštu visas savo kovas, tuštybę ir nuoskaudas. Kartais pakanka gėlės žiedo ar kito žmogaus ištartos frazės, kad užplūstų neapsakomas gėris. Tas vidinis judesys, kai išeini iš sustabarėjusių normų, nusistovėjusių sąvokų, žodžių ir gyvenimą staiga suvoki pats, kaip tik yra tikroji filosofija. Tokią būseną patiria daugelis kūrybingų žmonių, taigi visi, kas myli pasaulį ir juo domisi, yra filosofai.

– Pakalbėkime apie Tave kaip apie filosofijos dėstytoją. Kuo skiriasi Lietuvos ir JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Vengrijos, Estijos universitetų studentai? Ar įžvelgi kokį esminį skirtumą tarp mūsų kartos ir dabartinio jaunimo?

– Kiekviena karta ir kiekviena šalis turi savas konstantas, savus nekintamus dydžius ir vertybes. Laimė, gerų studentų yra visur ir visada. Mūsų kartoje taip pat buvo smalsių, protingų, inteligentiškų žmonių, kurie sugebėjo nepasiduoti aplinkui tvyrojusiai socialinei depresijai, gyveno idėjomis, mėgavosi geromis knygomis, filmais ir muzika. Galbūt mūsų karta skaitė daugiau nei dabartinė, tačiau tuo nereikėtų labai stebėtis, nes mes neturėjome jokių kitų galimybių. Iš mūsų buvo atimta net teisė keliauti po pasaulį ir taip jį pažinti. Kad gyvenimas neatrodytų visai beprasmis, mums patiems reikėjo su juo susikurti prasmingą santykį, o tai daryti padėjo knygos ir galimybė įsigyti aukštąjį išsilavinimą. Kas mums daugiau buvo likę, jei ne mėgautis gera poezija, „ryti“ romanus ar žiūrėti Tarkovskio ir jaunojo Michalkovo filmus? Mes mylėjome kultūrą ir ja gyvenome, nes tikrovė daugiau mums nieko nesiūlė. Dabar žmonės turi ne tik daugiau galimybių, bet ir daugiau galios save realizuoti pačiais įvairiausiais būdais. Tačiau ir dabar yra jaunų žmonių, atsidavusių kultūrai, filosofijai, studijoms. Mane net gąsdina tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje masiškėjanti edukacija. Aukštasis mokslas jau nustoja būti privilegija ir tampa privaloma kasdienybe, o tai labai silpnina ir skystina studentų pajėgumą. Vis dažniau matau žmones, kurie yra tiesiog neraštingi, tačiau argi universitetas turi kamšyti mokyklos paliktas spragas? Manyčiau, kad Lietuvoje reikėtų tokios diferenciacijos, kokia yra JAV ir Anglijoje. Ten prestižiniai universitetai skiriasi ne tik labai aukštomis kainomis, bet ir ypatingais atrankos principais, kai viską lemia žinios, gabumai ir talentas. O Lietuvos universitetai dabar vis labiau orientuojasi į vidutinybę, vyksta visuotinė standartizacija, todėl patys gabiausi ir talentingiausi gali rimtai nukentėti.

Kad gyvenimas neatrodytų visai beprasmis, mums patiems reikėjo su juo susikurti prasmingą santykį, o tai daryti padėjo knygos ir galimybė įsigyti aukštąjį išsilavinimą. Kas mums daugiau buvo likę, jei ne mėgautis gera poezija, „ryti“ romanus ar žiūrėti Tarkovskio ir jaunojo Michalkovo filmus? Mes mylėjome kultūrą ir ja gyvenome, nes tikrovė daugiau mums nieko nesiūlė.

– Tikriausiai esi labai griežtas ir reiklus dėstytojas, tačiau neabejoju, kad daugybė jaunų žmonių veržte veržiasi tapti Tavo studentais. Kokiais kriterijais vadovaujiesi dėstydamas: ar būni orus, išmintingas, beveik neprieinamas autoritetas ar tiesiog kelionės vadovas, kuris kartu su mokiniu eina į tą patį tikslą?

