Neretai vienu mįslingiausiu ir išskirtiniausių autoriumi tituluojamas rašytojas debiutavo 1977 metais novelių rinkiniu „Pasaulis be ribų“ ir šitokiu būdu tartum nubrėžė savito pasaulėvaizdžio koncepciją, kurią įtvirtino ir vėlesniuose savo romanuose „Žalčio žvilgsnis“, „Ir apsiniauk žvelgiantys pro langą“ bei novelių knygose.
Vaikystėje rusų kareiviui tik dėl pramogos nušovus S.T.Kondroto šunį, galiausiai, jis niekada taip ir nesusitaikė su mintimi, kad visą gyvenimą teks praleisti koncentracijos stovykloje už spygliuotos užtvaros. Štai kodėl pirmai galimybei pasitaikius, 1986 metais jis emigravo į Vakarus: iš pradžių apsigyveno JAV, vėliau persikėlė į Europą, kur penkiolika metų praleido dirbdamas Laisvosios Europos radijuje iš pradžių Miunchene, vėliau Prahos studijoje.
Galiausiai 2004-aisiais rašytojas persikėlė į JAV ir apsistojo Los Andžele, kur gyvena iki šiol versdamas knygas, žvejodamas vandenyne ir keliaudamas po įvairias pasaulio šalis. Savo jubiliejų S.T.Kondrotas taip pat pasitinka ne namuose, o Maroke, kur, kaip teigia, pasislėpė nuo visų, kad tik nereikėtų švęsti šios sukakties.
Jubiliejaus išvakarėse rašytojas sutiko atsakyti į 15min klausimus apie Ukrainos karą ir jo atgarsius jo paties gyvenime, Vakarų reakcijas bei požiūrį į Rusijos agresiją, jaunystės maištą ir neapykantą autoritetams, atsiminimų rašymą ir nuolatines abejones dėl jų vertės.
Gyvenimas karo realybėje
– Pastarąjį kartą Lietuvoje lankėtės beveik prieš metus Vilniaus knygų mugėje. Kaip tik tą dieną Rusija pradėjo intensyvius karo veiksmus prieš Ukrainą, todėl tąkart pokalbiai apie knygas bei literatūrą atrodė kaip visiškas nesusipratimas. Šiandien, tenka pripažinti, karas tebevyksta, o gyvenimas Lietuvoje, Europoje, Amerikoje taip pat eina savo vaga – toliau leidžiamos knygos, rengiami koncertai ir teatrų pasirodymai, miestų gatvėse šurmuliuoja žmonės. Ar tai reiškia, kad pirminis šokas praėjo ir mes pamažu apsipratome su karo realybe?
– Pirminis šokas, aišku, praėjo, tačiau bent jau aš pats ir mano šeima su karo realybe apsiprasti kol kas neįstengėme. Vos nubudus, pirmas judesys – įsijungti žinias apie Ukrainą ir karą. Faktiškai ir visą dieną, jeigu tik atsisėdi, nejučia jau „Twitter“ ar „YouTube“.
Daug padedame pabėgėliams, siunčiame pagalbą į Ukrainą. Dalyvaujame beveik be paliovos. Man asmeniškai apsipratimas įvyko tik tiek, kad nebenoriu girdėti jokių analizių ir komentarų, jeigu negrindžiama faktais. Jokių nuomonių ir jokių prognozių.
– Kaip šis karas atrodo iš gyvenimo Amerikoje perspektyvos? Ar daug apie tai kalbama viešojoje erdvėje? Ar jūsų paties aplinkoje tai yra nuolatinė apmąstymų bei pokalbių tema? O gal esama ir ženklų, kad politinis dėmesys bei parama Ukrainai su laiku Amerikoje gali silpnėti?
– Viešojoje erdvėje kalbama nemažai ir be paliovos, kol kas nekyla jausmas, kad dėmesys ir parama pradėtų silpnėti. Mano aplinkoje tai nuolatinė ir beveik vienintelė tema. Bet esu tikras, kad daug amerikiečių nė nežino, kur ta Ukraina ir kas ten dedasi. Kaip beveik ir bet kurioje kitoje šalyje.
Pamenu, buvo tokia lietuviška TV programa „Klausimėlis“. Žmonės neturėjo jokios nuovokos apie Napoleoną Bonapartą ir atsakinėjo visokias nesąmones, pavyzdžiui, „Prancūzijos meras“. Čia, Amerikoje, per panašią apklausą gatvėje pasitaikė žmonių, nežinančių, kad buvo Antrasis pasaulinis karas ir kas jį laimėjo.
Daug padedame pabėgėliams, siunčiame pagalbą į Ukrainą. Dalyvaujame beveik be paliovos.
