Literatūra / nuo „Niujorko trilogijos“ iki „Pakeleivingų stotys“
Iš pastarųjų skaitytų knygų V.Rožėnui didžiausią įspūdį paliko Paulo Austerio „Niujorko trilogija“: „Trys detektyvai, trys ieškomi/ieškantys rašytojai. Ir šimtas siužeto persimaišymų: tai pasakojime atsiranda pats P. Austeris, tai sugrįžta identiški, bet jau kitiems veikėjams prirašyti vardai, tai pasirodo, kad viena trilogijos dalis yra kitos pasaulyje egzistuojantis kūrinys. Žodžiu, atrodytų, literatūrinis chaosas, nors iš tiesų, ko gero, panašiau į literatūrinę mozaiką.“
„Dukart skaitytas ir dukart įsimylėtas man yra brolių Strugackių „Nevilties miestas“. Yra keletas autorių, apie kuriuos recenzentai mėgsta rašyti, kad šie tikroviškais, nepretenzingais dialogais sugeba užčiuopti nepaprastą gelmę. Geresnės iliustracijos už „Nevilties miestą“ nežinau. Kūrinys, iš kurio galima cituoti bet kurį puslapį. Bet jokiu būdu nepamaiviškas, o kaip tik prisilaikantis paprasčiausių Eksperimento dalyvių ir to, kaip jie tvarkosi buitį atkirsti nuo likusio pasaulio
„Eksperimentas yra Eksperimentas“. Nuo jo nepabėgsi ir jo nepergudrausi. Rašytojai sugalvoja tūkstantį minčių, kuriomis galėtų nusekti, dešimtis mažyčių siužetų, kurie kitiems virstų visa pasakojimo esme. O jų miestas: tiek pat gilus, kiek ir platus.
Lietuvių literatūroje prieš keletą metų apstulbino ir visus gražiausius epitetus iš manęs išsiurbė Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“. Ir magistrinį darbą apie jo noveles spėjau parašyti. Jei kas nors valdo lietuvių kalbą gražiau, aš tokio autoriaus neskaičiau. O po „stočių“ sekė Rimantos Kmitos „Remyga“, drąsiai kuriantis tai, ką mėgstu labiausiai – su tikrove persiliejusią mistiką. Sunki, graži knyga, kurią puikiausiai turėtų ir galėtų skaityti moksleiviai“, – teigė pašnekovas.
Kinas /„Tvin Pykso miestelio“ trečiasis sezonas
Šiuo metu kino kritikas antrąjį kartą žiūri „mėgstamiausią pastarųjų penkerių metų reginį – „Tvin Pykso miestelio“ trečiąjį sezoną:
„Esu matęs tiek filmų-paslapčių, kurie pinasi ir pinasi bandydami žiūrovą paklaidinti, kad, rodos, matyti visi triukai. Davidas Lynchas su Marku Frostu sėkmingiau nei bet kokie kiti man žinomi kūrėjai sugeba kurti mistiką ją nuolat spręsdami ir toliau gilindami. Šis serialas, ypač naujoji jo versija, tik žvelgiant viena akimi atrodo keistas vardan keistumo. Kuo giliau į jį žvelgti, tuo aiškiau matyti, kad tai visai ne sąmonės srautas – tai pamatuoti, pergalvoti, strategiškai paruošti simboliai. Justi po siužetais esantis tvirtas pamatas, kurį Lynchas su Frostu, tikiu, jaučia, ir kuriuo vadovaujasi.
Kita vertus, kaip žino kiekvienas, matęs serialą, nėra atsakymo, kuris čia nevirstų trimis naujais klausimais. „Mums rūpėjo kelti klausimus“ – seniausiai nustekenta menininkų kalbų klišė. O „Tvin Pykso“ klausimai panašesni į filosofinį misticizmą, kuris iš principo negali turėti tokio dalyko kaip paaiškinimas. Metafora apibūdinti gyvenimui yra tikslesnė už aiškią, pamatuotą, tikslią kalbą. 18 valandų trunkančio serialo ėjimas gilyn į mistiką sugebant nepamesti nei pasakojimo struktūros, nei savo veikėjų, man yra viena tų kino patirčių, dėl kurių verta gaišti laiką šimtą kartų iš eilės pataikant į prastą filmą.“
Antras per pastaruosius penkerius metus matytas kūrinys, prie kurio V.Rožėnas vis sugrįžta, yra Lee Chang-dongo „Degantis“: „Iš dalies jis primena „Tvin Pyksą“. Lipdoma paslaptis, kuri vis gilėjant žvilgsniui darosi vis sunkiau išnarpliojama. „Degantis“ yra kaip vienas tų konstruktorių-galvosūkių: tuo pat metu nesulaužomai tvirtas ir erzinančiai lengvutis, tereikia visas dalis teisingai pasukioti. Svajoju parašyti ką nors siužeto prasme tokio tiršto, bet kartu tokio elastingo.“
Muzika / „And Their Refinement of the Decline“
„Stars of the Lid“ albumas „and Their Refinement of the Decline“ yra mėgstamiausias rašytojo albumas: „Vis labiau traukia ramybės muzika. Grupę „Stars of the Lid“ mane yra išgelbėjusi nuo bemiegių naktų ir nuo nerimastingų nuotaikų. Kaip įmanoma sukurti kažką tokio gražaus naudojant tiek mažai elementų?.. Šį albumą esu perklausęs dešimtis kartų ir ant jo nenukrito nė dulkelė. Jis nepabosta ir nesensta. Galiu lažintis, kad po dešimties metų jo vis dar klausysiu reguliariai. Kaip ir, beje, tiek pat gražaus, bet dar ramesnio albumo „The Tired Sounds of Stars of the Lid“.“
