1
Knyga / Nuo M.Prousto iki D.Kalinauskaitės
Vaikystėje ir paauglystėje E.Frank skaitė daug knygų, tad save vadina „tikra knygų žiurke“:
„Šluodavau tėvų lentynas iš eilės, nesirinkdama, ar tai tinkamas skaitinys mano amžiui, ar ne. Tokiu būdu mano galvoje nugulė klodai įvairiausių žanrų literatūros – nuo pasaulio klasikos iki dabar kvestionuojamų sovietinių lietuvių rašytojų ir rusų klasikų. Vis dėlto tai turėjo neabejotinos teigiamos įtakos – visų pirma, patirdama skaitymo malonumą, savaime išmokau rašyti be klaidų, antra – gausus skaitymas turtino žodyną. Abu šie dalykai man naudingi dabar, kuriant savo pačios tekstus.“
Tiesa, šiuo metu ji skaito mažiau, tačiau tapo reiklesnė estetikai: „Priešokiais, nenuosekliai, kartais kelias knygas vienu metu. Dažnai knygos tiesiog nebaigiu, nebeužtenka kantrybės. Juokauju, kad pati sau nelinkėčiau tokio skaitytojo kaip aš.“
Sakyčiau, būti užburtam knygos yra išimtinai vaikystės ir paauglystės būsenos.
Perskaitytus kūrinius pagal jų poveikį rašytoja skirsto į kategorijas:
„Knygas, kurias skaityti malonu, bet po kurio laiko pamiršti. Knygas, kurias skaityti sunku, ari, nerviniesi, numeti ir vėl imi į rankas, kankiniesi siužeto linijose, bet summa summarum knyga tavy kažką palieka. Knygas, kurios kardinaliai perkeičia kažką tavo gyvenime. Ir knygas, kurios sukelia tam tikras jausenas, tarsi perkelia į kitą realybę. Su metais augant pragmatizmui, aštrėjant kritiniam mąstymui pastarasis poveikis, deja, aplanko vis rečiau.“
„Sakyčiau, būti užburtam knygos yra išimtinai vaikystės ir paauglystės būsenos. Vaikystėje skaityta Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“, o paauglystėje – Johno Wyndhamo „Trifidų dienos“ buvo būtent tokios.
Gal ir nesukėlęs stebuklo, bet tikrai kažką many perkeitęs buvo Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieiškant. Svano pusėje“. Ir beveik visos Fiodoro Dostojevskio knygos.
Seku lietuvių prozos naujienas, labai laukiu naujausios Danutės Kalinauskaitės knygos. Noveles iš jos knygos „Skersvėjų namai“ skaičiau po kelis kartus“, – vardijo rašytoja.
2
Filmas / „Širdžių dama“
Įprastai rašytoja susižavi ne filmu, o režisieriumi, tad radusi sau patinkantį jo filmus ima žiūrėti visus iš eilės. Taip ji atrado Rainerį Wernerį Fassbinderį bei jo „Karčias Petros fon Kant ašaras“, Jimą Jarmuschą bei jo „Keisčiau nei rojuje“ bei Agnes Varda ir jos „Bastūnę“.
Be to, ji yra prisiekusi „bergmanistė“: „Žiūrėjau visus Ingmaro Bergmano filmus. Mėgstamiausią įvardinti sunku, galbūt išskirčiau du – „Riksmai ir kuždesiai“ ir „Persona“. Kai peržiūrėjau visus filmus, ieškojau dokumentikos ir iki šiol seku, kas ką sukuria apie šį režisierių.“
Jai taip pat patinka tamsa Gasparo Noe filmuose: „Niekas taip gerai nepavaizdavo aistros pragaištingumo kaip Noe savo „Meilėje“ ir „Ekstazėje“.“
„Kasmet labai laukiu „Scanoramos“ kino festivalio – puiki proga peržiūrėti naujausius skandinavų filmus. Prieš keletą metų matytas May el-Toukhy „Širdžių dama“ – filmas, kurį rekomenduočiau. Pražudymo drama ir amžinas mane pačią kamuojantis klausimas: nuo kada prasideda blogis, kuris – blogis ar gėris – yra stipresnis ir ar viena niekšybė nubraukia visa, ką gyvenime nuveikei gero“, – pasakojo E.Frank.
3
Spektaklis /„Haroldas ir Modė“
„Turbūt nebūsiu originali, pareiškusi, kad kuo toliau, tuo labiau nusiviliu teatru. Turbūt ši jausena ateina su amžiumi, o frazė „teatras jau nebe toks, koks buvo“ kartojasi per kartų kartas ir ištariama dažniausiai po keturiasdešimtmečio, su savotišku visažiniškumu, kuris, įsivaizduoju, erzina visų laikmečių jaunus režisierius“, – pasakojimą apie teatrą pradėjo E.Frank.
