1. Pirmas prisiminimas. Sapnas: kad ragana mane pagrobia, užkelia ant užuolaidų karnizo svetainėje ir užkemša kažkokia tešla burną – mama manęs visur ieško, o aš negaliu niekaip sušukti, kad esu ant karnizo.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama(s) kalbėti. Saulė.
3. Gražiausias keiksmažodis. -
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama(s). -
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Jurgis Kunčinas, Marcelijus Martinaitis (dar kartą) – su jais norėčiau susitikti ir pasikalbėti. Daugiau yra žmonių, kuriuos norėčiau sutikti, bet nebūtinai pasikalbėti – Maxas Frischas, Jerzy Pilchas, Bruno K.Oijeras.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Kai skaičiau Max Frisch apysaką „Montaukas“, labai patiko kaip veikėjas stebi aplinką ir vis sugrįžta į praeitį. Manau, kad anksčiau nesu sutikęs kito tokio veikėjo/autoriaus, kuris gebėtų taip gerai susieti smulkias dabarties detales su atsiminimais. Kas susiję su humoru, gebėjimu į viską pažvelgti tragikomiškai, turėčiau paminėti Romaino Gary romano „Aušros pažadas“ ir Jerzy Pilcho apsakymų rinkinio „Mano pirmoji savižudybė“ pagrindinius veikėjus.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Hirokazu Koreeda „Shoplifters“ (originalus pavadinimas: „Manbiki kazoku“).
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Papasakotų man apie mano vaikystės ir paauglystės laikus.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Pavydžiu visiems, as dar neskaitė vienos geriausių knygų gyvenime – Bohumilo Hrabalo „Aš aptarnavau Anglijos karalių“.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves.
– ...
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Mano kambarys, kuriame gyvenau 2004-2006 m. Alytuje. Kambarys perėjo man iš krikšto tėvo, buvo ganėtinai apleistas, sienos nupurkštos šlykščiai rožine spalva, ant sienų buvo nudažyti dideli violetiniai rombai. Sienas apklijavau plakatais, visokiomis iškarpomis, mėgstamų grupių dainų tekstais, nuotraukomis. Nors kambarys niekad netapo jaukus, jaučiausi jame gerai, ypač kai prisėsdavau prie rašomojo stalo – dar ir dabar prisimenu kokios knygos stovėjo ant jo.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Mano dabartinis kambarys.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... Šviežias bandeles.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs(-usi), aš... Nieko nesupratau.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Tai ką dabar rašai?
16. Nė už ką negalėčiau... Žadėti, kad nė už ką kažko nedarysiu.
17. Jaučiuosi nuoga(s) be... Jei neišsiplaunu galvos.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Mažiau galvok.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu... Anksčiau pasigesdavau komiksų ir stalo žaidimų, dabar nepasigendu nieko.
20. Katarsis – tai. Kai myli ir dūžti vienu metu.
– Tavo tekstuose nemažai muzikinių užuominų, netgi konkrečių, su kuriais tekstas tarsi labiau atsiveria. Kiek matymas garsu tau svarbus kine, teatre, dailėje? Ir, atvirkščiai, kiek tu matai, skaitai muziką?
– Muzikoje tekstai man svarbūs. Jei kažkas moka rašyti tokius tekstus, kurie geba papasakoti kad ir trumpą istoriją, tai yra puiku. Nickas Cave'as yra geras pavyzdys – jo dainose veikia daug visokiausių mini-veikėjų, kurie yra spalvingi, unikalūs, klausant dainų jie atrodo visiškai realūs. Nežinau, ar grupė The National būtų tokia populiari, jei ne dainų tekstai, kuriuos vokalistas rašo kartu su savo žmona – juose puikiai atsiskleidžia žmogaus nuotaikos, būsenos, netektys, džiaugsmai ir liūdesys.
Kažkada žavėjo ir abstraktūs Deftones dainų tekstai, bet dabar ar eilėraščiuose, ar romanuose, ar dainose ieškau geros istorijos. Manau, kad jei yra gera istorija, tada ji gali būti tinkamai išpildyta tiek vaizdu, tiek garsu, tiek tekstu.
– Jau daug kartų girdėjome „jei gali nerašyti, nerašyk“... O kokia yra ta riba, kai negali rašyti, nes tavo tekstai gali įskaudinti, išgąsdinti kažką iš artimųjų?
– Kai buvo išleistas romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“, iškart prasidėjo konfliktas su mama. Jai nepatiko viena scena, kurioje buvo parašyta, kad kažkada pas mus bute buvo atsiradusi pelė ir mes ją bandėme pagauti. Mamai atrodė, kad pelės paminėjimas bute vaizduoja mūsų šeimą kaip asocialią – niekaip nepavyko mamai įrodyti, kad taip visai nėra. Dėl tokios reakcijos nežinojau ko tikėtis iš mamos, kai parašiau romaną „Mano tėvas, mano sūnus“, kuris buvo apie mūsų nedarnią šeimą, mamos ir tėvo konfliktus.
Keista, bet jai pastarasis romanas patiko, ji net pasakė, kad pagaliau parašiau kažką, kas gali būti aktualu kitiems, nes skyrybos, tėvų nesutarimai ir panašios temos yra aktualios visada. Tiesa, vėliau visgi pasakė, kad norėtų, jog daugiau apie mūsų šeimą niekada nerašyčiau. Ir šiaip kai kurie žmonės yra prašę apie juos daugiau nerašyti, nors aš visad atsiklausdavau, ar galiu juos minėti. Manau, jog taip yra todėl, kad daug kas nori būti paminėtas, tačiau jiems ne visada po to patinka kaip jie buvo paminėti. Suprantu juos – pats irgi nenorėčiau kur nors skaityti apie save.
– Kiek tekstai užprogramuoja tavo gyvenimą? Kai kuri veikėją, kuris panašus į tave patį – kiek palaipsniui perimi jo elgseną, mintis ir toliau (po teksto parašymo)?
– Kažkada net nesusimąstydavau apie tai, bet kai pasirodė pirmasis romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“, greitai pajutau, kad manęs anksčiau nepažinoję žmonės mane tapatina su minėto romano veikėju. Tokiu būdu kartais tikrai elgdavausi labiau kaip savo romano veikėjas, bet vėliau man pabodo ta kaukė, norėjau kuo labiau atitolti nuo to įvaizdžio, nes tai pradėjo varginti.
Bėda dar ir ta, kad daugelis žmonių tiki, kad tu esi lygiai toks pats, kaip tekstuose, kuriuos rašai, o dar blogiau – kad žmonės romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“ priėmė kaip linksmą, nors man jis toks visai neatrodė. Taigi galiausiai kildavo nesusipratimų, kai žmonės, galvojantys, kad esu linksmas plevėsa, suprasdavo, jog mano nuotaikos dažnai būna visai priešingos. Net juokinga, kai dabar pagalvoju, kad merginos man rodydavo dėmesį, galvodamos, kad tam Šklėriui rūpi tik mergos ir alus, kai realybėje tuo metu tyliai gydžiausi nuo depresijos.
