– Kodėl svarbu mokytis visą gyvenimą?
– Tai labai svarbus klausimas. Įprasta, kad – žmonės įgyja tam tikrą profesiją dar būdami jauni. Po to jie linkę manyti, kad tai – jų gyvenimo perspektyva, vadinamasis gyvenimo kelias. Egzistuoja ir gana plačiai paplitusi mintis, kad įgijęs profesiją pagal ją privalai ir dirbi. Bet iš tiesų, kai kalbame apie mokymąsi visą gyvenimą, kalbame ne tik apie naujų įgūdžių, kompetencijų įgijimą, jų įvaldymą, bet ir apie galimą profesijų kaitą.
Kita vertus, viso gyvenimo mokymasis liudija dar vieną svarbų dalyką – žmogus yra pasiruošęs išlikti jaunas. Paprastai mokymąsi siejame su jaunatviška būsena ir manau, kad tai yra visai teisinga – mokosi tie, kurie yra jauni ar bent jau jaunatviški.
Jeigu pažiūrėtume neuromoksliniu požiūriu, mokymosi procese kuriame naujas neuronų jungtis, tad smegenys išlieka aktyvios. Būtent dėl šios priežasties tiek esame geriau pasiruošę pokyčiams, tiek ir gebame ir aktyviai dalyvauti tikrovėje, sugebame joje atlikti svarbų vaidmenį. Besimokantis žmogus, viena vertus, pratęsia savo jaunatviškumą, kita vertus, gali daryti įtaką aplinkai, bendruomenei ar net visuomenei, kurioje gyvena.
– Kokį vaidmenį mokymosi procese atlieka kūrybiškumas?
– Tai taip pat įdomus momentas. Vakarų kultūroje kūrybingumas ir mokykla apskritai nėra taip lengvai suderinami dalykai. Kodėl? Dėl to, kad mokykla dažnai traktuojama kaip jau egzistuojančių, atrastų žmonijos žinių sistema, kurias būtina perteikti ar net įdiegti. Mokykloje nemaža dalimi standartizuojamas supratimas apie pasaulį ir teisingus jo interpretavimo būdus. O štai kūrybingumas tarsi užsiima nukrypimu nuo tam tikrų standartų, egzistuojančių žinojimo būdų kvestionavimu. Taigi, sakyčiau, kad tarp mokyklos ir kūrybingumo esama tam tikro konflikto, bent jau kalbant apie ištakas.
Visgi šiandien aktyviai persvarstoma ši nuostata, nuolat pastebint, kad tai žinios ir kūryba veikiau atsiduria dinamiškame santykyje. Kūrybingumas yra visų pirma sąlytis su tuo, kas nauja. Apie tai kalbėjo jau ir Aristotelis, pastebėjęs, kad kūrėjas, skirtingai nei tiesiog praktikas, visada generuoja ką nors nauja, atsiranda prieaugis, pokytis tikrovėje. Tai gali būti užčiuopiama įvairiausiais lygmenimis – naujas rezultatas, naujas objektas, produktas, idėja, tapatybė, struktūra, nauji santykiai, nauji socialiniai ryšiai. Daug kas gali būti nauja – galų net mes patys galime atsinaujinti. Tad, visų pirma, kai kalbame apie kūrybingumą, kalbame apie naujumą ir pasiruošimą keistis.
Kūrybinė nuostata susijusi su naujoko būsena, su tam tikru savo išankstinių schemų kvestionavimu.
Kodėl kūrybingumas mus taip domina? Dėl to, kad užčiuopia tai, kas iki šiol neegzistavo ar bent jau neegzistavo mūsų atžvilgiu. Ir šis momentas mus angažuoja būti aktyviais. Tai veikia energizuojančiai net vadinamosios gyvenimo prasmės atžvilgiu. Donaldas Winnicottas labai įdomiai susiejo kūrybingumą ir sveikatą. Jis pastebėjo, kad kūrybiškai gyvenantis individas jaučia, kad gyvenimą gyventi verta, o štai tas, kuris negali gyventi kūrybiškai, ima abejoti ir gyvenimo verte.
Dėl šios priežasties kūrybingumas yra būtinas mokymosi procese, jis net pats savaime sukuria mokymosi prasmę. Kūrybinės idėjos nereikalauja nieko kita, tik sekimo jomis, nes tai mus įveda į tyrinėjančią, eksperimentuojančią būseną.Tai būtina kaitos prielaida.
– Kaip sužadinti kūrybiškumą?
– Pats užsiimu kūrybingumo mokymu jau daugybę metų. Pirmiausia kūrybinė nuostata susijusi su naujoko būsena, su tam tikru savo išankstinių schemų kvestionavimu. Taigi, reikia būti pasiruošusiam mokytis.