– Tai, ką dabar kalbėjau, veikiau yra dvejonės ir būgštavimai. Manau, kad didžioji dėstytojo darbo prasmė ta, kad jis nėra vien stebėtojas, vien žinių ir teorijų rinkinys, o proceso dalyvis ir pagalbininkas. Kiekvienas dėstytojas turi suvokti, kad dirba su tais, kurie labai skausmingai ieško didžiųjų atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus. Jauni žmonės visada yra dramatiški, jiems visko reikia kur kas daugiau nei subrendusiems, tai pati neabejingiausia auditorija. Jei mano dėka jie pradės daugiau skaityti, rimčiau traktuoti vieną ar kitą dalyką, kritiškiau mąstyti, jausiuosi pasiekęs tikslą.

– O ar Tavo jaunystė irgi buvo dramatiška? Augai Klaipėdoje, ar jauteisi toks pats audringas kaip Baltijos jūra? Kas tais laikais Tave dvasiškai maitino, kas teikė daugiausia stiprybės ir kur ieškojai tų didžiųjų atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus?

– Nežinau, ar faktas, kad užaugau Klaipėdoje, ypatingai paženklino mano santykį su pasauliu. Nors jūra ir uosto garsai mano vienišai, individualistiškai paauglio sielai darė didelę įtaką. Niekada nebuvau kolektyvo vaikas, mėgau kiūtoti namie, skaityti ir klausytis muzikos. Man buvo perkamos geros knygos ir plokštelės, nuo pat vaikystės turėjau puikią biblioteką ir fonoteką. Tai, kad gyvenome Klaipėdoje, mane išgelbėjo nuo būtinybės būti minioje. Didesniame mieste neišvengiama ir didesnė žmonių koncentracija, taigi, gyvenant Vilniuje ar Kaune, mano ankstyvosios patirtys tikriausiai būtų buvusios truputį kitokios. Dar Klaipėda man davė internacionalizmo ir geras rusų kalbos pamokas, nes augau tarp jūreivių vaikų, kurių daugelis buvo ne lietuviai. Klaipėda buvo gerokai provincialesnė nei Vilnius ar Kaunas, tačiau ji intensyviai konstravo savo naująjį identitetą, nes iš senojo, vokiškojo, miesto neliko nieko. Garbė Lietuvai, kad Klaipėda netapo antruoju Kaliningradu. Myliu Klaipėdą.

– Gal Tavo tėvai yra kaip nors susiję su ta senąja, vokiškąja, Klaipėda?

– Ne. Mama buvo „dinastinė“ kaunietė, todėl mano dabartinis atvykimas į Kauną yra simboliškas. Jaučiuosi apsigyvenęs savo protėvių mieste. Tėvas kilęs iš Dzūkijos, iš Butrimonių, mažo miestelio, kuriame prieš karą gyveno daug žydų. Karui prasidėjus, jie visi buvo išnaikinti, liko tik šešetas. Keturi iš jų buvo mano šeimos nariai: seneliai, dėdė ir tėtis. Kiti du tūkstančiai, taip pat mano tėvo artimieji bei giminės, buvo nužudyti. Po karo tėvas Kaune studijavo mediciną, ten sutiko mamą, o į Klaipėdą jie atvažiavo jau susituokę. Taigi šeimoje esame tik du tikri klaipėdiečiai – aš ir mano brolis, kuris ten iki šiol tebegyvena.

– Daug keliavai po pasaulį, o kai kuriose šalyse gyvenai ir ilgesnį laiką. Kokia Žemės vietelė mieliausia Tavo širdžiai? Beje, kalbėdamas apie save kartais mini žodį „emigracija“. Kokią jam teiki prasmę?

