Ray Bartkus: apie originalumą, reagavimą į aktualijas ir Naujojo Orleano džiazą

1. Pirmas prisiminimas. Aš nekalbėjau, iki kol man suėjo treji metai. Labai abstrakčiai prisimenu tėvų susirūpinimą tokia mano būsena.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Tylėjimas man yra priimtinesnė egzistavimo forma nei kalbėjimas. Nepasiilgčiau.

3. Gražiausias keiksmažodis. Bet kuris iškoštas Johno Lydono skamba puikiai.

Scanpix nuotr./Johnas Lydonas

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Viliuosi, kad mane apibūdinti neužteks tik trijų žodžių – netikiu etiketėmis.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Galbūt su savo proseneliais. Būtų įdomu pasiklausyti jų istorijų, jų tėvų istorijų, suprasti, kaip jie galvoja, kas juos jaudina, patyrinėti savo šaknis.

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Paskutiniai romanų veikėjai, su kuriais sąmoningai save tapatinau, buvo Oseola ir Čingadžgukas... Ir tai buvo labai senai! Nebeskaitau romanų ieškodamas savęs.

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Arba „Leningrad Cowboys Go America“, arba beveik bet kuris meksikiečių filmas. Kažkokia nepakartojama dinamika ir plastika juos jungia.

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Man trūksta laiko.

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Pavydžiu sau savo darbų, kuriuos dar padarysiu.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Naujojo Orleano džiazo kanonas yra man priimtina laidotuvių muzika.

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Originalų Vilniaus senamiesčio gatvių tinklą ir namus, sunaikintus pokario metu aplink Vokiečių gatvę.

1915 m. Vokiečių g.

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Niujorkas dažnai nervina, bet niekada nepabosta.

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... Jamaiką leidžiantis saulei, kai oras po karštos dienos prisipildo vandenyno, žiedų, keptos žuvies ir marihuanos kvapais.

14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš... norėjau antro karto.

15. Klausimas, kurio visada vengiu. Nevengiu nieko – gaunu daug pabodusių klausimų, bet esu mandagus. Kantriai atsakinėju į bet kokius klausimus, ką ši anketa ir gali paliudyti.

16. Nė už ką negalėčiau... Daug ką galėčiau vieną kartą.

17. Jaučiuosi nuogas be... akinių.

18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Aš manyčiau, kad prisiminti reiktų gerus patarimus. Tai netgi būtų naudinga, o prisiminti absurdiškus nėra prasmės.

19. Lietuvoje baisiai pasigendu... Aš Lietuvoje per trumpai būnu, kad galėčiau kažko „baisiai“ pasigesti. Atvykęs džiaugiuosi tuo, ką ji gali duoti.

20. Katarsis – tai... Pagooglinau, kas tai. The process of releasing, and thereby providing relief from strong or repressed emotions – ar taip?

Gražinos Michnevičiūtės nuotr./Ray Bartkus

– Originalumas jūsų darbuose – spontaniško polėkio ar ilgų ieškojimų išdava?

– Originalumas darbuose turėtų būti originalaus mąstymo išdava. Originalus mąstymas susiformuoja ilgų ieškojimų ir spontaniškų polėkių pasekoje, nepailstamai kvestionuojant visuotinai priimtinus šablonus.

– Kokie gatvės meno kūriniai priverčia atsisukti jus patį?

– Bet kuris gatvės meno kūrinys verčia atsisukti. Tokia jau šios meno formos specifika –intervencija į rutiną. Kai kurie tikrai išmoningi darbai verčia sustoti ir įdėmiau juos patyrinėti.

– Jūsų iliustracijos „Courrier International“, „the New York Times“ ar „the Wall Street Journal“ atliepia aktualias socialines, politines ar ekonomines temas. Kiek svarbu menininkui sekti kasdienes aktualijas ir į jas reaguoti?

– Taisyklių nėra. Menininkas(-ė) turi pats(-i) rinkis savo kelią. Jis ar ji gali sekti ir reaguoti į aktualijas, gali nesekti ir nereaguoti – sukurtų darbų aktualumas nuo to nepriklauso.

Tylėjimas man yra priimtinesnė egzistavimo forma nei kalbėjimas.