Ne tik žmogus, bet ir visos gyvos būtybės linksta prie algoritminio veikimo. Mums patogiau orientuotis, kai turime tam tikrą modelį, leidžiantį judėti nustatytomis trajektorijomis ir tikėtis prognozuojamų rezultatų. Ir visiškai nesvarbu, ar kalba eina apie įgūdį vairuoti, skaičiuoti, užsiimti kokiu procesų valdymu, ar net apie įgūdį mokyti kitus žmones. Taigi įvaldome daugybę schemų, kurios mums leidžia vienus ar kitus dalykus atlikti greitai. Schema – tai visų pirma pagreitinimas, ji leidžia mums daug negalvoti, pasikliauti nueitais keliais, patikrintais būdais.
Tuo metu kai kalbame apie kūrybą ir jos mokymus, kalbame apie išėjimą iš schematinio mąstymo arba tų schemų kontrastavimą, parodymą, kad jos ne iki galo veikia, kad yra ir kitų schemų. Tai trikdantis ir laiko reikalaujantis procesas, nes kūryba yra susijusi su eksperimentavimu ir nežinomybe.
Išmušimą iš schemų galima praktikuoti įvairiais būdais ir tai yra labai naudingas dalykas, kuris padeda praktiškai visais lygmenimis – ir tiems, kurie yra patyrę, įgyvendinę daug reikšmingų veiklų, ir tiems, kurie neturi tiek patirties. Tai yra budraus santykio su pasauliu procesas.
– Ką jums reiškia švietėjo, mokytojo, dėstytojo vaidmuo?
– Man tai reiškia labai daug. Paskutinius 9–10 metų šia kryptimi pasukau labai smarkiai. Esu filosofas ir man filosofijoje visada rūpėjo kūrybos klausimas. Mąstydamas apie kūrybos klausimus priėjau prie švietimo tematikos, suprasdamas, kad tai pati galingiausia teorijos ir praktikos jungtis. Esu įsitikinęs, kad ilgaamžiškiausia visuomenės kaitos strategija susijusi su švietimu.
Tiesą pasakius, edukacinėmis veiklomis mėgaujuosi, tai nepaprastai įdomu, nes būtent čia jau embriono lygmeniu įmanoma užčiuopti, kaip visuomenėje gali įvykti pokytis. Švietimas, be jokios abejonės, visuomet yra ir bus apie visuomenės formavimą, jos raidą, jos trajektorijas, kurios kartais yra konfliktiškos, labai problemiškos, bet kartu ir labai intriguojančios.
Šiandien tai atsidūrė viso mano mąstymo ir darbo centre. Švietime dirbau ir tebedirbu visais lygmenimis – su mokytojų, suaugusiųjų bendruomene, studentais, bet taip pat su mokiniais. Nuolat į šį procesą įtraukiu mokslininkus ir menininkus. Pats su kolegomis kuriu švietimo metodikas ir kartu mėginu į Lietuvą perkelti tas, kurios yra taikomos kitur, tarkim, Skandinavijoje, Šiaurės šalyse.
Labai sėkmingai dirbame su fenomenais grįsto mokymo prieiga, kuri siejama su Suomijos edukacijos prieiga. Galvoju, kaip tai būtų galima geriausiai įgyvendinti Lietuvoje, ką mes galime padaryti suvieniję jėgas ir bandydami išgauti inovatyvius tiek suaugusiųjų švietimo, tiek pedagoginius modelius.
– Šiandien kalbame apie mokymąsi visą gyvenimą. Ką pastebite apie besimokančius suaugusius žmones. Kas juos motyvuoja, kodėl jie renkasi tokį kelią?
– Manau, kad suaugusiųjų mokymasis yra apskritai susijęs su sąmoningos asmenybės būsena. Vis dėlto, tiek besimokantys mažamečiai, tiek paaugliai, tiek studentai susiduria su socialinio diktato problema. Jie privalo kažko mokytis. Puikiai žinote, ką turiu galvoje. Pagal įstatymus vaikas tiesiog negali neiti į mokyklą. Dauguma siekia lankyti universitetą, nes, manoma, kad diplomai gali užtikrinti geresnes karjeros perspektyvas ar socialinį statusą. O ten, kur socialinis diktatas, atsiranda ir kūrybiški būdai jį įveikti. Tuomet ne ką geriau galima išmokti kokių nors žinių, o įvairių manipuliacijos ar pasipriešinimo būdų.
Visgi vyresniame amžiuje šie niuansai tampa daug mažiau svarbūs, suaugę žmonės renkasi mokytis aiškiai suprasdami, ką jie daro. Suaugusiųjų mokymosi bendruomenės man labai imponuoja šiuo sąmoningumu, laisve ne įsipareigoti visuomenės lūkesčiams, o iš tikrųjų norėti kažką sužinoti.
Pagarba, horizontalumas yra ypač svarbu mokytojo-mokinio santykiams, kai turime mokytoją ne kaip neva visažinį guru, o kaip partnerį žinių paieškoje.
