Naujame kūrinyje L.Baliasnaja leidžiasi tyrinėti baimės kaip politinio fenomeno temą. Menininkė teigia nesiimanti aktyvistinės pozicijos – savo kūryba veikiau siekia nuodugniai įsigilinti į reiškinius ir pasiūlyti naujus interpretacijos būdus. Pokalbyje L.Baliasnaja dalinasi mintimis apie šiuolaikinėje visuomenėje tvyrantį baimės jausmą, barokinius įkvėpimus, meno politiškumą bei savo eklektišką kūrybinį pasaulį.
– Liza, premjeroje „Chiaroscuro“ tavo tyrimo objektas yra baimė. Kuo tave ji domina ne kaip individuali patirtis, bet universalus visuomeninis reiškinys? Kaip atradai šią temą?
– Jaučiu tvyrantį baimės jausmą tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, kur šiuo metu gyvenu. Stebint, kaip atsiranda nauji nerimą keliantys masiniai politiniai judėjimai, atsirado noras suprasti, kas gi juos judina, kas skatina žmones keisti savo politinius žvilgsnius, kai ištisi istoriškai už centro ar kairės partijas balsavę regionai pradeda balsuoti už dešiniąsias. Baimę matau kaip cirkuliuojantį jausmą. Sunku pasakyti, kas ko bijo – veikiau visi bijo visų. Tokia visapusė baimė sukelia didžiulę dialogo stoką.
Emocijos mane pradėjo dominti kaip kolektyvinis reiškinys – būtent kolektyve jos yra labai stiprios. O viena stipriausių iš jų, žinoma, yra baimė. Ji geba judinti politinę bendruomenę. Žodis „emocija“ ateina iš lotyniško žodžio ēmōvēre – išjudinti, taigi, jame jau užkoduotas santykis su kažkuo fizišku. Tai paskatino norą suprasti baimės santykį su judesiu, kūnu ir balsu.
– Tavo kūrinyje svarbus barokas ir iš jo ateinantys vaizdiniai. Kodėl renkiesi atsigręžti į šį laikotarpį, kokie jo elementai yra svarbūs perteikiant tavo idėją?
– Barokiniais paveikslais pradėjau domėtis svarstydama, kaip sugrąžinti emocijas į judantį kūną. Ateinu iš postmodernistinės šokio tradicijos, kuri yra labai minimalistinė, judesys joje – abstraktus, o dabar užsimaniau sugrįžti į judesio įprasminimą per jausmą ir vaizduotę. Atsigręžiau į baroką kaip įkvėpimą, nes to laikotarpio paveiksluose kūnai yra groteskiški, vienu metu ir labai žmogiški, ir visiškai nežmoniški, mat mums nebeįprasta žiūrėti į žmones, esančius perdėtai emocionalioje būsenoje. Tai ir yra tas dramatiškumas, kuriuo pasižymi baimės jausmas viešoje erdvėje.
Emocionalus, išsigandęs kūnas pats iš savęs kelia baimę. Manau, kad mes gyvename politiškai dramatišku laiku, kuriame daugelis dalykų yra piešiami vien juodai ar baltai. Baroko dramatizmas, chiaroscuro – šviesotamsa – man suteikė nemažai įkvėpimo, kaip apie emocijas kalbėti per judesį ir nenueiti į perdėtą teatrališkumą.
Be to, baroko paveiksluose yra labai įdomiai pavaizduojami agresoriaus, aukos ir gelbėtojo archetipai, kurie naudojami populistiniame diskurse kalbant apie visuomenę. Daugybėje baroko kūrinių galime pamatyti puolantįjį, radikalią auką – kūdikį, ligonį, negalintį atsistoti, – ir tą, kuris bando auką apsaugoti. Šie archetipai sustiprina dramatinį, konfliktinį santykį, kuris mūsų dienomis yra ypač aktualus.
– Teigi, jog kertinis šiam kūriniui yra niuansavimas tarp baimės ir nepatogumo. Kaip pati kūryboje, gyvenime patiri šią skirtį?