– Kaip vertinate Vakarų požiūrį į šį karą. Kaip su laiku jis keičiasi? Ar jau galima tvirtinti, kad galų gale praregėjimas įvyko ir Putino politika realiai imta traktuoti kaip grėsmė visai Vakarų civilizacijai?
– Mano supratimu, dauguma Vakaruose į karą žiūri priešiškai ir palaiko Ukrainos pusę, nors girdisi ir balsų, raginančių Ukrainą nusileisti. Laimei, jų nedaug.
Kaip keičiasi tas požiūris? Toks jausmas, kad priešiškumas Rusijai stiprėja, bet gal čia tik taip atrodo, kai gyveni apsuptas bendraminčių savo burbule.
– Kita vertus, kodėl, jūsų manymu, iki šiol taip delsiama Ukrainai tiekti realų proveržį galinčią nulemti ginkluotę?
– Iš mano perspektyvos priežastys dvi, nors galiausiai ta pati viena: branduolinis ginklas. Pirmiausiai, Rusija, užspeista į kampą, gali jį panaudoti. O jeigu Ukraina laimėtų ir Rusijos valstybė subyrėtų į smulkesnius vienetus, atominius ginklus tame chaose būtų labai sunku sužiūrėti ir suvaldyti.
Gal esama ir kitų politinių sumetimų, bet aš nieko daugiau negirdėjau.
– Kiek pats sekate tai, kas vyksta Lietuvoje? Ar yra skirtumas tarp to, kaip karas Ukrainoje nušviečiamas Amerikoje ir kaip – mūsų šalies žiniasklaidoje?
– Man atrodo, panašiai. Lietuvoje tai sutampa su visos Europos nuomone, išskyrus turbūt Vengriją, o Europos požiūris apskritai nesiskiria nuo JAV.
„Niekada nebuvau labai geros nuomonės apie žmoniją“
– Per pastaruosius metus Lietuvoje įvyko keletas reikšmingų pokyčių, susijusių su Ukrainos karo tikrove. Vienas jų – tai sovietinių ženklų iš viešosios erdvės šalinimas, kuris visuomenėje, kultūros bei istorikų bendruomenėje sutiktas gan nevienareikšmiškai. Kaip pats matote šį reiškinį, juolab kad dar ne taip seniai ir Amerikoje virto istoriniai paminklai, ženklinantys kolonializmo paveldą?
– Sovietinių ženklų šalinimui pritariu 100 proc. Amerikos paminklų šalinimui – ne visada, kadangi tai nėra taip vienareikšmiška, kaip Lietuvoje ir kitose Rusijos užgrobtose teritorijose.
Tiesa, Amerika kolonijų neturėjo, pati buvo kolonija, tad daugiausiai aistrų apie jos praeitį kelia vergija. Čia dažnai aistros ima viršų ir lazda perlenkiama. Kaip, beje, dažniausiai ir visais kitais klausimais, audrinančiais visuomenę.
– Iš dalies su tuo yra susijęs ir rusų kultūros klausimas. Vienų manymu, apie jokią kultūrą išvis negalima kalbėti dabar, kai „rusiškas pasaulis“ brutaliai naikina Ukrainą. Štai kodėl viena iš paramos Ukrainai formų yra atsigręžimas į jų meną bei kūrėjus. Tačiau kitų teigimu, būtina daryti atskirtį tarp imperializmą propagavusių ir dabar karą palaikančių bei jam besipriešinančių ar praeityje gyvenusių ir, tarkime, nuo stalinistinio teroro nukentėjusius rusų menininkų. Kokia būtų jūsų pozicija? Ar iš principo apie rusų kultūrą galima kalbėti kaip pasaulinės kultūros dalį, o gal verčiau bent dabartiniu laikotarpiu ją visą traktuoti kaip mirtį nešančią grėsmę ir nedaryti jokių išimčių?
– Kultūra – tai ne tik menas ir kūrėjai. Pastarieji, bent jau tie, kuriais didžiuojamės, bet kurioje kultūroje visada greičiau yra išimtis, dialektiškas tos kultūros neiginys.
Kultūra – tai visa socialinė tikrovė, eilinis žmogus, jo gyvenimo būdas, mintys, rūpesčiai, laisvalaikio formos, butas, daiktai, rakandai, maisto ruošimo būdai ir t. t.
Kaip atskleidė šis karas, rusų kultūra – tai uždaryti šunį skalbimo mašinoje ir įmesti granatą.
Kaip atskleidė šis karas, rusų kultūra – tai uždaryti šunį skalbimo mašinoje ir įmesti granatą.
– Ar šis karas kaip nors pakeitė jūsų paties požiūrį į pasaulį, žmoniją bei jos ateitį?