– Taip, buvau tapęs profesiniu klajūnu, septynerius metus gyvenau užsienyje. Ketverius – JAV, vienerius – Anglijoje, kurią labai myliu, esu pats tikriausias anglofilas ir kasmet atlieku kultūrinę piligrimystę į šią šalį, ypač Jorkšyrą. Dar vienas mano mylimas kraštas yra Olandija. Lietuvai tapus nepriklausoma ir atsiradus galimybėms išvažiuoti į Vakarus, jomis išsyk pasinaudojau ir laimėjau kelių prestižinių JAV universitetų stipendijas. Man į galvą neatėjo, kad galėčiau palikti Lietuvą, tad grįžau ir dėsčiau Klaipėdos universitete. Tačiau mano jaunumas ir greita karjera erzino kai kuriuos kolegas ir valdininkus, todėl atsitiko taip, kad tapau emigrantu. 1997 m. išvykau į Švediją, Geteborgą, kur buvau gavęs stipendiją, o Helsinkio universitete apsigyniau savo antrąjį doktoratą. Po Švedijos vėl patekau į JAV, paskui – į Angliją. Esu labai dėkingas savo žmonai – mūzai, gerajai sielai – Jolantai, kuri besąlygiškai priėmė visus gyvenimo iššūkius ir nė karto nepasakė, kad abejoja mano pasirinkimais. Tik jos tvirtumo dėka ir aš buvau tvirtas. Gyvenau susitaikęs su mintimi, kad esu emigrantas, bet ėmiau gauti pasiūlymus grįžti į Lietuvą, konkrečiai – į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Taigi surizikavau ir čia esu jau trejetą metų. Atrandu sau žaviąją Kauno pusę – menininkų, architektų, džiazo muzikantų ir Universiteto žmonių terpę. Kažkada mano gyvenime labai svarbų vaidmenį suvaidino Vilnius, kur praleidau šešerius studijų metus. Visada mylėjau šį miestą, jaudinamai gražų ir turintį kerinčią aureolę.

– Atrodo, kad šį sykį į Lietuvą sugrįžai tinkamu laiku, nes esi puikiai matomas, mėgstamas, mylimas ir visiems reikalingas. Pasirodei ir pats sau naujai – pokalbių laidoje „Be pykčio“. Kaip jautiesi tapęs TV žvaigžde?

– Truputį nuogąstauju, kad toks intensyvumas nepradėtų kenkti mano kūrybingumui, todėl retkarčiais stengiuosi pabėgti į vienatvę, nuo visų pasislėpti ir rašyti. TV žmogus tikrai nesu, negalėčiau gyvenimo paskirti būtent šiai sričiai, nors būčiau neteisus, jei aimanuočiau, kad „Be pykčio“ man yra našta ir kankynė. Man patinka šis darbas. Mėgstu bendrauti, esu laimingas, kai pavyksta nugalėti savo egocentrišką natūrą ir prakalbinti pašnekovą. Net galėčiau sakyti, kad toji laida mane išmokė atidumo ir jautrumo kitam žmogui. Laida duoda šansą kreiptis į didelę auditoriją, suteikia unikalią kalbėjimo galimybę, kurią šiandien jau prarado knygų tekstai, nes jie savo darbą dirba daug lėčiau nei TV. O būti prieš kamerą man nėra sunku, mat kadaise Klaipėdoje, Teatro meno fakultete, studijavau filologiją ir režisūrą. Teko baigti visą aktoriaus meistriškumo kursą, įvaldyti Stanislavskio sistemą, o diplominį spektaklį pagal J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ vaidinti scenoje prieš sausakimšą žiūrovų salę. Toji patirtis ir anuomet įgytos mažytės aktorinės paslaptys dabar labai padeda vedant laidą.

– Girdėjau pasakojant, kad gyvendamas Klaipėdoje vasaromis dirbdavai pionierių stovykloje „Žilvitis“, o vakarais prie laužo šauniai skambindavai gitara ir dainuodavai. Ar tikrai taip buvo, juk užsiminei, kad jaunystėje buvai vienišius ir namisėda?

– Taip, tame „Žilvityje“ tikrai išdirbau 14 vasarų. Aš ir dabar jokiu būdu nesu vien tik akademinis žmogus. Visą laiką jaučiuosi šiokiu tokiu kentauru. Manyje yra dalis menininko, dalis esteto ir dalis teoretiko. Dėl tokio kentauriškumo daug ką gebu aprėpti. Mėgstu ir pamuzikuoti. Su Jolanta draugams rengiame koncertus, dainuojame „The Beatles“, „The Rolling Stones“ dainas ir lietuviškus šlagerius. Tačiau retkarčiais nuo visko noriu pabėgti į užsienį, kad ramiai galėčiau dirbti su tekstais, patreniruoti savo – akademiko ir teoretiko – raumenis.

Nesivadovauju nei šventojo, nei asketo, nei disidento logika ir suprantu, kad mes visi esame pernelyg sudėtingi, todėl negalime būti vien sakantys tiesą arba tik meluojantys.