Jeigu pirmosiose ugdymo pakopose žmonės dažnai nežino, ko nori, nardo, eksperimentuoja, keičia veiklas, suaugę elgiasi visiškai kitaip – galbūt jie kartais nepasitiki savo jėgomis, galvoja, kad kažko negali padaryti, bet ėmęsi veiklos jie ją gali atlikti netgi žymiai aistringiau. Atrodo – paradoksas, aistra juk siejama su jaunyste. Bet būtent šiame procese vyresni žmonės tai daro aistringiau, vientisiau, sąmoningiau. Tai yra ir daug malonumo teikiantis procesas.
Žinoma, mokymasis suaugus kartais užtrunka ilgiau, nes tenka persvarstyti savo modelius, kai kurias nusistovėjusias pažiūras, bet, nepaisant to, man tai yra susiję su jaunatvišku, labai žaviu nusiteikimu bandyti suprasti pasaulį tokį, koks jis yra šiandien.
– Kaip randate prieigą prie suaugusiųjų? Ar juos mokyti reikia kitaip nei, tarkim, paauglius, studentus?
– Manau, kad čia susideda daug dalykų ir nėra vieno teisingo modelio, kaip mokyti suaugusiuosius. Viskas labai kontekstualu – priklauso ir nuo grupės dydžio, ir nuo vietos, mokomo dalyko. Svarbus momentas yra tai, kad vis dėlto būtina tam tikra pagarba. Labai dažnai užsimenu, kad pagarba, horizontalumas yra ypač svarbu mokytojo-mokinio santykiams, kai turime mokytoją ne kaip neva visažinį guru, o kaip partnerį žinių paieškoje.
Visų pirma dalinis žinojimas, daugelio dalykų nežinojimas yra būtina ir mokytojo, pedagogo, švietėjo nuostata. Šiandien daugybės dalykų nežinome ir turime mokėti elgtis su nežinojimu, neapibrėžtimi. Šiuo atveju, ypač kalbant apie suaugusiųjų švietimą, mokytojui kartais būtina atsistoti greta jų ne kaip autoritetui, kuris įdiegs jiems kažkokį žinojimą, išmokys dalykų, bet greičiau kaip mąstymo partneriui, bei kalbėti su jais suaugusiais mokiniais kaip lygiam su lygiais. Visgi tai – patyrę žmonės, kurie ir patys atsineša daug žinių. Jas galime panaudoti naujų žinių išgavimo procese.
Manau, kad pagarba turėtų persikelti ir į pedagoginį lygį, dirbant net ir su mažiausiais vaikais – horizontalus, partnerystės santykis duoda žymiai daugiau negu autoriteto, žmogaus, kuris esą yra pasiekęs daugiau ir reikalauja išskirtinio statuso besimokančiųjų grupės atžvilgiu.
– Kuriose amžiaus grupėse pastebite daugiau kūrybiškumo? O gal tai visai nepriklauso nuo besimokančiųjų amžiaus?
– Tikrai tai visiškai nepriklauso nuo žmogaus amžiaus, gali būti visaip, nes tai yra atviros asmenybės klausimas. Tie, kurie nori mokytis suaugę, jau yra atviri. Yra tam tikra prielaida, kad ieškantis žmogus negalvoja, jog viską moka. O blogiausia kūrybiško mąstymo atžvilgiu nuostata yra visažinystė, galvojimas, kad jau pakankamai daug žinai ir kad niekas tau nieko negali pasiūlyti. Ši nuostata pasitaiko įvairiose amžiaus kategorijose ir ji yra labai pažeidžiama: tokį žmogų yra nesunku sukritikuoti, tačiau su juo sunku polemizuoti, nes dažniausiai oponentų argumentams jis išlieka kurčias.
Paradoksalu, tačiau sugebėjimas pažinti ir pripažinti savo ribas suteikia tam tikro užtikrintumo, kad mes visi kartu ieškome. Kai žinai, ko nežinai, kartu žinai ir tai, ką žinai. Tavo žinojimas nuo to niekur nedingsta, jis nepraranda savo autoriteto, reikšmės. Taigi visažinystės suskliaudimas suaugusiems, kurie nori mokytis, jau yra būdingas – tie, kurie yra visažiniai, besimokančiųjų bendruomenėje dažniausiai nepasirodo. Jie jau viską žino, todėl nebesimoko (šypsosi). Mokymosi bendruomenėse daugiausia renkasi atviroji, t. y. kūrybingoji visuomenės dalis.
Su suaugusiais, kurie mokosi, yra labai mažai problemų – jie imlūs, pasiruošę mokytis. Turbūt didesnė problema yra tai, kaip pritraukti tuos, kurie dar nesimoko.
„Epale“ – tai Europos suaugusiųjų švietimo specialistų mokymosi elektroninė platforma, vienijanti suaugusiųjų švietėjus visoje Europoje. Projektas finansuojamas iš programos „Erasmus+" lėšų. Lietuvoje projektą administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