– Taip, pakeitė, bet tikriausiai būtų pakeitęs ir bet kuris ankstesnis, jeigu būtų įvykęs man gyvam esant.
Niekada nebuvau labai geros nuomonės apie žmoniją, bet dabar dažnai teigiamai pagalvoju apie įvairius žmonių kontrolės mechanizmus, visą tą „smegenų plovimą“, kuriam visada jutau natūralų priešiškumą.
Kita vertus, nežinau, ar su tomis mintimis turėčiau susitaikyti. Matome, kaip veiksmingai smegenys plaunamos Rusijoje.
– Jūs reguliariai vis sugrįžtate į Lietuvą, nors jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvenate užsienyje. Kaip pats matote šalyje bei visuomenėje vykstančius pokyčius? Ar dar daug čia pastebite sovietinio mentaliteto ir mąstymo apraiškų, neišgydytų traumų? O gal mes tiesiog iš vieno kraštutinumo entuziastingai ir be didelių refleksijų peršokom į kitą?
– Niekas niekur neperšoko. Jaunoji karta sovietinio mentaliteto, man atrodo, nebeturi. Tie, kas turėjo progos tą mentalitetą įgyti, vyresni žmonės, neįstengė jo atsikratyti ir turbūt niekada neįstengs.
Korupcija turi aibes formų, spalvų ir atspalvių, dažnai žmogui tiesiog neaišku, ko jis turėtų savo sąmonėje vengti ar atsikratyti. Čia kalbu ne apie valdininkų korupciją, bet apie mus visus.
Įgimtą neapykantą bet kokiems autoritetams
– Jūsų gimimo metai istoriškai traktuojami kaip epochos lūžio metai – būtent 1953 metais mirė Stalinas. Viena vertus, baigėsi brutalių represijų, tremčių ir žudymo metai. Kita vertus, okupacija, persekiojimai, susidorojimai nekur nepradingo. Kokie esminiai momentai formavo jūsų pasaulėžiūrą, mąstymą, kultūros sampratą?
– Vienas ankstyviausių ir galingiausių tokių formuojančių prisiminimų – kaip rusų kareivis nušovė mano šunį. Man buvo gal septyneri ar aštuoneri. Vasarą Seredžiaus mokykloje apgyvendindavo kareivius pratyboms. Mat mokykla turėjo kalvoje iškastą šaudyklą. Mano draugas ir aš su savo šuniu stovėjome ant kalvos ir iš viršaus žiūrėjome, kaip kareiviai šaudo į taikinį. Staiga vienas kareivis pakėlė šautuvą ir nutaikė į mus. Mano šuo tik cyptelėjo ir krito negyvas. Kareiviams tai sukėlė daug juoko.
Jau vėliau niekada nepavyko susitaikyti su mintimi, kad visą gyvenimą teks gyventi didelėje koncentracijos stovykloje už spygliuotos užtvaros. Ir viskas, apie ką skaitome knygose, bus amžinai nepasiekiama.
Deja, išvardyti visus ar bent daugumą mąstymą formavusių momentų čia tikrai nėra vietos.
– Esate vienmetis su legendiniu hipiu, poetu ir valkata Rimu Buroku. Ar jūsų keliai kur nors susitiko?
– Ne. Mes priklausėme skirtingoms kompanijoms, kurios tik retkarčiais susidurdavo. Žinojau, kad jis yra, bet pažįstami nebuvome.
Niekada nepavyko susitaikyti su mintimi, kad visą gyvenimą teks gyventi didelėje koncentracijos stovykloje už spygliuotos užtvaros.
– Teko girdėti istoriją, kad vienuoliktoje klasėje, kai daugelis bandė auginti ilgus plaukus, į mokyklą rugsėjo 1-ąją atėjote skusta galva. Auklėtojai tai sukėlė šoką, o į jos klausimą, kas nutiko, atsakėte, kad plaukai nuslinko chlorkalkėmis bandant išnaikinti utėles. Šioje istorijoje yra dalis tiesos? Ar tai labiau iš legendų sferos?
– Na ne visai taip. Per kažkokį auklėtojų neapsižiūrėjimą mokykloje turėjau ilgus plaukus ir barzdą. Viską nusiskutau Panevėžyje, kai Jaunųjų literatų konkurso rengėjai atsisakė įteikti prizą tokiam plaukuotam ir barzdotam moksleiviui.
Utėlių istorija kita, ankstesnė. Mudviem su vienu klasioku šovė mintis nusidažyti plaukus. Jis – raudonai, aš – virsti blondinu. Vandenilio peroksidu išsiploviau galvą ir atėjau į mokyklą. Pasiteisinau utėlėmis. Kuo teisinosi jis, nepamenu.