„Taigi, nenorėdama būti užknisančia, tiesiog pasišaipau pati iš savęs ir toliau mėginu laimę. Prisipažinsiu, dažnai išeinu iš antro veiksmo, nors anksčiau nebūčiau savęs įsivaizdavusi taip elgiantis. Ir vis dėlto jauni režisieriai ne visada nuvilia – Uršulės Bartoševičiūtės „Kaip jums patinka“ visai patiko“, – tęsė ji.
Nors mažiau patikusių spektaklių buvo ne vienas, E.Frank prisiminė tuos, sukėlusius ypatingą būseną:
„Labai jauna žiūrėjau Dalios Tumalevičiūtės „Haroldą ir Modę“ Jaunimteatryje – su tuo metu dar gyva Nijole Gelžinyte. Pradėjau ašaroti jau spektaklio metu, verkiau grįžusi namo. Spektaklis tiesiog atrakino kažką, ilgai many susistovėjusio, nes prieš tai neverkiau gal keletą metų. Tik tokios dovanos retos.
Iš jau vėlesnių patirčių, nesusijusių su ašaromis, labiau – su magiška, transcendentine būsena, įvardinčiau Onutės Narbutaitės šiuolaikinę operą „Kornetas“.
Vienas iš netradiciškiausių spektaklių – Łukaszo Twarkowskio „Respublika“. Galbūt tokia ir yra teatro ateitis – maišytis su aktoriais reive, kartu su „apsivartojusia“ ir girstelėjusia publika, tarsi į kino klasterio angarą būtų sugrąžinti pasintetinti viduramžiai.“
4
Muzikos kūrinys / „Šlovinimo mišios“
Viena rašytojos novelė iš knygos „Mirę irgi šoka“ yra parašyta pagal Giacomo Puccini „Šlovinimo mišių“ (Messa di Gloria) dalį: „Įdomu, kad G.Puccini šį kūrinį parašė būdamas tik dvidešimt dvejų metų. O aš pagal jį parašiau dviejų moterų meilės istoriją.“
Menininkė klasikinės muzikos mėgsta klausytis Filharmonijoje, iki remonto – Kongresų rūmuose: „Namuose – rečiau, nes manau, kad tam reikia brangios ir jautrios aparatūros.“
Tokiems žmonėms sakydavau, kad viename iš gabalų aiškiai girdžiu, kaip kosti banginis.
Muzika netyla ir vakarojimo su draugais metu. Pasak E.Frank, parinkti tokią muziką, kuri patiktų bent penkiems žmonėms, yra viena sunkiausių užduočių: „Paprastai vieni nori klausytis to, kas kitiems atrodo per liūdna arba per tranku. Vienu metu su draugais net bendrai pildėm grojaraštį, kad visi liktų patenkinti.“
„Kažkada atradau „The Caretakers“. Jų albumą „Empty Bliss Beyond This World“ tai vienoj, tai kitoj kompanijoj mėgindavau uždėti kaip foninį. Būdavo, žmonėms patikdavo, o, būdavo, nustebę sakydavo „kas čia per muzika“, „gal uždedam ką linksmesnio“ ar „kaip gali jos klausyti“ ir pan. Tokiems žmonėms sakydavau, kad viename iš gabalų“ aiškiai girdžiu, kaip kosti banginis“, – pasakojo E.Frank.
5
Paroda / „Švytintys šešėliai“
Parodose E.Frank lankosi dažnai ir rašo apie jas „Šiaurės Atėnų“ kultūros rubrikoje: „Šiandien lankiausi septynių menininkių jungtiniame projekte „Išlikimas“ Lukiškių kalėjime. Ir nors visada atsargiai žiūriu į kalėjimo teritorijoje organizuojamas parodas – vien dėl erdvės, kuri, būdama stipriai neigiamai energetiškai įkrauta, gali užgožti meno kūrinius, likau sužavėta ir rekomenduoju spėti aplankyti.“
Iš seniau lankytų parodų didelį įspūdį padarė 2018 m. Šiuolaikiniame meno centre pristatyta sapniška siurrealistinė Apichatpongo Weerasethakulo paroda „Švytintys šešėliai“: „Šviesa man labai svarbi meno kūrinuose, būtent šio menininko, kuris kuria ir kino filmus, darbai visada imponuoja šiuo aspektu. Jo „Memoria“ šiais metais buvo vienas iš labiausiai patikusių „Kino pavasario“ filmų.“
Šviesa žaidė ir Eglės Ridikaitės tapybos parodoje „Link“ 2021 m. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, sakė E.Frank. „Vieną darbą matau kaip dabar: geltonoj vėlyvos popietės šviesoj – langas ir balkono durys, matosi kėdės ir staliukas, kito namo kontūrai. Pagauta akimirka, pagauta šviesa. Toks mažas stebuklas visai paprastoje kasdienybėje“, – komentavo rašytoja.