– Žinau, kad turi daug puikių draugų, bet taip pat esu girdėjusi Tave sakant, kad vienam ar kitam žmogui nepaduotum rankos. Kas ir už ką nusipelno tokio griežto verdikto?

– Moralės požiūriu neskirstau žmonių vien į nusidėjėlius ir teisuolius, o tokį mąstymą priskirčiau ikifroidinei stadijai. Tačiau nepaduočiau rankos tiems, kurie Lietuvai sunkiais momentais elgiasi kaip bestuburiai. Nesivadovauju nei šventojo, nei asketo, nei disidento logika ir suprantu, kad mes visi esame pernelyg sudėtingi, todėl negalime būti vien sakantys tiesą arba tik meluojantys. Bet kai jau niūriai ir grėsmingai prabylu apie tuos, kuriems nepaduočiau rankos, turiu omenyje labai konkretų elgesį. Visų pirma tai yra asmenys, kurie viešai niekina kitus žmones, pavyzdžiui, nepagarbiai kalba apie žydus, apie spalvotuosius, apie moteris. Su simpatija žiūriu į vieną senųjų rusų inteligentų garbės kodekso elementą – nepaduoti rankos antisemitui. Negaliu gerbti to, kuris mano akyse muša vaiką ar įžeidinėja moterį. Nekenčiu neapykantos ir netoleruoju netolerancijos. Tačiau paniekos niekam nejaučiu, nes tai deformuotų mane patį.

– Savo naujoje knygoje „Pilietinė visuomenė ir jos priešai“ labai kategoriškai pasisakai apie Vakarų Europoje ir Lietuvoje nūnai populiarias antiamerikietiškas idėjas. Kodėl? Juk tai labai „nemadinga“ nuomonė.

– Esu didelis Europos mylėtojas, tačiau JAV gyvenau ketverius metus. Esu ten matęs per daug gražių dalykų ir turiu per daug gerų draugų, kad galėčiau ramiai reaguoti į nepagrįstą Amerikos kritiką, jos karikatūrinimą ar demonizavimą. JAV turi milžinišką galią, todėl jos klaidos yra daug nemalonesnės ir daug labiau matomos nei tokios galios neturinčių Europos šalių klaidos. Sutinku, kad Amerikoje yra pakankamai daug neskanaus, nemalonaus fundamentalizmo, kuris ne ką geresnis už musulmoniškąjį. Tačiau Amerika turi ir savo gerąsias savybes, kurias aš esu patyręs. Tapęs klajūnu, Amerikoje niekada nesulaukiau atstūmimo reakcijos. Profesinėje terpėje čia buvau priimamas kur kas geriau nei Europoje, kur profesinis gyvenimas yra suaugęs su valstybine biurokratija. Vokietijoje ar Prancūzijoje rytų europiečiui nėra jokių šansų gauti rimtą darbą, nes net vietos specialistai niekur nepatenka be aukštų valstybės pareigūnų pritarimo, o profesūra tose šalyse yra tiesiogiai susijusi su galios sfera. Bet kuri europinė sistema mane būtų išmetusi kaip musę iš barščių, o amerikietiškoji mane priėmė be jokių išlygų. Amerika emigrantui, žmogui, kuris turi savo istoriją ir savo dramą, daugeliu požiūrių yra svetingesnė. Čia net įmanoma, kad kaimynai pakviestų naujai atvykusį svetimšalį į savo šeimos šventę. Manau, kad po JAV kritika slypi keistos europiečių fobijos. Juk Amerika anaiptol nėra tik kultūrinio blogio imperija ir dvasinio šlamšto eksportuotoja, peršanti pasauliui vien Holivudo „muilą“. Šiuo metu JAV turi geriausius pasaulio universitetus, puikią kultūrinę spaudą, o jos akademinė sistema lenkia europietiškąją. Aš nemėgstu G. W. Busho ir jo kvailos retorikos, nemėgstu viso to vanagų sluoksnio, kuris už jo stovi. Bet kai JAV yra piešiama vos ne kaip buvusi Sovietų Sąjunga, aš esu linkęs protestuoti. Europiečiai neturi teisės taip kalbėti apie šalį, kuri po Antrojo pasaulinio karo išgelbėjo pačią Europą. Taigi Europa irgi serga savo ligomis, tarp jų ir amnezija.

