Filme „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ V.Landsbergis atvirai ir dažnai su šypsena lūpose veda žiūrovus per lemtingus Lietuvai įvykius nuo pirmojo Sąjūdžio mitingo 1988 m. iki 1991 metų, kai Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.
„Šis filmas rodo žmones aukštumoje – kasdienius žmones vertus savo idealų, vertus savo kovos ir pergalės. Būtent jie savo tikėjimu, pasišventimu, vienybe ir auka galėjo įveikti visas armijas. Be baimės ir orūs. Tai šiandieniniame pasaulyje yra be galo svarbūs dalykai. Gyvybiškai reikšmingi“, – teigia V.Landsbergis.
Sausio 13-ąją šis filmas pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose. Ta proga 15min kultūra pakalbino V.Landsbergį apie tai, kaip pats šiame filme mato savo vaidmenį, apie istoriją dabarty ir filmo aktualumą, Atgimimo epochos dvasią ir pagrindinį filmo herojų – lietuvių tautą.
– 2020 metų lapkričio pabaigoje dalyvavote filmo „Mr.Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ pasaulinėje premjeroje Amsterdame, o prieš kelias dienas – Vilniuje. Gal galite pasidalyti savo įspūdžiais, kaip skirtingos publikos reagavo į šį filmą?
– Man pasirodė, kad tiek Amsterdame, tiek ir Vilniuje filmas sulaukė nuoširdaus publikos susidomėjimo. Žinoma, vieniems tai buvo naujiena, netikėta įdomybė, mažai girdėta, juolab, nematyta Lietuvos istorija. Na, o čia, mums, viskas kiek kitaip: daugelis žiūrovų patys buvo Atgimimo įvykių dalyviai, tad ir šiuos dokumentinius kadrus mato kaip savo pačių gyvenimo dalį. Tad Vakarų europiečių ir mūsų pačių jausmai žiūrint šį filmą yra gan skirtingi.
Tačiau man atrodo labai svarbu, kad filmas ima keliauti po pasaulio festivalius, o žmonės juo domisi. Akivaizdu, kad ta trisdešimties metų istorija, kurią rodo S.Loznica, taip pat ir šiandien yra be galo aktuali. Žiūrovai supranta, kad šis filmas nėra vien tik apie Sovietų Sąjungos suirimą ar Gorbačiovo mitą, nors juostoje rodoma ir tai. Kur kas svarbiau, kaip filmas kalba apie dabartį ir kaip tai suskamba mąstant apie likiminius dabarties Europos klausimus. Šia prasme filmas pasirodė pačiu tinkamiausiu metu.
– Per tris dešimtmečius Lietuvoje niekas nesukūrė tokio dokumentinio filmo, kuriame būtų nuosekliai papasakota Lietuvos atgimimo istorija. Prireikė žmogaus iš šalies, kuris į tai galėtų pažvelgti objektyviai ir ramiai. Gal žiūrėdamas šį filmą jūs ir pats šią istoriją pamatėte kiek kitokiu, netikėtu kampu?
– Žinoma, talentingam režisieriui sumaniai sugretinus prisiminimus bei archyvinius kadrus, ir aš pats nauju žvilgsniu pamačiau kai kuriuos praeities įvykius. Maža to, po filmo premjeros kasdien vis mąstau apie tai, vis sugrįžta nauji prisiminimai, todėl patį filmą vertinu kaip labai svarbų praeities sužadinimą ir priminimą man asmeniškai.
Režisierius jau ne kartą yra sakęs, kad jam kelia nuostabą faktas, jog mes patys per šitiek laiko nepabandėm sukurti nieko panašaus, nors visi archyvai visą tą laiką mums buvo ir tebėra čia pat po nosimis. Bet juk aišku kodėl – po Kovo 11-osios iškart prasidėjo vidinis revanšizmas ir pasipiktinimas, kodėl paradui vadovauja ne komunistai. O juk norint kalbėti apie Lietuvos išsivadavimą, statyti apie tai filmus ar spektaklius, rašyti knygas, neišvengiamai reikėtų kalbėti ir apie žmones, kurie nėra mieli tai komunai. Tad komuna ir nepalaiko nei tokių filmų, nei šios istorijos pasakojimo.
Mums patiems yra svarbu pasakoti savo pačių istoriją – kad jos už mus nepasakotų kiti.
– Ar norite pasakyti, kad Lietuvoje taip pat esama siekių savaip traktuoti Atgimimo istoriją, o gal net ją perrašinėti?
– Be abejo, taip. Tokių bandymų niekada netrūko, o jie itin suaktyvėjo pastaraisiais metais. Iš išorės mums nuolatos yra primetinėjama imperijos istorija: kaip mes savarankiškai įstojome į Sovietų Sąjungą, kokie tuomet buvome laimingi ir kaip gailimės dabar, mat, anot šio pasakojimo, prieš trisdešimt metų suklydome ir dabar labai norime sugrįžti atgal. Šitokios pasakos yra nuolatos mums sekamos ir, deja, dalis žmonių jomis ima tikėti bei patys jas skleisti.
Tačiau problema yra ir ta, jog patys dar nesame parašę dalies savo istorijos ir kai kuriuos jos puslapius vilkiname, nustumiame į šalį, tokiu būdu tapdami labiau pažeidžiami priešiškų jėgų. Iki šiol neaprašyti yra ne tik sovietmečio okupacijos metai, bet net ir trumpi, tačiau labai svarbūs vokiečių okupacijos epizodai. O juk po Birželio sukilimo Lietuva tebeegzistavo, nors ir Vokietijos valdžioje. Tad ir šis laikotarpis yra be galo svarbus, nors sistemingai nutylimas.
Tiesa, praėjusiais metais jau sulaukėme dviejų didelių tomų dokumentų bei svarstymų apie šį istorijos tarpsnį, kurį Maskva ir šiandien mielai traktuotų kaip savo – atplėštų nuo Sovietų Sąjungos – žemių istoriją. Štai kodėl mums patiems yra svarbu pasakoti savo pačių istoriją – kad jos už mus nepasakotų kiti.
– Filmo pavadinime figūruoja jūsų pavardė, tačiau pristatyme žiniasklaidai teigėte, kad tai jokiu būdu nėra filmas apie Landsbergį. Tad kaip jūs pats matote savo vaidmenį šiame filmo pasakojime?
– Tai tikrai nėra filmas apie mane, aš jame esu tik pasakotojas. Režisierius mane pasirinko būti to laikotarpio liudininku. Taip jau nutiko, kad aš vis dar atsitiktinai gyvenu, vis dar atsitiktinai atsimenu, tiesa, turiu ir savo prisiminimus liudijančių knygų bei archyvinių dokumentų, todėl man nereikia to laikotarpio studijuoti bibliotekose ar archyvuose.
Aš visa tai atsimenu, tad buvau naudingas pasakotojas ir stengiausi kaip įmanoma geriau atklikti šią savo funkciją.
Tai filmas apie Lietuvą, o jo centre – didysis veikėjas – lietuvių tauta.
Filme kalbu iš Lietuvos valstybės atkūrimo ir atgynimo pozicijų, mat tuo metu kaip tik tame dalyvavau. Tačiau nevaidinu pasakotojo, neapsimetu juo – kalbu taip, kaip buvo ir ką iš tų dienų prisimenu.
Todėl manyti, kad tai filmas apie Landsbergį, būtų labai klaidinga. Tai filmas apie Lietuvą, o jo centre – didysis veikėjas – lietuvių tauta. Tai yra galinga jėga, kuri ir parodyta filme. Būtent ji laimi Vilniaus mūšį prieš Sovietų Sąjungą ir jos armiją bei visus kagėbynus.
– Ar filme buvo nematytų dokumentinių kadrų, kurie jus patį sujaudino ar nustebino?
– Tuose archyviniuose kadruose mane labiausiai sujaudino žmonės, jų vienybė bei nepaprasta dvasia.
Milžiniški būriai žmonių, atėjus reikiamai valandai, ėjo tam, kad kiekvienas jų atsistotų į savo vietą. Kokie šviesūs tie veidai... Ir tos senutės, pasitempusios, su gražiausiomis skarelėmis, eina į mitingą ar prie Aukščiausiosios Tarybos kaip į šventę.
Ir suaugę, ir jaunimas, ir vaikai – visi – viena tauta, visi už laisvę. Tai nepaprasta vienybė gėryje. Jokių peštynių, jokio pavydo, jokios nesantaikos. Visi kaip vienas kūnas, nes jų dvasia viena.
Šias atgimimo patirtis turėtume nepaprastai branginti ir sunkiomis akimirkomis būtent į jas remtis, kaip į gražiausia, kas su mumis atsitiko.
– Šitokia patirtis bei atsiminimas yra dovana kiekvienai tautai, tiesa?
– Taip, juk ne kiekvienai tautai buvo lemta tokią vienybę išgyventi. O mes išgyvenome. Todėl šias Atgimimo patirtis turėtume nepaprastai branginti ir sunkiomis akimirkomis būtent į jas remtis, kaip į gražiausia, kas su mumis atsitiko.
– Ar jums pačiam šioje istorijoje yra ypatingai svarbių epizodų, kurie nepateko į filmą?
– Žinoma, ir jų gausybė. Juk pradžioje filmas buvo ne keturių, bet penkių su puse valandų, o montuojant kino kūrėjams teko peržiūrėti 1000 valandų dokumentinės medžiagos. Unikalios ir labai kokybiškos medžiagos, pavyzdžiui, iš Leono Glinskio archyvo. Tad tik galima įsivaizduoti, kokie lobiai yra daugelio dar net nematyti...