– Šis aspektas į kūrinį ateina iš mano kūrybai reikšmingos amerikiečių rašytojos Sarah’os Schulman knygos „Conflict Is Not Abuse“ (liet. „Konfliktas nėra smurtas“). Viena iš kertinių jos idėjų – tai, kad konfliktą dažnai skubame vadinti smurtu ir tokiu būdu greitai įeiname į aukos poziciją, nebeleisdami konfliktui įvykti ir iš jo nebepasisemdami įžvalgų. Tai ypač ryšku politiniuose santykiuose. Svarbu pamatyti, kada nuomonių išsiskyrimas tampa tikru pavojaus šaltiniu, o kada tai yra tiesiog konfliktas, kuriam vykstant mums reikėtų suartėti, išgirsti kitą, pateikti savo argumentus, galiausiai – suprasti, kaip galime judėti toliau.
Niuansavimas tarp nepatogumo ir baimės čia yra esminis, nes atėjimas į konfliktą su kitokia nei mūsų nuomone ir vertybėmis verčia mus jaustis nepatogiai. Patogiausia yra gyventi, kai visi aplink mąsto ir elgiasi taip, kaip mums atrodo teisinga ir normalu.
Tuo tarpu kontaktas su žmonėmis, mąstančiais kitaip nei mes, gali sukurti nepatogumo jausmą. Santykyje tarp kartų, skirtingų kultūrų bei požiūrių atrodo svarbu prisijaukinti šį jausmą kaip gana normalią pliuralistinės, laisvos visuomenės gyvenimo dalį ir netapatinti jo su nesaugumu. Vien dėl to, kad žmonės gyvena arba mąsto kitaip, jie netampa mums pavojingi.
– Kartais Lietuvoje pasigirsta kritikos, kad šiuolaikiniai scenos meno darbai, susitelkiantys į socialines ar politines žinutes, dėl jų aktualumo ar paveikumo paaukoja meistrystę, techniką, konceptualumą. Kokia tavo pozicija šiuo klausimu? Kaip balansuoji išlaikydama dermę tarp idėjos ir jos išpildymo stiprumo?
– Mano darbai neprasideda nuo politinės žinutės – kūrybinio proceso pagalba siekiu kažką giliau suprasti. Pavyzdžiui, aš gausiai naudoju žodį „baimė“, bet ar iš tiesų šią sąvoką suprantu? Esama gausybė teorijų ir perspektyvų, siūlančių savo prieigą. Aš noriu įeiti į intymumo santykį su fenomenu, kurį jaučiuosi žinanti, bet nepakankamai giliai pažįstanti. Šiuo kūriniu nesiekiu parodyti, jog dešiniųjų populizmas yra blogai, o visi tie žmonės yra apsėsti baimės. Priešingai, noriu pamėginti suprasti baimę, nes matau, kad šiomis dienomis ją jaučiame visi, tik dėl skirtingų dalykų.
Nemanau, kad darbai su aiškia politine žinute yra problemiški patys savaime – didesnė problema yra kūriniai, tai darantys labai paviršutiniškai. Tuomet atkartojama daug problematikos, kurią čia pat mėginama kritikuoti. Žinoma, rinka diktuoja tendencijas – dabar iš kūrėjų tikimasi kalbėjimo temomis, kurios jiems yra asmeniškai išgyventos, artimos. Dėl to kartais kūrėjams pritrūksta atstumo – atrodo, kad jei kažką išgyvename, apie tai viską ir žinome.
Baimės tema man irgi yra labai artima ir asmeniška: esu moteris, dėl ko nuolat išgyvenu baimę viešose erdvėse, esu tautinės mažumos atstovė, triskart migrantė. Šis jausmas yra mano asmeninės istorijos dalis, bet aš nuo to neatsispiriu kūryboje. Man įdomiau suprasti, kas struktūriškai sieja skirtingas baimės patirtis.
– Ar, tavo nuomone, visas menas yra arba turi būti politiškas? Ar jis gali toks nebūti – ir kodėl?
– Man atrodo, kad menas visada yra politiškas, bet ne visada yra apie politiką. Šis niuansavimas – labai svarbus. Kūriniai kartais būna apie politiką, bet čia pat – visiškai nepolitiški tuo, kaip jie sukurti, kokį santykį formuoja su žiūrovu, kiek jam duoda, kuo dalinasi. Politiškumas man visų pirma yra apie tai, kaip mes norime būti su kitais.
– „Chiaroscuro“ svarbią vietą užima tavo pačios sukurti tekstai. Kaip jie funkcionuoja tavo šokio darbuose?
