Literatūra | Dantės „Dieviškoji komedija“
Kaip ir daugeliui „Savaitgalio įkvėpimų“ dalyvių, T.Rikliui išsirinkti vieną knygą taip pat buvo sudėtinga. Vis dėlto, jis pasirinko italų poeto Dantės Alighierio „Dieviškąją komediją“. „Knyga tikrai patenka į manąjį sąrašą“, – patikino jis.
„Pirmiausia dėl to, kad tai yra tarsi Europos viduramžių kultūros, istorijos ir mąstysenos enciklopedija, kurioje taip pat gausu Antikos įtakos ir įkvėpimo. Dantės tekstas mane labiausiai žavi dėl to, kad beveik kiekviena jo eilutė turi daugybę reikšmių ir paslapčių, kurias galima gliaudyti metų metus.
Daugumą skaitytojų visuomet patraukia „Pragaro“ dalis, kuri tikrai yra vaizdinga, tačiau mane asmeniškai daug labiau žavi „Skaistykla“ ir „Rojus“. Skaistyklos terasos, kuriomis Dantė, lydimas Vergilijaus, žengia link Dangaus sferų, yra gal netgi vaizdingesnės nei Pragaro ratai ir daug filosofiškesnės. Jų grožis slypi įvairiose daugiasluoksnėse mįslėse, kurios dažnai atsiveria ne iškart, o tik pačiam skaitytojui įdėjus pastangų, pasigilinus, paskaičius daugiau. Dantės „Dieviškoji komedija“ mane tuo ir keri, kad reikalauja iš skaitytojo dėmesio ir atidumo“, – sakė tyrėjas.
Kinas | Luchino Visconti „Il Gattopardo“
„Puiki nuostabaus romano ekranizacija, – teigė T.Riklius. – Labai keista, bet Gieseppe Tomasi di Lampedusa knyga, išleista tik po jo mirties 1958 m., atrodo vienu metu parašyta tarsi vakar, tarsi prieš gerus pusantro šimto metų.“
„Tai istorija apie žlungančios aristokratijos akistatą su besikeičiančiais laikais, vykstanti Italijos suvienijimo fone. Luchino Visconti, galbūt pajausdamas Lampedūzos kunigaikštį, nes ir pats buvo paskutinis senos aristokratų šeimos atstovas, sugebėjo paversti knygos puslapius vaizdais nenutoldamas nuo originalo. Tuo pačiu kiekvienas filmo kadras savo spalvomis ir kompozicija atrodo it gyvas paveikslas.
Mėgstu daugumą Visconti ir apskritai italų neorealistų filmų, bet šis kūrinys stipriai išsiskiria iš jų savo sunkiai paaiškinama beveik barokine dvasia ir estetika. Knygoje (ir filme) nuskamba labai garsi frazė „jei norime, kad viskas išliktų taip pat, viskas turės pasikeisti“. Taip pat turiu paminėti ir kitą puikią Luchino Visconti ekranizaciją – „Mirtį Venecijoje“, pagal to paties pavadinimo Tomo Manno novelę“, – tęsė tyrėjas.
Teatras | Krystiano Lupos „Austerlicas“
T.Riklius kaip mėgstamiausią spektaklį įvardino Krystiano Lupos „Austerlicą“, pastatytą Jaunimo teatre. Jis sukurtas pavadinimo W.G.Sebaldo romaną:
„Ne tik Sebaldo knygą, bet ir K.Lupos režisūrą norisi pavadinti aukščiausiu meniniu pasiekimu. Dar ir todėl, kad ši istorija apie gyvenimą be atminties, apie norą ir siekį suprasti save sužinant apie savo praeitį, apie norą „rasti namus“, man labai primena archetipiniais tapusių senovės graikų mitų siužetus. Kaip Homero „Iliadoje“ skaitytojo niekuomet nepalieka klausimai apie karo siaubus, apie žmogiškumą, taip ir „Austerlice“ reflektuojama Holokausto trauma žiauraus karo fone.
