– Gabija, rugsėjį pradėjote meno studijas Londone. Ką konkrečiai studijuojate ir kodėl pasirinkote šią kryptį? Ar tai reiškia, kad rimtai apsisprendėte tęsti menininkės karjerą už literatūros ribų?
– Pasirinkau graduate diploma kursą Royal College of Arts, tai vienintelė jų interdisciplinari programa, kuri apima tiek skulptūrą, tapybą, audio, video, tiek kitas išraiškos priemones. Norėjosi paeksperimentuoti, pažiūrėti, kuri vizualinė kalba geriausiai papildo mano tekstinius kūrinius. Iki vasario mėnesio turiu nuspręsti, ar norėčiau tęsti studijas toliau magistro laipsniui jau pasirinkdama konkretesnę kryptį. Savo karjeroje nematau didelės takoskyros tarp literatūros ir vizualaus meno kūrinių, jie tiesiog papildo vienas kitą, giliau atskleidžia mano jau vykdomus tyrimus ir padeda vystyti rūpimas temas. Daug menininkų rašo knygas bei kuria tekstinius meno darbus, nemanau, kad literatūra yra labai nutolusi nuo kitų menų.
– Kokia yra jūsų kūrybos rutina? Ar turite atradusi tam tikrus ritualus ar veiklas, kurios labiausiai padeda susikaupti ir kurti?
– Esu dažnai girdėjusi iš kitų rašytojų, kad geriausia rutina kūrėjui yra nuobodi rutina. T.y. sulėtėjęs gyvenimo tempas, kuriame daug vietos sustoti, pagalvoti, daug pasikartojimų, mažiau blaškymosi. Labai pritariu, kad reikalingas tam tikras griežtumas su savimi, pavyzdžiui, keliuosi labai anksti ir visada pradedu dieną raštu parašydama kelis puslapius teksto.
Į šią praktiką žiūriu kaip į kūrybinę higieną, lyg dantis išsivalyti, nes išrašydamas paviršines mintis apsivalai sąmonę ir gali geriau fokusuoti dėmesį, būti pastabesnis. Bet taip pat reikalingas ir laikas per kurį nieko neveiki, galbūt, žiūri pro langą ar eini pasivaikščioti. Suprantu, kad lėtesnis tempas mūsų laikais yra didžiulė privilegija, ne visada pavyksta ir man turėti tokią rutiną, tad tomis savaitėmis, kai galiu taip gyventi, labai ją vertinu.
– Iš kur semiatės įkvėpimo? Ar į jūsų kūrybą didelę įtaką daro kelionės ir įvairios kultūros, su kuriomis susiduriate?
– Marselis Prustas gana didelę dalį „Prarasto laiko beieškant” knygų paskyrė apmąstymui įpročio arba to, ką dabar vadiname automatiniu elgesiu, disociacija. Jis teigė, kad taip įprantame prie savęs ir kasdienybės, kad nebepastebime, koks įdomus pasaulis aplink. Kelionės yra vienas iš būdų sumaišyti kasdienybės kortas, trumpai atsitraukti nuo to, kas įprasta, ir pamatyti save, savo vertybes ir veiklą naujoje šviesoje.
Keliaujant man svarbu tiek tai, ką pamatau, ką patiriu, tiek tai, kas pasikeičia mano pačios viduje. Keisdami aplinką per trumpą laiką neturime galimybės giliai patirti kitos kultūros, bet kartais net tų trupinių užtenka, kad suabejotume savo įsitikinimais ir pradėtume kelti klausimus. Mano kūrybos atskaitos taškas yra dvejonė esamu status quo ir noru jį geriau suprasti bei, galbūt, pasiūlyti kitas galimybes būti.
– Jūsų audiovizualinė instaliacija „Pasimatymas su aštuonkoju“ sulaukė didelio pasisekimo. Netgi kartojate ją antrą kartą „ArtVilnius” žiūrovams. Ar galite papasakoti, kaip kilo idėja šiam kūriniui ir kaip planuojate plėtoti šį projektą ateityje?
– Rašydama „Grybo sapną” giliai įklimpau į apmąstymus apie racionalizmo įtaką mūsų visuomenei ir kokia nesąmonė yra ši tradicija, iškelianti protą virš kūno, emocijų, jausmų, meno. Dabartiniai neuromokslai savo tyrimais rodo, kad daugelis idėjų, kuriomis remiasi racionalizmas yra neteisingos, man norėjosi kritiškai įvertinti šią tradiciją ir iš jos kylantį antropocentrizmą. Aštuonkojis iš pradžių turėjo būti vienas iš veikėjų knygoje. Bet supratau, kad tai, ką noriu pasakyti, yra labai vizualu, labai kūniška, tad galiausiai gavosi spekuliatyvus meno kūrinys, kuris kalba atliepia post-antropoceno diskursus.
– Kaip jūsų rašymo patirtis padeda meno kūryboje? Ar pastebite, kad literatūros ir vaizdinės kūrybos pasauliai papildo vienas kitą?
– Plačiaja prasme man literatūra yra spekuliatyvi meno sritis, ji pateikia alternatyvias pasaulio vizijas, siekdama kelti klausimus apie tai, kur ir kodėl esame dabar. Dažnai literatūriniai veikėjai yra palikę mūsų gyvenime tokius pat gilius pėdsakus kaip ir tikri žmonės, draugai, nes grožinė literatūra komunikuoja labai giliu, emociniu lygmeniu.
Pavyzdžiui, man asmeniškai Pepė ilgakojinė buvo pirmasis susipažinimas su feminizmu ir sukėlė daug klausimų apie tai, kodėl su manimi kaip mergaite aplinkiniai elgiasi kitaip nei su berniukais. Didelė dalis šiuolaikinio meno irgi siekia kelti aktualius socialinius, politinius ar egzistencinius klausimus, tad labai natūraliai literatūra papildo meno lauke vykstančias diskusijas.
