Ko gero, kaip paprastai, galima laukti, kad viešumoje vėl nuskambės sėkmės palytėtų leidėjų pasisakymai, kaip Lietuvoje gerai remiama leidyba, ir mažai kas išgirs jos apeitų leidėjų tarpusavio padejavimus, kad su parama kuo toliau, tuo prasčiau ir vargu, ar viešai bus paspėliota, kokios paramos negavusios knygos taip ir liks leidėjų planuose amžinai. Ypač – lietuvių autorių.
Tiesa, tarp negavusių paramos yra ir verstinės knygos, tačiau paprastai leidėjai imasi jų planuodami vienaip ar kitaip jas išleisti, ypač tai pasakytina apie didesnes leidyklas. Pavyzdžiui, tarp negavusių paramos verstinių knygų yra ir tokios, kurios išvydo dienos šviesą nelaukiant konkurso rezultatų... Gi kalbant apie mažesnes leidyklas, gali būti, kad kai kurios jų vis tik atsisakys vieno ar kito joms per brangaus vertimo projekto, ir dar daugiau lietuviškų projektų, ypač turinčių kultūrinį, bet ne komercinį svorį.
Tad grįžtant prie sėkmės aplenktųjų knygų galime paspėlioti, ar, pavyzdžiui, bus išleista V.Daujotytės knyga „Tariniai ir turiniai“, R.Čičelio „Jono Meko „Aukso vidurys“: kūrybos filotopinė žiūra“, L.Klimkos „Laikas ir senieji laikrodžiai“, iliustruota Vaižganto gyvenimo ir kūrybos istorija vaikams, J.Melniko romanas „Paukštė, maitinanti pienu“. „Nelaimėlių“ sąraše yra ir J.Baltušio „Dienoraščių“ tomas, bet, menant pirmojo tomo populiarumą, galima dėti galvą, kad knyga bus išleista, bet leidėjai galės pasiteisinti, kad dėl lėšų stokos negalėjo įdėti tokiai knygai svarbios pavardžių rodyklės.
Tarp negavusių paramos verstinių knygų yra ir tokios, kurios išvydo dienos šviesą nelaukiant konkurso rezultatų...
Ir taip toliau, ir panašiai, tačiau kaip ten bebūtų, reikia pasakyti, kad leidyba Lietuvoje neremiama. Faktiškai mes turime reikalą su tuo, kad leidybiniai projektai remiami šalia literatūrinių minėtoje Kultūros tarybos programoje „Literatūra“ ir kitose. Šį pavasarį programa „Literatūra“ išdalino 212 000 EUR, iš jų leidybai teko apie 161 000 EUR, t.y., apie 76 proc. Likusieji atiteko įvairiems renginiams ir t.t. Lyg ir nedaug, bet už paramos borto likusius leidėjus mažai „guodžia“, kad, pavyzdžiui, 8 500 EUR gavo Lietuvių kultūros instituto projektas „M.Martinaičio „Kukučio baladžių“ literatūrinė inscenizacija ir turas Jungtinėje Karalystėje“, kai parama knygos išleidimui svyravo tarp 2 000–4 000 EUR, tad „suvalgė“ mažiausiai dvi knygas (beje, skiriamos paramos sumos – dar viena ilga ir leidėjams skausminga tema).
Knygų leidybos ašis – privačios leidyklos. Toms, kurios atmindamos, kad leidyba – tai verslas ir kultūrinė veikla, didelį dėmesį skiria antrajam dėmeniui, labai svarbi valstybės parama. Ypač tai pasakytina apie vidutines ir mažas leidyklas, kurių metinės veiklos rezultato pagrindą dažniausiai ir sudaro paramą gavusios knygos. Deja, kaip minėta, remiami leidybiniai projektai ir šioje loterijoje leidykloms tenka varžytis su įvairiais leidėjais. Ir šiais, 2019 metais, maždaug 21 leidykla konkuravo su 28 kitais dalyviais, iš kurių dalis pateikė leidybinius projektus, nors knygų leidyba jiems nėra pagrindinė veikla. Tiesa, daugelis šių pareiškėjų liko nieko nepešę, tačiau tai vėlgi menka paguoda nelaimėliams.
Tačiau ką čia vien apie nuskriaustuosius. Šių metų rezultatai patvirtino kelis metus stebimą tendenciją, kad egzistuoja daugiau mažiau sėkmingų ir sėkmės aplenktų leidyklų grupės. Sakysim, šįkart laimingiausiais galima vėl vadinti leidyklas „Aukso žuvys“ ir „Kitos knygos“, kurių sėkmės procentas buvo 100. Apie 67 proc. siekė leidyklų „Odilė“ ir „Gelmės“ rodikliai, iš leidėjų net 80 proc. sėkmė lydėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Kitoje svarstyklių pusėje su riebiu nuliu liko leidyklos „Terra Publica“, „Katalikų pasaulio leidiniai“, „Didakta“, „Charibdė“ ir „Diemedžio“ leidykla.
Ir tai nėra kokia naujiena, ir leidyklos, kurių netenkina jų sėkmės procentas, mini senus gerus laikus, kai leidybą rėmė Kultūros ministerija, kaip ir tai, kad šiai funkcijai perėjus Kultūros tarybai, paramos apimtys nuolat mažėja (kaip parodė Vilniaus universiteto leidybos ir reklamos programos studentės Rugilės Zažeckaitės tyrimas, 2014 m., pirmaisiais Kultūros tarybos veiklos metais, buvo paremti 265 leidybiniai projektai, o 2017 m. – 163 projektai. Jas mažai paguostų Kultūros tarybos pasiteisinimas, kad per šiuos metus parama leidybai išaugo nuo 799 150 EUR iki 839 000 EUR) ir jos išsigelbėjimo ieško didindamos paraiškų skaičių. Be to, negavę sykį, teikia tą pačią paraišką vėl ir vėl, kitąsyk išgyvendamos ją vertinusių ekspertų skiriamų balų šuolį, pavyzdžiui, nuo 50 iki 70.
Žodžiu, kaip loterijoje – kuo daugiau bilietų nusipirksi, tuo didesni šansai bent ką išpešti. Bet, kaip ir loterijoje, taip ir Kultūros tarybos konkursuose tai ne visada gelbsti, sakysim, ir šiame konkurse leidykla „Terra Publica“ teikė aštuonias paraiškas ir liko nieko nepešusi.
Žodžiu, kaip loterijoje – kuo daugiau bilietų nusipirksi, tuo didesni šansai bent ką išpešti.
Ir galima suprasti šios bei kitų leidyklų skausmą matant konkurso rezultatus. Pagal nuostatus į paramą gali pretenduoti projektai, kuriuos ekspertai įvertina ne mažiau kaip 60 balų (iš 100), ir, pavyzdžiui, grįžtant prie leidyklos „Terra Publica“ rezultatų matome, kad penkių jų projektų rezultatai svyravo tarp 63–69.
Ką tai reiškia? Neseniai plačiai nuskambėjo „Literatūros ir meno“ protestas prieš juos netenkinantį finansavimą, kai to ženklan buvo išleistas tuščias jo numeris. Netenkino, bet ir tuščio numerio išleidimas kainuoja pinigus, gi knygų leidėjas, kažkiek investavęs į penkių knygų leidybą ir negavęs Kultūros tarybos paramos, lieka prie suskilusios geldos.
Aišku, galima pasakyti, kad į šias knygas galima investuoti pelną iš komerciškai paklausių knygų, bet tai tinka didesnėms leidykloms. Gi mažesnėms tai misija kone neįmanoma, nes knygų prekyba – dar viena joms labai skausminga tema. Be to, kiek gi galima investuoti į kultūrinę svarbą turinčias knygas sunkiai surinktas lėšas, iš anksto žinant, kad grįš skatikai, o dar valdžia, vadovaujama taip dėmesį kultūrai deklaravusių politikų, vėl galvoja apie eilinį minimalios algos pakėlimą, kuri mažos leidyklos direktoriui ir taip panaši į miražą, menant mėnesines pajamas.
Beje, dar viena pastaba dėl „Literatūros ir meno“. Šis ir kiti leidiniai dejuoja dėl Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo šykštumo, tačiau jie taip pat gali ir sėkmingai kartu su knygų leidėjais stumdosi Kultūros tarybos finansuojamos srities „Literatūra“ konkursuose, gi knygų leidėjai į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą net dairytis negali.
Grįžtant prie Kultūros tarybos, tai surašyti, ką mano leidėjai apie jos veiklą, reikėtų jaučio odos ir dar ne vienos. Ne veltui per neseną susitikimą su kultūros ministru jiems labiausiai norėjosi šnekėti apie Kultūros tarybos paramą (nors pranešime spaudoje teigta, kad buvo aptartas ne vienas klausimas), tačiau dėl laiko stokos daugelis taip ir nespėjo išlieti savo skaudulių.
Bet gal verčiau ne dejuoti, o ieškoti išeičių.
Bet gal verčiau ne dejuoti, o ieškoti išeičių. Galbūt ja galėtų būti nuostatos, kad Lietuvoje valstybė remia leidybą, įkūnijimas. Kaip tai konkrečiai atrodytų – dviračio nereikia išradinėti. Kai kuriose šalyse leidyklos teikia konkursui ne projektus, o leidybinius planus su sąmatomis. Ekspertai, įvertinę juos, sprendžia, kokią sumą galima skirti konkrečios leidyklos planui, o ši turi teisę išleisti šiuos pinigus savo nuožiūra, tiksliau, spręsti, kurių knygų leidybai. Tokiu atveju pas mus atpultų kaip pasityčiojimas skambantys dabartiniai Kultūros tarybos reikalavimai, davus, sakysim, 30 proc. knygos išleidimui reikalingos sumos, nieko nekeisti, kas buvo numatyta projekte.
Ir toks siūlymas nebūtų kokia naujiena Kultūros tarybai. Ji jau turi finansuojamą programą „Strateginis kultūros organizacijų finansavimas“, kurios laimėtojai gauna finansavimą net trejiems metams (tarp tų laimingųjų yra ir Lietuvos leidėjų asociacija). Šiame konkurse turi teisę dalyvauti kultūros organizacijos, prisidedančios prie kokybiškų profesionaliojo meno ir (ar) kultūros produktų sukūrimo ir (ar) jų sklaidos ir (ar) užtikrinančios kultūros ar meno kūrėjų tobulėjimą. O leidyklos, kaip mename, prisideda prie kultūros produktų kūrimo ir sklaidos. Tiesa, LKT yra apsidraudusi ir išeliminavusi iš šio konkurso pelno siekiančias institucijas, bet leidyklos, visiškai numojančios į pelną, turėtų pamiršti ir savo gyvastį, ir siekį būti „kultūros produktų“ kūrėjais.
Ką tai duotų leidykloms galima pamatyti pasiremiant jau nesyk minėtos leidyklos „Terra Publica“ pavyzdžiu. Juk ji faktiškai pateikė leidybinį aštuonių knygų planą, kurių kone visas ekspertai įvertino kaip remtinas. Panašiai galima kalbėti ir apie leidyklą „Versus“, padavusią šešių knygų planą, iš kurių tik viena gavo paramą, o kitų vertinimas įvairavo nuo 64 iki 70 balų, „Homo liber“ (aštuonios knygos, paremtos – trys, o dar keturių balų amplitudė nuo 61 iki 67) ir t.t.
Suprantama, dėl tokio siūlymo gali kilti daugybė abejonių, bet juk Kultūros taryboje dirba, jei tikėti oficialia informacija, net 26 protingos galvos, o kiek dar galima pasitelkti iš šalies ir sugalvoti, kaip padaryti leidyklų, ypač vidutinių ir mažų, gyvenimą kiek lengvesniu, menant visus sunkumus, dėl kurių joms vis sunkiau kvėpuoti.
Šios leidyklos, kad ir nebūdamos pagrindinėmis knygų rinkos žaidėjomis, vis tik užtikrina jos įvairovę. O jei kas netiki, lai pavaikšto po sostinės knygynus, o paskui nuvažiuoja į kokį provincijos miestą, kuris teturi vieną knygyną, priklausantį didžiausiam Lietuvos knygynui tinklui, ir paskaičiuoja, kelių leidyklų knygas ten ras.
Gal nenorėkime, kad visi knygynai Lietuvoje būtų tokie.
Remigijus Misiūnas yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius.