– Ar šitoks ekscentriškas elgesys, o vėliau ir kūryba – tas jūsų pasaulis be ribų, buvo vienintelis jums priimtinas būdas išlikti totalitarinėje santvarkoje?
– Ne vienintelis ir turbūt išvis ne būdas išlikti. Tiesiog turėjau įgimtą neapykantą bet kokiems autoritetams. Mokyklos – nekenčiau.
– Kažkur esate minėjęs, kad apie save iki šiol vis išgirstate įvairių naujienų. Gal galite prisiminti daugiausia nuostabos ar juoko sukėlusius pasakojimus?
– Tai ne viešumai. Yra toks posakis: „Gyvenimas buvo įdomus, bet vaikams pasakoti negalima.“
Menininko misija – kvailystė
– Net kelis kartus – emigravęs iš Lietuvos į JAV, paskui į Europą, kur dirbote „Laisvosios Europos“ radijuje, galiausiai vėl į Los Andželą, čia įkūrėte fotografijos studiją – savo gyvenime padarėte kūlverstį ir pradėjote gyvenimą naujoje vietoje, užsiimdamas visiškai nauja veikla. Rodos, tai galėtų būti kelių skirtingų žmonių gyvenimai, kelios siužetinės romano linijos, o gal net atskiri pasakojimai. Gal šios istorijos kada nors suguls į autobiografinę knygą?
– Gal. Kelis kartus bandžiau tokią knygą pradėti, bet kiekvieną kartą teko nutraukti. Priežasčių daug. Pirmiausia, kam to išvis reikia? Paskui, kaip atsijoti, išfiltruoti tik tai, kas reikšminga? O kas būtų reikšminga? Juk jeigu pradedi sijoti, ar galima tai, kas liko, laikyti tiesa? Jeigu ne, tada tas pasakojimas – prasimanymas, kūryba. Tada vėlgi, kam to reikia? Yra įdomesnių istorijų. Ir panašiai.
– Iki šių dienų literatūros kritikai šalia jūsų pavardės būtinai prideda: „vienas išskirtiniausių“, „vienas mįslingiausių“ Lietuvos rašytojų. O kiek pats save šiandien tapatinate su rašytoju, o gal labiau fotografu ar vertėju?
– Ne, su niekuo nesitapatinu. Man visada nepatiko vaidmenų koncepcija, o ypač tos „misijos“: menininko misija, rašytoju gimstama, paskirtis, likimas... Kvailystė. Darai arba tai, kas patinka, ką norisi daryti, kas atrodo įdomu, arba tai, ko reikia, ką esi priverstas daryti, tiesiog neturi kitos išeities.
Man visada nepatiko vaidmenų koncepcija, o ypač tos „misijos“: menininko misija, rašytoju gimstama, paskirtis, likimas... Kvailystė.
– Nuo literatūros toli nepabėgote: per pastaruosius keletą metų pasirodė ne vienas jūsų, daugiausia užsienio autorių grožinės kūrybos, vertimas. Ar versdamas galvojate apie tai, kaip knyga parašyta arba kad šitokį žanrą ir pačiam būtų įdomu išbandyti?
– Taip, išverčiau septynias knygas. Versti man patinka, tad gaila, kad pastaruoju metu kažkaip nutrūko santykiai su leidėjais.
Ir versdamas, ir šiaip skaitydamas visą laiką analizuoju, kaip parašyta, kaip konstruojamas sakinys, pastraipa, skyrius, taip pat ir kaip aš pats tai daryčiau, jeigu imčiausi daryti.
– Ką pats dabar skaitote savo malonumui? Ar grįžtate prie anksčiau mėgtų tekstų, o gal visada ieškote ko nors naujo?
– Ne, prie anksčiau skaitytų tekstų niekada negrįžtu, dairausi ko nors naujo.
Paprastai vienu metu skaitau po kelias knygas, priklausomai nuo nuotaikos tą dieną. Dabar skaitau Joe Abercrombie knygą „The Heroes“, Jacko Weatherfordo „Genghis Khan and the Making of the Modern World“ ir Kalo Markso „Secret Diplomatic History of The Eighteenth Century“.
– O kokie jūsų kasdienybės džiaugsmai be knygų?
– Laive su meškere kur nors vandenyne. Miškuose su Ada. Virtuvėje gaminant ką nors naujo.
– Ir pabaigai – kaip ketinate sutikti savo jubiliejų? Ką apskritai jums reiškia ši sukaktis, o gal visiškai to nesureikšminate?
– Kad nereiktų švęsti, pasislėpsiu Maroke. Nei ši, nei bet kuri kita sukaktis man nereiškia nieko. Beveik tas pats, kaip Naujieji metai.
