Kira, kuri niekada negraužia batų bei rūpinasi vaikais
Labradorė Kira J.Tumasonytės namuose apsigyveno prieš 8-erius metus:
„Visada svajojau turėti šunį, o mano antroji pusė Gediminas Pulokas, su kuriuo šunį ir įsigijome, nesvajojo. Iš pradžių mintis turėti šunį jam atrodė prasta. Po mėnesio mano intensyvaus kalbėjimo, kaip būtų nuostabu turėti šunį, sutiko, kad ga-al, bet tada tik labai mažos veislės. Galiausiai išsirinkome labaradorę. Per tuos metus jau pripratome prie žmogaus dydžio šuns.
Turim protingą, gerą ir dabar jau brandų, ramų šunį. Vaikų auklę.
Mums labai pasisekė su Kira, nes ji niekada nėra prikrėtusi namuose išdaigų ar sugraužusi batų. Turim protingą, gerą ir dabar jau brandų, ramų šunį. Vaikų auklę.“
Tiesa, gimus J.Tumasonytės ir G.Puloko pirmagimiui Kira ėmė jo vengti bei pradėjo atsargiau žiūrėti į vaikus: „Ko gero, ji suprato, kad vaikai nebūtinai siejasi su džiaugsmu ir laime, bet taip pat su niuksais, pešiojimais ir žviegimais į ausį. Tačiau gimus antrajam vaikeliui Kira susitaikė, kad vaikų atgal nebenuvešim, tad pastaruoju metu ji tiesiog guli žaidimo sūkuryje, pasidėjusi letenas ant kaladėlių. Vaikai per ją laipioja, kartais paniuksuoja, bet ji vis tiek išlieka rami.“
Vardas atkeliavo iš neparašyto romano
J.Tumasonytė sakė, kad labradorės vardas „atkeliavo iš vieno mano taip ir neparašyto romano“: „Tiesiog pasirodė gražus, nesinorėjo, kad prapultų.“
Šis vardas man visada siejosi su stiprios moters įvaizdžiu.
Anot rašytojos, Kiros vardas romane siejosi su stiprios moters portretu: „Juokingiausia, kad pagrindinės veikėjos mama Kira buvo ganėtinai ekscentriška ir egocentriška asmenybė... Kita vertus, šis vardas kažkiek siejasi su režisiere Kira Muratova bei vaikystėje girdėtais pasakojimais apie tolimą tolimą giminaitę, kuri buvo teatralė. Kadangi mūsų giminėje jokių žmonių „prie meno“ niekada nebūdavo, ši giminaitė man darė didžiulį įspūdį. Tiesa, su ja niekada taip ir nesusipažinau, bet šis vardas man visada siejosi su stiprios moters įvaizdžiu. Kira taip pat yra stipri šunė, visada pastovi už save, jeigu prie jos kabinėjasi kiti šunėkai. Tačiau nepasakyčiau, kad ji egocentriška ir ekscentriška.“
Paklausta, ar šunelio auginimas paveikia ir pačios rašytojos kūrybą, ji atsakė: „Kadangi augintiniai apskritai paveikia gyvenimą, tai turi įtakos ir kūrybai – tiek planuojant dieną, tiek kartais, nors ir netiesiogiai, įtraukiant Kiros prototipus į kuriamus tekstus.“
Labai patinka iškylos bei ilgos kelionės
Pasak rašytojos, Kirai labiausiai patinka gardus maistas, iškylos į gamtą ir žmonės. Visada noriai užima svečius ir atneša jiems pasidžiaugti savo geriausius žaislus.
Visgi vieną gražiausią atsiminimą su Kira pašnekovei buvo sunku išskirti, tačiau ji 15min pažymėjo – gražiausi atsiminimai yra iš kelionių: „Visas šis laikas per beveik 8-erius metus susiliejo į vieną bendrą pojūtį. Vienas ryškiausių atėjo iš tų laikų, kuomet su Kira daug keliaudavome, pavyzdžiui, pirmasis Kiros, kuri tuomet buvo maža šunelė ir jai automobilyje krito dantys, kartas prie jūros. Mūsų kelionės su dviračiais aplink Rastinėnus ir šiaip visas apylinkes Neries regioniniame parke. Pamenu, kad toks vilkšunis puolė mus, minančius, gaudyti, o Kira lėkė paskui. Vis mąsčiau, kas nutiktų, jeigu anas vilkšunis mus pagautų...“
