Juodų kačių magija
Augintinis rašytojų namuose atsirado pastebėjus senos pažįstamos skelbimą, kuriame ji rašė, kad ieško namų paklydusiai juodai katei:
„Po kurio laiko jai parašę sužinojome, kad katė laukiasi. Tada nusprendėme palaukti jos vaikų, o galiausiai Pypkę išsirinkome iš keturių mažylių. Jau ir prieš tai kalbėjomės, kad norėtume auginti juodą katiną – mums šios spalvos velniūkščiai atrodo ypatingi, apsupti nebūtinai pelnytų prietarų, mitų ir legendų, siekiančių seniausius laikus.“
Pasak pašnekovų, Pypkė yra patinėlis, kuris neseniai šventė savo antrąjį gimtadienį. Jo proga gavo raudonos spalvos vardinį antkaklį.
Vardo kilmė
L.Simutytė ir N.Cibulskas svarstė keletą vardų variantų, kurie galėtų atitikti „gana komplikuotą katino charakterį“:
„Galvojome jį pavadinti Sartru, paskui – Škėma. Galiausiai pasirinkome Pypkę – juodas kaip suanglėjęs tabakas. Vėliau pastebėjome, kad prieš šviesą jo kailio spalva mainosi ir tampa panaši į lakuotą rudą medieną. Beje, Škėmos vardas jau užimtas – rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė ir poetas Aistis Žekevičius taip pat pavadinę savo katinus.
Šiuo metu į jį dažniausiai kreipiamės Kicūnu, Kycium arba Ponu.
Mums patinka, kad Pypkės vardas yra moteriškos giminės, tai sukelia asociacijų su siurrealisto R Magrito darbu „Tai – ne pypkė“. Vis dėlto Pypkę Pypke vadiname retai. Šiuo metu į jį dažniausiai kreipiamės Kicūnu, Kycium arba Ponu.“
Nepriklausomas, bet mėgsta dėmesį
Paklausti, ar sutiktų, kad katės narciziški gyvūnai, rašytojai nesutiko. Jų manymu, jos yra nepriklausomos:
„Pypkė taip pat nepriklausomas, ateina pasimeilinti tuomet, kai jam pačiam tai aktualu. Pastebėjome, kad mūsų draugija Pypkei vis labiau patinka, jis vis dažniau ne tik murkia, bet ir miauksi bei kitais būdais bando atkreipti dėmesį.
Kai dubenėlyje baigiasi ėdalas, kurį mėgsta ėsti galantiškai, po vieną granulę, prieš tai vandens inde nusiplauna letenas.
Mūsų katinas gana išdidus, orus ir pedantiškas – nieko nereikalauja, bet kantriai laukia, kol mes susiprasime, kad kažkas ne taip. Pavyzdžiui, kai dubenėlyje baigiasi ėdalas, kurį mėgsta ėsti galantiškai, po vieną granulę, prieš tai vandens inde nusiplauna letenas.“
Apskritai mėgstamiausia Pypkės veikla yra miegas: „Tačiau kartais sunku pasakyti, kada jis iš tiesų miega, o kada tik apsimeta, nes neretai net „miegodamas“ judina ausis ir klausosi mūsų pokalbių.“
„Pypkė sportiškas ir mėgsta šuolius į aukštį – kaskart virtuvėje pietaujant ar vakarieniaujant, atlekia ir vienu šuoliu užšoka ant spintelės. Įsitaiso taip, kad negalėtume jo pasiekti, ir iš aukšto stebi mus valgančius. Kartais taip užšoka ir Nerijui ant pečių. Kita mėgstama sporto šaka yra žaislinio peliuko mėtymas ir gaudymas. Taip pat turi šuniškų savybių: mestą peliuką atneša į rankas arba padeda prie kojų. Pypkė smalsiai dalyvauja mudviejų veiklose. Nesvarbu, tai būtų skaitymas, rašymas, filmų žiūrėjimas, siuvinėjimas ar namų tvarkymas, jis visada randa būdų vienaip ar kitaip prisidėti“, – pasakojo L.Simutytė.
Tuo metu N.Cibulskas dalinosi apie tai, ką jų galantiškas augintinis skaito:
„Pirmoji Pypkės perskaityta knyga, kurią pats išsitraukė iš knygų lentynos, buvo „Katė negali nepeliauti“. Kartais spėliojame, kas buvo jo tėtis. Žinome, kur gyvena mama Saulė, Pypkė su ja bendrauja per instagramą. Saulė yra egzistencialistė, turbūt būtų pritarusi sprendimui sūnų pavadinti Sartru. Tačiau tėčio keliai nežinomi, bet turime įtarimą, kad jis yra plėšikas, kurio savybes paveldėjo Pypkė. Jis turi talentą vogti dekoratyvines plunksnas, plaukų gumytes, yra naršęs svečių rankinėse, mūsų krepšiuose ir piniginėse. Kartais vogtus daiktus grąžina. Tačiau dažniausiai turtą nešasi į savo slėptuvę po lova arba sofa.
Šią vasarą Pypkė išbandė ir kaimišką gyvenimo būdą – viešėdamas Druskininkų kurorte, išmoko atsidaryti lauko duris, gulėjo hamake, žaidė gaudynių su pirmąja savo meile (dabar jau kačių rojuje gyvenančia Baltuke). Linos mamai padėjo taisyti moksleivių rašinius, bet neatrodė patenkintas. Turbūt buvo nemažai klaidų.“
„Kai būna romantiškos nuotaikos, Linai į lovą atneša vogtų gėlių, kurias nukniaukia iš jos vazelių. Taip pat kartais miegantiems į delną įspraudžia minėtąjį mylimą peliuką. Tai visada suprantame kaip savotišką Pypkės meilės išraišką. Ir visai nesvarbu, kad glaustosi ar murkia vos kelias akimirkas, nes netrukus pradeda kandžiotis ir draskytis arba iš romantiko Bairono virsta piktybiniu marozu“, – dalinosi N.Cibulskas.
Paklausti, kokiuose kūriniuose galima surasti ženklų apie Pypkę, rašytojai atsakė – Nerijaus eilėraštyje „Pareiti namo“ katinas stebi žiemą, o Linos kūryboje tam tikrų Pypkės savybių įgyja jos personažai.