Šis S.Loznicos filmas – tai bildukas į mūsų pačių kaukoles, kad patys atkreiptume dėmesį į tai, ką turime.
Tačiau galiausiai režisierius su dideliu skausmu atsisakė pusantros valandos filmo ir jį sutrumpino. Bet aš mačiau pirminius filmo variantus. Man tikrai labai gaila disidento Petro Cidziko kalbos Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime Sporto rūmuose. Tai buvo labai reikšmingas pasisakymas, svarbi kalba ir, gaila, dabar nepelnytai užmiršta. Svarbus buvo ir kompozitoriaus Osvaldo Balakausko žodis – išmintingas ir gilus. Tad filme nėra labai daug svarbių epizodų ir tai suprantama.
Gaila, kad režisieriaus pagalbininkai, kurie padėjo ieškoti dokumentinės medžiagos, pražiopsojo Albino Kentros vaizdo lobyną. Tai labai įspūdinga medžiaga, nes A.Kentra filmavo visus to meto įvykius. Tikėtina, kad tokių nepanaudotų, archyvuose gulinčių ir savo dienos laukiančių medžiagų dar yra labai daug. Tad gal tai bus jau mūsų pačių įsipareigojimas ne tik praeičiai, bet ir ateičiai. Štai kodėl šis S.Loznicos filmas – tai bildukas į mūsų pačių kaukoles, kad patys atkreiptume dėmesį į tai, ką turime.
– Pažiūrėjus filmą, susidarė įspūdis, kad jis svarbus ne tik istorine prasme, bet, ir tai dar svarbiau, emociškai. Tos nuolatos skambančios dainos ir giesmės, kurias traukia visi, nuolatinis buvimas kartu su kitais, nepaisant to, kas gali nutikti, nepaisant rizikos. Man rodos, būtent per emociją, visų pirma, šis filmas mums paties sugrąžina istoriją.
– Tai ir yra didysis šio filmo dvasinis turinys, primenantis ne tik tai, kas vyko, bet ir kokie mes buvome tuo laiku. Dabar bandome tai užmiršti, bet nereikia pamiršti to, ką turėjome geriausio. Juk tada mes imame nykti ir menkėti.
Deja, šiandien esame susipjovę, susismulkinę savo individualiose kovose dėl niekų. Todėl šį filmą verta pamatyti visiems, kad ne tik atsimintume, kokie buvome, bet ir kokiais galėtume vėl tapti.
Šį filmą verta pamatyti visiems, kad ne tik atsimintume, kokie buvome, bet ir kokiais galėtume vėl tapti.
– Filmo režisierius teigia, kad filmas gali tapti svarbiu istoriniu pasakojimu supažindinant Vakarus su tuo, kokį kelią iki nepriklausomybės nuėjo lietuvių tauta, taip pat ir vilties ženklu tiems, kuriems savo laisvės valandos iki šiol tenka laukti. O kaip jūs pats matote šio filmo aktualumą dabartyje?
– Išties filmas savo didžiuoju turiniu yra labai aktualus ir reikalingas dabarčiai. Jis primena, kad žmogus yra ne tik vartotojas, ne tik darbo jėga ar balsuotojas, kurį reikia papirkti lozungais ar manipuliacijomis. Visa tai yra nuosmukio požymiai.
O filmas rodo žmones aukštumoje – kasdienius žmones, vertus savo idealų, vertus savo kovos ir pergalės. Būtent jie savo tikėjimu, pasišventimu, vienybe ir auka galėjo įveikti visas armijas. Be baimės ir orūs. Tai šiandieniniame pasaulyje yra be galo svarbūs dalykai. Gyvybiškai reikšmingi.
– Pastaruoju metu nepaprastai daug diskusijų kelia Taivaniečių atstovybės Vilniuje atidarymas, jos žala mūsų santykiams su Kinija bei verslo ryšiams. Žvelgiant iš filmo perspektyvos, susidaro įspūdis, kad per tris dešimtmečius buvęs idealizmas užleido vietą pragmatizmui ir išskaičiavimui. Tad negi trys pastarieji dešimtmečiai buvo ir mūsų nuopuolio istorija?
– Nesakau, kad visą laiką ritomės žemyn. Tačiau palyginus tai, kuo mes gyvename dabar ir kuo gyvenome Baltijos kelio, Nepriklausomybės ir Sausio 13-osios epochoje, tai du labai skirtingi pasauliai. Šia prasme, deja, mes esame labai žemai nusmukę.
Palyginus tai, kuo mes gyvename dabar ir kuo gyvenome Baltijos kelio, Nepriklausomybės ir Sausio 13-osios epochoje, tai du labai skirtingi pasauliai.
Kalbant apie Taivaniečių atstovybę, dabar dažnai pabrėžiama, kad visa problema slypi institucijos pavadinime. Bet problema visai ne čia. Esminis klausimas yra apie Taivaną – egzistuoja tokia šalis ar ne. Žinoma, kas nors sakys, kad Taivano išvis nėra, todėl mes negalime net ir jo vardo minėti. Bet tuomet reikia pripažinti, kad mes gyvename nesąmonių pasaulyje. Maža to, kažkas tas nesąmones mums diktuoja ir reikalauja jų laikytis.
Tačiau jei pažvelgtume į tikrovę, pamatytume dvidešimt kelis milijonus žmonių, kurie turi demokratinį gyvenimą ir jį labai brangina. Žinoma, raudonoji Kinijos imperija nori juos užgrobti, kaip yra užgrobusi ir jau doroja Honkongą bei kitus kraštus. Tad štai tokia yra tikrovė.
Beje, bendradarbiavimas tarp demokratinio Taivano ir komunistinės Kinijos vyksta ir ten nėra karinė zona. Bet Kinija nuolatos skelbia, kad anksčiau ar vėliau, esant reikalui, net ir jėga, Taivaną pasiims, susigrąžins sau. O ką tai reiškia – karą, naikinimą, griovimą ir mirtį. Pasaulio istorijoje taip jau buvo ne kartą – žmonės nesvarbu, svarbu – žemės.
Jei tu užimi tvirtą poziciją, kas nors visą laiką dėl to supyksta ir yra nepatenkintas.
Tad kurioje pusėje stovime mes? Ar tų, kurie teigia, jog atstovybei pasirinktas pavadinimas netinkamas, nes didelė ir raudona valstybė dėl to supyko, o mes galime dabar nukentėti? Na, bet jei tu užimi tvirtą poziciją, kas nors visą laiką dėl to supyksta ir yra nepatenkintas.
Būtent taip nutiko prieš tris dešimtmečius mums paskelbus nepriklausomybę. Neprotinga imperija ėmėsi keršto, nes tai, kas vyko Lietuvoje, vyko negavus jos sutikimo. Mes nebuvome iš Kremliaus gavę leidimo skelbti savo nepriklausomybės, todėl visą laiką mums buvo priekaištaujama, kad tai padarėme vienašališkai, nesusitarę iš anksto, negavę Gorbačiovo palaiminimo... Pirmiau reikėjo susitarti, o tada daryti...
Bet juk visi supranta, kad susitarti nebūtų pavykę ir Nepriklausomybės tokiu keliu nebūtume gavę niekada. Todėl nereikia savęs apgaudinėti ir pūsti miglos bei dūmų sau patiems į akis. Mūsų pačių gyvenimas yra geriausia pamoka. Na, o S.Loznicos filmas tas pamokas mums primena.
– O kaip tos laisvės kovos atrodo šiandien, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, kai visuomenėje matomas toks susipriešinimas pačiais įvairiausiais klausimais?
– Esame susmulkėję ir susiskaldę, todėl šiandien mus net sunku įvardyti visuomene. Tai labiau skirtingų būrelių konglomeratas, kurie dėl įtakos ir galios kovoja tarpusavyje.
Kokia galėtų būti išeitis? Tai pasikliauti žmogiškumu ir sveiku protu, o ne interesais ir interesiukais. Kas man iš tos Nepriklausomybės? Kas man iš to Taivano? O jei mus baudžia, vadinasi, patys kalti? – būtent šitaip dabar mums yra aiškinama.
Tačiau gerai, jei to nepriimame ir išlaikome sveiką nuovoką. Bet galime suabejoti ir patikėti – taip, mes kalti, padarėme klaidą. Tačiau jei eisime šitokiu keliu, mus stumdys ir pjudys tarpusavyje, kol galiausiai iš mūsų nieko nebeliks.
Jei eisime šitokiu keliu, mus stumdys ir pjudys tarpusavyje, kol galiausiai iš mūsų nieko nebeliks.
Juk ir dabar matome, kokios problemos kyla tuomet, kai aukščiausiame lygmenyje nėra bendros politikos. Tas pats jau vyko 1991 metais. Tuomet visos imperijos viltys buvo sudėtos į tai, kad Lietuvoje įnirtingai vieni prieš kitus kovos tie, kurie labiau į dešinę, ir tie, kurie labiau į kairę. Na, o kai kovotojai pavargs arba galutinai susipriešins, imperija susigrąžins tai, ko ji visada ir siekia.
Anuomet tai nepavyko. O dabar? Ir kas kaltas būtų, jei šitaip nutiktų? Patys ir niekas kitas. Vadinasi, buvome per daug kvaili, kad to nepastebėtume.
