– Esate sakęs, kad labai bijojote stoti į aktorinį, dėl to stojote į fiziką. Kodėl neišdrįsote?
– Gal ne tiek neišdrįsau, kiek pats pasvarsčiau, kokia ta aktoriaus profesija. Kad gal teisus mano tėvas, sakęs, kad aktoriai – pajacai, skudurininkai, girtuokliai ir t. t. Esu baigęs vidurinę mokyklą Pasvalyje. Tuo metu Pasvalys buvo labai toli nuo Vilniaus. Pagalvojau, kad tokių svajotojų, kaip aš, pilna Lietuva, kam man čia kišti savo trigrašį.
Juolab kad man sekėsi fizika. Mėgdavau spręsti uždavinius, konstruodavau kažkokius prietaisus. Nežinojau, kad mane apims nostalgija teatrui. Kai užeidavau į spektaklį, pažiūrėdavau filmą, neberasdavau vietos. Pamatydavau vaidinančius aktorius ir nerasdavau sau vietos.
Galiausiai pagalvojau, kiekgi galima graužtis. Reikia pabandyti. Galbūt aktorystę tik įsikaliau į galvą – juk daug kam patinka, bet ne visi gali. Reikia pabandyti, gal visai netinki, neturi talento. Pabandžiau ir mane priėmė į aktorinį.
– Kokie buvo stojamieji egzaminai?
– Kaip visada – eilėraštis, pasakėčia, reikėjo paskaityti prozos dalį. Neprisiminsiu, ką skaičiau, tik prisimenu, kad skaičiau blogai. Nes jau buvau fizikas – mąstantis, pirma pagalvoji, paskui pasakai. Toks slunkius, bet yra visokiausių epitetų tokiems žmonėms.
– Ar nepasikeitė jausmai jau paragavus aktorystės?
– Žinoma, pasikeitė, nes viskas, ką darai, blogai, nieks nesiseka, nevyksta. Bet jei įstojai, reikia kapstytis, laikytis. Jei įkritai į upę – reikia plaukti, kitaip priburbuliuosi. Ir plaukiau, plaukiau, ilgai plaukiau, kol galų gale pakliuvau į krantą – į teatrą.
Paskui plaukiau į kitą teatrą, vėliau kažkoks vaidmenukas pasipainiojo, kurį atlikau neblogai. Bet po ilgų metų (toli gražu ne viskas iš karto) pasidavė, atėjo. Buvau jau gerokai apgadintas fizikos, to mąstymo, o juk čia reikia atsiduoti jausmui, negalvoti. Reikia šokti į vandenį – kaip bus, taip bus, tik kapanokis. O aš stengiausi kažką protingai išmąstyti.
– Ką galite pasakyti jaunam žmogui, kuris svarsto, ar aktorystė – tikrai jam?
– Nežinau, bet jei yra didelė meilė, reikia kapanotis ir toliau. Tol, kol į kažką įsitversi – gal į kokią šaką, medžio gabalą. Įsikabink ir plauk, jeigu yra meilė, jeigu be to negali gyventi, jeigu teatras – pasaulis. Bet kartais mes nežinome. Kol jauni, negalime žinoti, ar labai mylime, ar nelabai, ar ką nors sugebame, ar nesugebame. Kartais labai sunku nuspręsti.
– Apie jus daug rašyta, kalbėta. Kas jums asmeniškai per gyvenimą labiausiai įsiminė?
– Atsimenu salėje visišką tylą, kai vaidindavome „Mindaugą“. Tokia tyla, neįtikėtina. Ištari žodį „Lietuva“ ir per salę tarsi nueina baugus šiurpas, nežinau, kaip pavadinti. Tas žodis tada mums reiškė labai daug. Deja, dabar reiškia nebe tiek. Dabar jau turime nepriklausomą Lietuvą, tad esame labai mandri.
Justinas Marcinkevičius rašė perpildytas tų jausmų Lietuvai, to begalinio noro išvysti nepriklausomą Lietuvą. Matyt, Justiną Marcinkevičių tai įkvėpė. Tegul apie jį rašo, ką nori, niekuo netikėsiu. Mes su juo daug bendravome, netgi važinėdavome po rajonus. Mačiau, kaip jis alsuoja Lietuva, kvėpuoja Lietuva, jam tai – gyvybės pagrindas. Tą labai gerai atsimenu.
– Kokia jums atrodo jaunoji Lietuvos aktorių karta?
– Mažai žiūriu, vaikštau, dalyvauju. Bet turėjau vieną tokį nuostabų susitikimą. Man labai patiko du jauni aktoriai, pora – Artūras Dubaka ir Aura Garmutė. Jauni, dar tik pradedantys, bet jie myli teatrą. Aš supratau, kad jie myli teatrą ir tai viskas, čia – teatro ateitis. Suprantu, kad jaunimas, estetika, etika keičiasi, be abejo. Bet esminis dalykas lieka, lieka meilė.
– Intensyvią aktoriaus karjerą baigėte tiek kine, tiek teatre. Kuo gyvenate?
– Iš Londono atvažiuoja mano sūnus su žmona ir trejų metukų dukrele. Labai pasiilgau. Bendrauju su sūnumis, su jų šeimomis. Bet įdomiausia su anūkais – kaip jie mato save ateityje, kaip mato ateitį apskritai, kur jie juda, ko siekia.
– Kokia sukaktis 80-metis?
– Apie tai nelabai galvoju, nes nepastebėjau tų 80 metų – vis darbas, bėgi ir čia, ir čia, nėra kada apsidairyti, sustoti, pailsėti, atsipūsti. Staiga žiūri – jau 80. Kažkas pasakys – po perkūnais, reikia pradėti gyventi, o vėlu, sąnariai nebelaiko. Bet tai nesąmonė – reikėjo gyventi visada, visą laiką.
Buvau fanatikas, fanatiškai mylėjau teatrą, o gyvenimas buvo nustumtas į antrą vietą – netrukdyk, atseit spėsiu. Bet ką spėsiu? Nieko nespėsiu. Tai, ko laiku nepadarei, – viskas, baigta. Bet dėl to graužtis, gailėtis neverta. Išvis nesąmonė yra gailėtis.
Jei viską darei iš meilės, nieko nesigailėk. Galima gyvenime dėl daug ko apgailestauti: čia negerai padariau, reikėjo taip... Galima nagus graužt. Bet jei iš meilės, nesigrauži.
– Bet, jei būtų proga, ar būtumėte elgęsis kitaip?
– Nežinau. Gal vaikams, jų auklėjimui būčiau daugiau dėmesio skyręs. Bet išvažiuodavau ir palikdavau juos. Žiemą, per sezoną, – vis teatre: anksti keliesi, bėgi į teatrą, grįžti namo ir vėl galvoji apie teatrą. Visą laiką. Nebuvo laiko pamatyti, kaip vaikai auga.
Visas krūvis, be abejo, tekdavo žmonai. Protu tai supranti, o kad kažką padarytum, kad nors truputį palengvintum – nieko nesiimi, nes atseit turi idėją. Baisu. Žmonės, tie idealistai, baisūs. Ypač kai jie politikoje atsiduria. Prancūzų revoliucija parodė, kuo tai baigėsi.
– Stebite Lietuvos ir pasaulio politiką?
– Akies kampeliu tik. Negali visai nesekti, nori nenori vis vien kažką nugirsti, televiziją ar radiją įsijungi. Kai vyksta karai, žudynės, žmonės žūsta Ukrainoje, Sirijoje, baisu. Žmonija jau tiek daug patyrė, tiek daug nukeliavo, kad galų gale turėjo įgauti proto, atsisakyti kruvinų konfliktų, bet ne – tu galvoji kitaip, tu niekšas...
– Ko dar nežinote ir neišmokote?
– Žinau, kad niekada iki galo nieko nesužinosi. Mums negalima tiesos sužinoti iki galo. Todėl ir religija egzistuoja, kiti dalykai. Pasaulis yra nepažinus. Mes tik truputį aplink savo guolį esamą vietą galim pažinti.
Kas yra Žemė Visatai? Tai nematoma dulkelė. O žmogus iš viso negali turėti jokių pretekstų ar prielaidų būti išdidus, didžiuotis, kad turi protą, kad yra pasaulio viešpats, kad gali nušaut kitą žmogų, žvėrį, į kosmosą pakilt... Man trūksta žodžių nupasakoti, koks juokingas žmogus savo pretenzijomis į visagalybę.
Todėl ir yra Dievas, kurį su tokia aistra bandė išmušt tarybiniais laikais. Ateizmas, Dievo nėra – yra žmogus, mes upes apgręšim, kalnus nugriausim. Nors į elementarius dalykus nežinome atsakymo.
Bandom atsakyti į klausimus, mokslas bando, deja, kapstomės nežinioj ir joje būsim amžinai, nes negalima visko iki galo pažinti, neduota. Tai ne pesimizmas – tai realizmas, realus požiūris į pasaulį.