– Tekste man yra svarbi forma, nes ją įsivaizduoju kaip choreografiją. Visuomet naudoju originalius savo tekstus, kurie primena poeziją, turi pasikartojimus ir ritmą. Mano spektakliuose tekstas turi savo kūną, kuriam atitinkamai priklauso nuosavas judesys, ritmas bei erdvė. „Chiaroscuro“ naudoju dialogo formą – ji atėjo mąstant apie būtent šio dalyko stygių visuomenėje. Vieni kitiems mieliau sakome, ką kitas turi galvoti ar daryti. Dėl to tekstuose naudoju liepiamąją nuosaką, tarsi įsakymus.
Taigi, tekstas mano kūriniuose yra ne pragmatiškas, o poetiškas ir dažniausiai veikia tam, kad žiūrovui atvertų vaizduotę. Pavyzdžiui, „Chiaroscuro“ pagrindinis vaizdinys yra burna. Tai – labai įdomi kūno dalis: visų pirma, ji yra politiška, nes per ją kalbame, antra – labai intymi, o galiausiai – veikia kaip savotiška riba ar siena, nes egzistuoja ir kūno išorėje, ir viduje.
– „Chiaroscuro“ komandą sudaro penki lietuvos ir užsienio šokio atlikėjai. Kaip renkiesi, su kuo dirbti ir kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?
– Prie šio kūrinio dirbu su Gabriele Bagdonaite ir Dominyka Markevičiūte, jaunomis šokėjomis, kurios praėjusiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė šokio bakalauro studijas. Tuo metu sukūriau nedidelį kūrinį jų kurso baigiamajam darbui – Gabrielė su Dominyka buvo jo dalis. Akademijoje sukurtas darbas taip pat rėmėsi judesio praktikomis, įkvėptomis baroko, todėl jaučiu didelę prasmę tas idėjas toliau vystyti su šiomis šokėjomis.
Amanda Barrio Charmelo iš Peru, gyvenanti Briuselyje, ir Sidney Barnes iš Didžiosios Britanijos buvo mano bendramoksliai P.A.R.T.S. akademijoje – drauge esame daug dirbę tiek kitų kūrėjų, tiek mano pačios spektakliuose. Penktoji atlikėja, Lina Puodžiukaitė, kadaise buvo mano modernaus šokio mokytoja, ji – nuostabi atlikėja, kurią atsimenu kaip šokio teatro „AURA“ šokėją. Iki šiol niekada nesu su ja dirbusi – tai yra nuostabi galimybė.
Man buvo svarbu, kad atlikėjai atstovautų skirtingas kartas. Gabrielė ir Dominyka yra jaunos šokėjos, Amanda ir Sidney – mano bendraamžiai trisdešimtmečiai, o Lina priklauso kiek vyresnei kartai. Tokiu būdu kiekvienas atlikėjas atsineša labai skirtingas patirtis, skirtingą santykį su tema. Kaip choreografė noriu, kad skirtingi žmonės šio proceso metu pajustu bendrystę ir įgytų naujų įgūdžių. Man ne tiek įdomu pabrėžti kiekvieno asmenybę, kiek pastebėti, kaip mes galime įeiti į bendrą mąstymo bei judėjimo erdvę.
– Daug metų praleidai užsienyje, dabar gyveni tarp Lietuvos ir Vokietijos. Ar šokio bendruomenę dominančios temos šiose šalyse koreliuoja, ar pastebi išsiskyrimus, tam tikrus unikalumus?
– Vokietijos meno kontekstas šiuo metu išgyvena gana keistą etapą, kurį daugelis patiria kaip tam tikrą politinę cenzūrą. Manau, šio fenomeno Lietuvoje neturime – tai yra puiku. Bendrai, kitokios darbo sąlygos atitinkamai sukuria ir kitokią darbo kultūrą. Ten tikrai yra mažiau nuo darbo perdegusių žmonių!
Lietuvos šokio lauke vyksta labai įdomūs dalykai, nuostabios iniciatyvos, čia jaučiu labai daug palaikymo bei solidarumo. Atsiranda daugiau dialogo tarp skirtingų kartų, manau, kad visuomenė gyja nuo traumų ir su laiku viskas tik gerės.