„Scanpix“ nuotr./Rašytoja Jurga Ivanauskaitė
„Scanpix“ nuotr./Rašytoja Jurga Ivanauskaitė

– Užsiminei apie popkultūrą, kuri, pasiklausius daugelio Lietuvos intelektualų išvedžiojimų, atrodo absoliučiai pražūtinga. Ar pritari tokiam požiūriui? Atvirai sakant, Johno Lennono, Franko Zappos ar Jimo Morrisono samprotavimai man asmeniškai kartais atrodo daug įdomesni už kokio lietuviškos dvasios giganto pasisakymus. Ar tikrai tokia baisi praraja žioji tarp elitinės ir masinės kultūros, o gal priešingai – tarp šių priešingų polių šiandien atsiranda vis daugiau tiltų?

– Jei į popkultūrą pažvelgsime plačiau, įsitikinsime, kad ji anaiptol nėra blogio apraiška. Priešingai, ji turi savyje aibę įdomių dalykų, o jos sklaida davė labai daug impulsų aukštajam menui ir akademinei kultūrai. Žymiausi šiuolaikiniai autoriai žaidžia dviejų kultūrų kombinacijomis, jas jungiant įvyksta pačios įdomiausios meno ir literatūros provokacijos. Kalbėti apie dviejų kultūrų dichotomiją arba jas supriešinti – atgyvenęs dalykas. Juk brolių Lumiere’ų laikais niekas nė nemanė, kad kinas taps labai rimtu menu. Jis atrodė tokia pat džiaugsmo ir linksmybės sfera kaip šokiai naktiniame bare, tačiau atsirado tokių režisierių kaip Bergmanas, Tarkovskis ar Viskontis. Kiekvienoje srityje yra savos viršūnės ir savas šlamštas. Popkultūra turi savo aristokratus, kaip „Bitlai“ ar Eltonas Johnas, kuriuos būtų juokinga lyginti su vestuvių muzikantais, o akademinėje muzikoje ir literatūroje yra labai prastų kūrinių. Todėl manau, kad meno kritikai ir kultūrologai turi labai rimtai suklusti ir iš naujo inventorizuoti savo požiūrį į daugelį dalykų. Neverta atakuoti tai, ko nesi ištyrinėjęs.

– Pabaigoje norėčiau paklausti apie… futbolą. Ne kartą esi užsiminęs, kad labai norėtum būti futbolo komentatoriumi. Kodėl?

– Labai patinka futbolas, kuris man atrodo pati gražiausia sporto šaka. Tai daugiau nei 22 žmonės, spardantys vieną kamuolį, tik reikia mokėti deramai iššifruoti šio žaidimo kodus ir simbolius. Futbolas turi savo estetiką ir jam pakanka erdvės specifinei choreografijai: ilgiems perdavimams, kamuolio skrydžiui, vartininko šuoliams… Visa ši kūnų ir judesių konsteliacija labai graži dar ir todėl, kad futbolas – nebrutalus sportas. Brutalūs yra futbolo aistruoliai, kurie naudojasi proga išlieti savo agresiją. Aš nemėgstu brutalių sporto šakų gal todėl, kad pats buvau imtynininkas. Moksleiviškose olimpiadose net esu laimėjęs medalių, bet mačiau ir daug žiaurumo. Todėl vertinu tas sporto šakas, kuriose viskas pagrįsta gražia, švaria meistryste. Futbolas gimsta ne iš jėgos, o iš minties, netgi iš jausmo, nuojautos, nes yra tokių žaidėjų, kurie žino, kas įvyks po pusės minutės. Aš irgi turiu tokią nuojautą ir tarsi šeštuoju pojūčiu jaučiu žaidimo atmosferą. O komentuodamas vyksmą futbolo aikštėje sugebėčiau interpretuoti žaidimą taip, kaip interpretuojamas tekstas. Deja, manau, kad komentatoriumi man tapti nelemta. Niekas, išskyrus mano draugus, niekada nepatikės, kad galiu juo būti. Tik tie, kurie kartu su manimi žiūrėjo futbolą, žino, ką sugebu, bet visiems kitiems nelemta tuo įsitikinti. Tai – tik mano fantazijos...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs