„Savo kūryba rašytoja tapo Vilniaus ambasadore, o per jos knygas Vilnių atrado ne tik visos Lietuvos, bet ir užsienio skaitytojai“, – teigiama sostinės savivaldybės pranešime.
K.Sabaliauskaitė yra viena žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, nuo 2002 metų ji gyvena Londone.
K.Sabaliauskaitė žinoma tapo 2008 metais pasirodžius debiutiniam jos romanui „Silva rerum“, vėliau išleistos dar trys serijos knygos.
„Jaučiuosi mergina, kuriai mylimasis viešai prisipažino meilėje. Tas pasimatymas Šv. Valentino dieną su mylimu Vilniumi Rotušėje, o gal reikėtų sakyti ir Vilnia ar Wilno, nes mūsų sostinės pavadinimas skirtingomis kalbomis turi skirtingas lytis. Šis miestas svarbus daugeliui tautų, o jų kalbomis pavadinimas gali būti ir niekatrosios giminės, ir vyrų, ir moterų. Vilnius visuomet buvo laisvas ir liberalus miestas, todėl šiandien jame visi miestiečiai turi jaustis laisvi ir vertingi, neskirstant jų pagal lytį. Ir šiandien reikšminga diena ne tik man, bet ir visoms Vilniaus moterims – tokia reikšminga, kad net reikės perkalti Garbės piliečio medalį, kad jame atsirastų užrašas Pilietė – ne dėl savęs, bet apskritai dėl 50 proc. visos žmonijos, dėl visų jūsų Vilniaus ir Lietuvos moterų, kad Lietuvos miestus ir valstybę kuriančių moterų indėlis pagaliau būtų lygiaverčiai pripažįstamas. Labai džiaugiuosi, kad įkalsiu moterišką galūnę medalyje ir kad pramušiau mums visoms dar vienas stiklines lubas”, – atsiimdama apdovanojimą sakė rašytoja K.Sabaliauskaitė.
Rašytoja su vakaro svečiais pasidalino daugelio kartų išdistiliuotu buvimo vilniečiu receptu: „Pirmiausia reikia suprasti, kad šis miestas didesnis ir stambesnis už tave. Nežiūrint į pompastiškiausius titulus, jame esi tik mažutė akimirka. Galvok, kaip tavo palikimas ir kuklus įnašas bus lyginamas su šio miesto istorijos didžiaisiais, kaip jis siesis su šimtmečio tradicija. Tada reikia suvokti, kad miesto nuostabumas daugybės jame gyvenusių ir kūrusių tautų grožio supratimo junginys, kad Vilnius toks spalvingas ir kultūringas todėl, kad niekad nebuvo ksenofobiškas, visada buvo atviras ir teikė prieglobstį visiems geros valios žmonėms, kurie jį pamildavo ir pritapdavo prie miesto, o ne siekdavo, kad miestas pritaptų prie jų.
Vilnietis, net jei ir netikintis, visuomet gerbs ir išmanys Vilniaus religinę tradiciją – juk tai daugelio šventųjų ir palaimintųjų miestas. Vilniečiu niekada netapsi negerbdamas jo praeities istorijos, net jei ji tau ir atrodo svetima ir nelietuviška – nuo Gedimino laiškų, kuriuos šiemet minime, miestas nebuvo vien lietuviškas. Miestas mini Europą, todėl jo negali perkurti, nes perkurdamas pagal vienos tautos kurpalių jį tik gadinsi (caro okupacijos metais rusai tą bandė daryti, ir jiems nepavyko) – miestas vis tiek anksčiau ar vėliau tokias pastangas nusipurto. Vilnius yra Lietuvos smegenys ir jose vyksta intensyvūs pasaulines įtakas apdorojantys ir Lietuvai pritaikyti procesai bei reakcijos – tam jis ir sostinė, o ne provincija.
Tam, kad perprastum miesto istoriją, turi mokėti bent jau lenkiškai, rusiškai ir nors šiek tiek jidiš. Vilnietis negali būti antisemitas, nes tai tas pats, kaip pjauti sau ranką – žydiška istorija yra neatsiejama nuo mūsų. Vilnietis negali būti antilenkiškas, nes tada jis užsikemša ausis ir tampa kurčias ištisiems šimtmečiams miesto istorijos. Bent šiek tiek perpratus miesto istoriją, ateis nušvitimas ir vilniečio pareiga miesto nesunaikinti ir saugoti tai, kas tikra. Per savo gyvenimo Vilniuje kadenciją neprisidėti nė prie vieno autentiško ir vertingo miesto istorijos dalyko sunykimo. Išimtis galioja tik priešų ir okupantų paliktiems teritorijos žymėjimo pėdsakams. Todėl vilnietis yra ne miesto kenkėjas, o saugotojas ir puoselėtojas.
Visos geriausios naujovės kyla iš natūralios evoliucijos – miesto mokslo, meno, architektūros, landšafto, gyvenimo būdo. Vilniečiui mieste visada gražiausia tai, kas sena, o ne tai, kas nauja – o nauja, jei ir privalo atsirasti, turi būti aukščiausios kokybės ir avangardiškiausia. Tik tada bus toleruotina ir nedarys vilniečiui gėdos. Vilnietis naujus paminklus stato ir pinigus tam eikvoja tada, kai ranką prie širdies pridėjęs gali pasakyti, kad visas autentiškas senasis miesto paveldas yra sutvarkytas, išsaugotas ir puikiausios būklės.
Visi tikri vilniečiai yra labai arogantiški, ambicingi ir pasitikintys savimi, net ir tada, kai labai bijo. Vilnietis kartais yra toks velnietis, valiūkiškas velnių priėdimo prasme – jis niekada nekonkuruoja su kitais Lietuvos miestais, jis savo mastelį tikrina pagal Europos sostines. Vilnietis giliai širdyje yra melancholikas ir visada prisimena pirmą taisyklę – šis miestas visuomet už jį didesnis ir jam nepriklauso ir geriausia, ką jis gali padaryti, tai miesto nesugadinti”.
Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.
Pastaraisiais metais šį titulą yra pelnę kadenciją baigęs šalies prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, signataras Vytautas Landsbergis, kunigas ir disidentas Julius Sasnauskas, MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai.