– Jūsų romanas „Grybo sapnas” jau pusmetį yra perkamiausia knyga Lietuvos knygynuose. Kaip apie tai jaučiatės? Ar labai svarbu visuomenės įvertinimas? Ar svarbiau, kad kūrinys patiktų jums pačiai?
– Prie vieno kūrinio dirbu labai ilgai ir tik pati sau galiu atsakyti į klausimą, kada jis baigtas, ir ar yra tai, ką noriu pasakyti duotuoju momentu. Tikrai džiaugiuosi, kad žmonės skaito, dalinasi, diskutuoja apie knygą, man labai svarbus asmeninis santykis su skaitytoju ir su žiūrovu. Netikiu menininko genijaus vizija kaip individualaus talento išraiška, matau save labiau kaip veidrodį, kuris atspindi visuomenei save pačią, tad aktyvus skaitytojų įsitraukimas man padeda įsivertinti aktualumą.
– Ar planuojate knygą versti į užsienio kalbas?
– Šiuo metu vyksta derybos dėl angliško, albaniško ir latviško vertimo, planuose yra ir daugiau skirtingų kalbų. Man kaip kūrėjai vertimai yra tiesiog magija, taip keista galvoti, kad kūriniai pasirodys kalbomis, kurių nesuprantu. Dažnai stengiuosi priminti sau, kokia trapi mūsų egzistencija, kiek daug nežinome, nesuprantame, tad įdomu stebėti, kaip kūriniai gyvena savo nepriklausomus nuo manęs gyvenimus.
– Netrukus bus išleistas naujas jūsų knygos „Stasys Šaltoka: vieneri metai” leidimas. Panašu, kad knyga dar vis randa naujų auditorijų nors praėjo jau 8-eri metai. Kaip jums pačiai dabar atrodo šis kūrinys? Ar atspindi jus kaip kūrėją šiandien?
– Neseniai perskaičiau „Stasį” iš naujo, nes leidykla „Lapas” paprašė parašyti pratarmę naujam leidimui. Skaitydama pagalvojau, kad tai yra knyga apie traumą, nors tuo metu rašydama dar to nesupratau ir nežinojau nei terminų, nei teorijų, kurios atsirado vėliau, bet jau tada mane traukė suprasti istorinių klodų pėdsakus individualiuose kūnuose ir protuose. Tuo metu, kai pasirodė „Stasys”, vieša diskusija pernelyg susikoncentravo į kūrinio formą ir nepastebėjo turinio, po aštuonerių metų auditorija daug brandesnė ir žvelgia anapus paviršiaus, perskaitydama visus nutylėjimus, tai, kas neparašyta.
– Kai buvo išleistas „Stasys Šaltoka” 2017 metais susilaukėte daug kritikos dėl kalbos laisvumo ir anglicizmų. Kaip knygos tekstas jums pačiai atrodo šiandien? Galbūt ir visuomenė jau labiau priprato prie tokio teksto?
– Su „Stasiu” mano gyvenime atsirado susidomėjimas kalba, bei skirtingomis jos formomis, ypač šnekamąja kalba. Galiausiai šis susidomėjimas virto REDA konferencija ir įsitraukiau į kalbos aktyvizmą, bandydama atkreipti dėmesį į subtilius Lietuvoje egzistuojančius kalbinio elitizmo ir kontrolės mechanizmus. Po „Stasio” pasirodė keletas knygų, parašytų laisvesne šnekamąja kalba, bet mano nuostabai jų nebuvo labai daug, vis dar gyva tendencija nuredaguoti, tekstus norminti ir sutvarkyti iki supernorminio standarto.
Bet man akivaizdu, kad lietuviškai skaitantis skaitytojas nori atpažinti save lietuviškose knygose ir yra pavargęs nuo nenatūralios, pernelyg taisyklingos kalbos. Ši diskusija vis dar tęsiasi, tad kviečiu visus atvykti į REDA konferencija spalio 25-ą dieną, kur apie tai ir kalbėsime.
– Kokie artimiausi jūsų planai ar projektai? Knyga? Vizualiniai menai? Gal išduosite kokiomis temomis gyvenate šiandien?
– Pradėjau dirbti prie naujo romano, kuris, man pačiai netikėta, bus apie Vilnių. Tai mano gimtasis miestas, užaugau senamiestyje, tad turiu labai gilų, konfliktišką ir kartu pilną meilės santykį su šiuo miestu. Man jis atrodo labai sudėtingas tiek istoriškai, tiek tuo, kokios jo ateities vizijos dabar įgyvendamos politiškai. Yra Vilnius iki Antrojo pasaulinio karo ir Vilnius po jo, tarsi du visai skirtingi miestai demografiniu, kultūriniu ir lingvistiniu požiūriu. Koks šių miestų santykis? Ar vis dar gyvas senojo Vilniaus vaiduoklis? Žaidžiu su mintimi parašyti siaubo romaną arba bent jau įkvėptą baimės ir siaubo stilistikos.
– Norite kurti Lietuvai, ar vis tik svarbiau užsienio auditorija?
– Dažnai to klausiu savęs, nes, viena vertus, kartais jaučiu frustraciją kurdama lietuvių kalba mažai auditorijai, kita vertus, lietuvių kalba man labai svarbi ir renkuosi ją naudoti savo kūryboje. Galbūt potraukis įtraukti vizualaus meno išraiškos priemones į savo kūrybą padės rasti balansą tarp troškimo atiduoti duoklę savo gimtajai žemei ir noro rasti atviresnę, mažiau konservatyvią auditoriją.