Literatūra / Nuo O.Tokarczuk iki J.Steinbecko
Šiame gyvenimo etape kaip mėgstamiausią rašytoją D.Raustytė-Mateikė išskyrė Nobelio premijos laureatę Olgą Tokarczuk:
„Neatsižaviu jos sąmoju, vaizduote, kaip jos pasirinktos meninės raiškos priemonės aprašomoje kasdienybėje, rodos, primityviame žmogiškume, atveria anapusybę, kaip ji, perfrazuojant pačią rašytoją, parodo pasaulį su visa tarpusavio įtakų ir ryšių panorama“.
Ji taip pat visuomet džiaugiasi jau antrus metus veikiančios, užsienio autorių vertimus leidžiančios leidyklos RARA naujomis knygomis:
„Paskutinė skaityta – Čilės rašytojo Alejandro Zambra romanas „Čilės poetas“, išliksianti, tikiu, ilgam dėl švelnaus rašytojo ir jo personažų santykio, jų ryškių vidinių pasaulių, ieškančių sau artumo išorėje.“
„Tik ką baigiau skaityti ir jau šalia esantiems žmonėms išūžiau galvas apie Johno Steinbecko romaną „Į rytus nuo Edeno“ (Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės vertimas. Žinoma, labai geras).
Visiškai klasikinė gėrio ir blogio kovos literatūra, sužavėjusi itin giliu žvilgsniu į žmogaus gražiąsias savybes, tokias kaip nuoširdumas, meilė viskam, kas gyva. Seniai kokia knyga buvo taip įtraukusi, leidusi užmiršti viską aplink, suteikusi galimybę taip stipriai pabūti kažkuo kitu, kažkur kitur, „išsiknyginti“:
Samuelis lengvai jodavo apsižergęs knygą, smagus laviruodavo tarp idėjų, kaip plauktumei kanoja putotais kriokliais. O Tomas panirdavo į knygą, įšliauždavo ir virpėdavo tarp viršelių, įsirausdavo lyg kurmis į mintis, o paskui išnirdavo visas „išsiknyginęs“ veidą ir rankas.“
Filmas / „Prarandant kontrolę“
„Šiemet medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“, kuriame šiuo metu dirbu, organizavo JAV režisierių moterų ciklą, kurio vienas iš filmų buvo poetės, dramaturgės, režisierės, žmogaus teisių aktyvistės Kathleen Collins filmas „Prarandant kontrolę“ („Losing the Gorund“, 1982). Tai vienas pirmųjų afroamerikietės kurtų vaidybinių filmų. Žinoma, ilgą laiką niekur nerodytas, užmirštas ir visai neseniai restauruotas ir šiandien laikomas vienu svarbiausių afroamerikiečių kino pavyzdžių, reprezentuojančių rasės, lyties, intelektinių ir meninių ambicijų krizines situacijas. Filmo spalvos, muzika, ritmas sukuria labai paveikų, taktilinį, tapybišką reginį“, – teigė rašytoja.
Teatras / „Žiūrėdama viena į kitą“
Fotografės bei dailininkės Veronikos Šleivytės asmenybės įkvėptas Eglės Švedkauskaitės performansas „Žiūrėdama viena į kitą“, kuriame vaidina Eglė Gabrėnaitė, Elžbieta Latėnaitė, Justina Mykolaitytė:
„Tai gilus žvilgsnis į save kintančią. Tą regi ne tik scenoje – režisierė, aktorės V.Šleivytės istorijai suteikia daug erdvės, kad žiūrovas galėtų nukreipti žvilgsnį į save. Pamenu, po spektaklio aplankė toks geras suvokimas, kad visai, bent jau šią akimirką, nebebijau pasenti.“
Muzikantė / Nina Simone
„Pastaruoju metu vis dažniau renkuosi tylą. Na, gal reikėtų sakyti muzikos nebuvimą. Nemažai vaikštau, be to, įpratau tai daryti be ausinių. O jei norisi kokio muzikinio fono, pastebėjau, kad jau kuris laikas įsijungiu paklausyti Ninos Simone atliekamos muzikos. Klausydamasi jos kūrybos, jaučiu kažką daugiau nei tik muziką ir žodžius, jaučiu pačią Ninos Simone asmenybę, kuri manyje kažką smarkiai rezonuoja“, – pasakojo D.Raustytė-Mateikė.
Paroda / „link“
Pastaruoju metu rašytoją įkvėpė Eglės Ridikaitės tapybos paroda „link“, kurią ji „tiesiog išgyveno, stovėdama priešais didžiulius darbus“:
„Atrodo, išklausiau jų pasakojamas istorijas. Labiausiai, pamenu, įsiminė „Flow of the River“ (2018), kur pro langą žvelgi į balkoną. Vaizdas lyg ir paprastas. Bet pasirinkta spalva, leistino–neleistino žvilgsnio perspektyva labai įjungė vaizduotę ir suteikė didelį atotrūkio malonumą.“
