Varpai žmonių gyvenime svarbūs jau daugelį šimtmečių. Mums, dabar įpratusiems laiką pasitikrinti mobiliajame telefone ir čia pat sužinoti naujienas, sunku net įsivaizduoti, kad buvo laikai, kai varpas vienintelis pranešdavo laiką, paskelbdavo naujienas, įspėdavo apie pavojų. Mūsų protėviams šis instrumentas buvo labai svarbus, mes jį nepelnytai pamiršome.
Pamiršome net ir tai, kad varpo skambėjimas – tiesioginė mūsų sąsaja su praeitimi: kaip varpai skambėjo prieš kelis šimtmečius, taip skamba ir dabar. Vėl juos prisiminti kviečia projektas „Gloria Lietuvai“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Projekto (idėjos autorius Dalius Abaris) kūrybinė komanda važinėja po Lietuvos miestus ir kaimelius įrašinėdama ir filmuodama svarbiausius krašto varpus. Bus įamžintas simbolinis skaičius – šimtas vertingiausių Lietuvos varpų. Jų skambesį bus galima išgirsti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtame kūrinyje. Jame bus galima ir pamatyti, kokie Lietuvos vaizdai atsiveria pro varpinių langus.
Taip pat šis projektas – puiki proga daugiau sužinoti apie Lietuvos varpus. Ir šį kartą mūsų pašnekovas – varpų gydytojas Saulius Stulpinas. Ne kiekvienas sugeba naujai sutiktiems pažįstamiems keliais sakiniais papasakoti, ką kiekvieną dieną veikia darbe ir kokia yra jų profesija. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie užpildo tokią siaurą nišą, kad net ir savo profesijos pavadinimą turi susigalvoti patys. Vienas iš tokių žmonių ir yra inžinierius-kampanologas (Campana – graikų k. varpas) S.Stulpinas. Jis su bendraminčių komanda ne tik projektuoja varpines, pritaiko joms tinkamus varpus, bet ir antram gyvenimui prikelia jau skilusius ar kitaip sužeistus varpus. Tad su S.Stulpinu leidžiamės į paslaptingą varpų pasaulį.
– Su varpais, jų tvarkyba, esate susijęs jau 30 metų. Kaip viskas prasidėjo?
Šis darbas man reikšmingas ir mielas, nes yra pirmasis, tačiau prie sėkmingų darbų jo negalėčiau priskirti.
– Pradžioje varpai ir visa, kas su jais susiję, buvo vien tik dominanti tema. 1981 m. baigiau Vilniaus Inžinerinį statybos institutą, esu statybų konstruktorius – projektuotojas. Pirmasis rimtas darbas, susijęs su varpais, buvo Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios varpinės projektavimas. 1994 m. parengėme varpinės iš medinių konstrukcijų variantą. Šis varpinės variantas buvo projektuojamas vienam nedideliam, maždaug kibiro dydžio (apie 20-30 kg svorio) bažnyčios turėtam varpui. Šis darbas man reikšmingas ir mielas, nes yra pirmasis, tačiau prie sėkmingų darbų jo negalėčiau priskirti. Varpinės statybos eigoje buvo nuspręsta senojo mažo varpelio varpinėje nebekabinti, vietoje jo buvo užsakyti trys puikūs nauji varpai (220, 100 ir 70 kg svorio). Varpinės statytojui nebuvo suprantamas nuo linguojančių varpų atsirandančių inercijos jėgų dinaminis poveikis statiniui, tad statoma varpinė nebuvo sustiprinta ir dabar, nors visi trys nauji varpai yra sumontuoti, skambinti galima tik mažiausiuoju 70 kg svorio varpu. Antraip atsirastų pavojus varpinei suirti.
– Ar esate skaičiavęs, prie kelių varpų teko prisiliesti?
– Nesu skaičiavęs, bet bus ne vienas šimtas apžiūrėtų, išglostytų, apčiupinėtų ar aprašytų varpų.
– Koks varpas buvo seniausias, o koks – vertingiausias? Gal tarp jų buvo dar įsimintinų, vertų paminėti varpų?
– Iki 2015 m. galvojome, kad Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas 1420 m. lietas varpas Lietuvoje yra seniausias. Tačiau 2015 m. Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios varpinėje Rokiškio rajone rastas varpas, dr. Gintauto Žalėno priskiriamas XIII a. antrajai pusei – XIV a. pirmajai pusei yra dar senesnis. Sakau „rastas“, nors varpas niekur nebuvo dingęs, juo nuolat skambindavo kviesdami kasdieninėms mišioms. Dabar jis saugomas Obelių Laisvės kovų istorijos muziejuje.
– Ar skirstomi varpai pagal vertę? Kuris iš mūsiškių vertingiausias?