Trauminė „Austerlico“ patirtis primena daugybę graikų tragedijų ir ypač Euripido „Trojietes“, istoriją apie nugalėtos Trojos moteris, kurios nebeteko visko ir supranta, kad jų laukia arba vergija, arba mirtis.
Galiausiai tai savotiškas Odisėjo istorijos atpasakojimas apie bandymą rasti savuosius namus, kaip Austerlicas bando surasti prarastą tapatybę. Dauguma moralinių ir egzistencinių klausimų, nelabai nepasikeitė, bet būtent todėl juos būtina nuolat kartoti. Taip „Austerlicas“ yra nuostabiai pastatytas be galo lėtas ir ilgas su kartais net nejaukiomis pauzėmis teatrinis priminimas, kad kolektyvinė ir asmeninė Holokausto trauma niekad nesibaigė ir nesibaigs, kad apie ją būtina kalbėti.“
Muzikos kūrinys | miuziklas „Hadestown“ ir opera „Akhnaten“
Rudeniškas Romos oras T.Riklių įkvėpė vėl iš naujo klausyti dviejų kūrinių: miuziklo „Hadestown“ bei Phillipo Glasso operos „Akhnaten“:
„Anaïs Mitchell miuziklą „Hadestown“ atradau prieš kelerius metus. Orfėjas įsimyli Euridikę, Hadas pamilsta Persefonę. Abu šie Antikos mitai yra supinami į vieną meilės istoriją, kuri suskamba Naujojo Orleano džiazo garsais. „Hadestown“ melodijos, kurias dainuoja Orfėjas, beveik hipnotizuoja.
Tokį pat poveikį turi ir Phillipo Glasso opera „Akhnaten“. Nuskambės oksimoroniškai, bet norėčiau ją pavadinti minimalistiniu baroku. Operoje beveik nėra žodžių, solistai dažniausiai dainuoja padrikus garsus ar egiptietiškų tekstų nuotrupas. Keletą ar net keliolika minučių besikartojančios styginių ir pučiamųjų instrumentų melodijos sukuria dykumos smilčių kaitrioje Egipto saulėje iliuziją ir visa opera tampa tarsi religiniu ritualu dievui-saulei Atonui, o galiausiai – laidotuvių giesme pačiam faraonui.“
Paroda | „Antonietta Raphaël. Attraverso lo specchio“ (liet. „Antonietta Raphaël. Prieš veidrodį“)
T.Rikliaus rekomenduojama parodą dar galima pamatyti iki 2022 m. sausio 30 d. Romos Nacionalinėje modernaus ir šiuolaikinio meno galerijoje „Galleria Nazionale“.
„Tai buvo be galo džiugus atradimas. Prisipažinsiu, kad iki parodos atidarymo nieko nežinojau apie šios Kaune gimusios litvakės kūrybą. Paroda yra tarsi žvilgsnis į dailininkės ir skulptorės gyvenimą, į jos bandymą meno kūriniais pažvelgti į save kaip menininkę, moterį, motiną. Tarpukario ekspresionizmas yra kita priežastis, kodėl beveik primygtinai rekomenduočiau aplankyti šią parodą ar pasidomėti apie A.Raphaël.
Mane visuomet žavėjo tarpukario dailė. Tai meninių interpretacijų ir paieškų laikotarpis, bandant kritiškai pažvelgti į nusistovėjusias menines formas ir taisykles. Tuo pačiu – tai žmogaus bandymo suprasti pasaulį ir jo chaosą išraiška. Gal būtent todėl romietiškas A.Raphaël ir jos sutuoktinio Mario Mafai ekspresionizmas man idėjiškai primena manieristinės stilistikos laikotarpį XVI a. Italijoje, kai kūrė Michelangelas Buonarrotis, Jacopo da Pontormo ar Rosso Fiorentino.“