– Nežinau, kas galėtų ryžtis pasakyti, kuris varpas yra vertingiausias. Gal ir būtų galima apie dalį prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tarpukariu bei vėlesniais laikais lietų varpų pasakyti, jog tai eilinis, niekuo neišsiskiriantis varpas, nors jo, kaip ir visų kitų varpų nuliejimui sunaudota daug laiko, kvalifikuoto darbo ir įvairiausių pastangų, naudotasi to meto mokslo ir technikos pasiekimais. Kažkaip paprasčiau žiūrime į šiandieniniame gyvenime lietus varpus, gal todėl, kad jie teturi savo gimimo istoriją, bet dar neturi šimtametės gyvenimo istorijos?
Varpai yra tarsi žmonės – jų daug, tačiau kiekvienas skirtingas. Taip ir kiekviename varpe slypi meninis grožis, galimybė skleisti ypatingą garsą, istorinė, techninė informacija, varpo gyvenimo istorija, persipinanti su daugybe kitų įdomių ir reikšmingų istorijų, įvykių ir faktų. Netgi skilęs varpas išlieka vertingas – netenka tik balso, o visa kita juk lieka. Tad skilę varpai turėtų būti pagarbiai saugojami.
Liejamas naujas varpas turi liejyklos nustatytą kainą, o kaip įkainoti ilgą gyvenimo istoriją turintį varpą, tapusį mūsų kultūros dalimi?
Taigi, pasakyti, kuris vertingiausias – būtų sudėtinga. Liejamas naujas varpas turi liejyklos nustatytą kainą, o kaip įkainoti ilgą gyvenimo istoriją turintį varpą, tapusį mūsų kultūros dalimi?
Būtų gerai turėti vieningą Lietuvos varpų katalogą. Idealu būtų surinkti ne tik varpų vaizdus, bet ir kiekvieno jų unikalų skambesį. Todėl projektas „Gloria Lietuvai“, įrašantis varpų skambesį, yra vertingas ne tik šiandien, bet ir ateities kartoms. Sena mano svajonė – elektroninis Lietuvos varpų katalogas, kuriame ne tik pamatysime varpo vaizdą, jo buvimo vietą, bet ir galėsime pasiklausyti skambesio.
– Paminėjote varpų unikalumą. O jų priežiūra – taip pat kiekvienam individuali?
– Priežiūros varpams reikia labai nedaug, gal todėl yra užmirštama, kad jos iš viso reikia. Tą, deja, rodo varpų būklė, kurią matome mūsų bokštuose ir varpinėse. Dažniausia varpų skilimo priežastis yra visiška varpų nepriežiūra, o jos pasekmė – varpo šerdis muša per aukštai arba per žemai ir varpas skyla. Neįkainojamas unikumas nutyla. Bokštuose per ilgą naudojimo laiką išsivysto ir kitokių negerovių. Jei netvarkingas šerdies pakabinimo mazgas – skatinamas šerdies lūžimas ir reikės gaminti naują šerdį, jei labai ilgai naudojamos medinės konstrukcijos ar jų mazgai papuvo arba metalinės per daug nurūdijo – varpas gali nukristi.
– Kokia yra varpo gyvenimo trukmė?
– Varpo gyvenimo trukmė yra apie 300–400 metų (iki skilimo), nors matome, kad senųjų istorinių varpų amžius būna dar ilgesnis. Pavyzdžiui, jau minėtas Kriaunų varpas skambėjo bene 700 metų, kol visiškai sveikas buvo perkeltas į muziejų. Aišku, kad amžius labai priklauso nuo skambinimo intensyvumo, liejinio kokybės ir masyvumo. Labai apsidžiaugiu, kai bokšte ar varpinėje pamatau prižiūrimus varpus – šerdies pakabinimo mazgas tvarkingas, tarpinės pakeistos, šerdis muša tiksliai į storiausiąją vieta varpo liemens apačioje.
– Kas jūsų darbe sudėtingiausia?
– Naujos statybos bažnyčiose įrengiant varpus, teko susidurti su sudėtingais ir sunkiai prognozuojamais projektavimo metu rezonanso reiškiniais, pvz., su bokšto svyravimų rezonansu ir dėl varpo lingavimo. Svyruoja sau aukštas mūrinis bokštas į taktą su linguojančiu varpu ir ruošiasi nuvirsti, jei nenustosi skambinti. Lenkijoje teko matyti naujos bažnyčios gelžbetoninį bokštą, subyrėjusį kaip smėlio pilis, dėl neteisingai įrengto maždaug 100 kg svorio varpo poveikio.
– Ar pasitaikė jūsų praktikoje netikėtų, smagių situacijų?
– Esame turėję vieną tiesiog kuriozišką atvejį. Pakvietė mane ir Zbignevo Felčinskio varpų liejyklos atstovą į vieną parapiją, kad priimtume užsakymą naujų varpų liejimui, nes bažnyčioje jų nėra. Užlipame į bažnyčios bokštą pažiūrėti, kokios ten sąlygos varpams sumontuoti, pasvarstyti apie užsakomų varpų dydį ir matome – ant medinių konstrukcijų kaba trys įspūdingi garsių Vilniaus liejikų lieti varpai. Skambinimo virvės nutrūkę, varpais neskambinta taip ilgai, jog visi ir pamiršo, kad jie apskritai yra bažnyčios bokšte.
– Ačiū už pokalbį.
