-
Akvarelininkė Julija Skudutytė – apie knygą „Normalūs žmonės“ ir spektaklį „Kafka insomnia“
-
Solistė Ieva Prudnikovaitė: „Meno neidentifikuoju kaip grožio, labiau jį priimu kaip įrankį „praravėti“ savo vidinius laukus“
-
Tyrimų žurnalistė Birutė Davidonytė – apie distopijas, E.Nekrošiaus kūrybą bei „Guns N' Roses“
Paroda / Rei Kawakubo „Comme des Garçons: Art of the In-Between“ Niujorke
Kiekvienais metais Niujorko Metropoliteno muziejus rengia tematinę parodą, kurioje pristatomas vienas iš žymiausių pasaulio mados dizainerių. 2017-ais čia rodyta Rei Kawakubo kūryba. Ji tapo vos antrąja dizainere, po Yves'o Saint Laurent'o, kurios paroda surengta esant gyvai pačia autorei.
R.Kawakubo yra be galo uždara ir viešojoje erdvėje retai pasirodanti asmenybė, todėl jos asmenišką kvietimą dalyvauti privačioje parodos ekskursijoje, kurią vedė pati Rei, o, be kitų įžymybių, joje dalyvavo ir Bjork bei Jeffas Koonsas, priėmiau kaip be galo didelę dovaną. Tos dvi valandos kartu su menininke keliaujant per jos gyvenimą ir kūrybą man paliko didžiulį įspūdį.
Savo laiku R.Kawakubo drauge su Yohji Yamamoto įsiveržė į vakarietišką madą ir tapo alternatyva, iš pačių pagrindų sudrebinusia Paryžių, su jo garsiaisiais mados industrijos ženklais, tokiais kaip „Dior“ bei „Chanel“.
Man be galo imponuoja Rei revoliucingumas ir jokių nusistovėjusių normų nepaisymas. Kartu, jos mada yra labai intelektuali, nepavaldi nei laikui, nei konkrečiai erdvei. Jos fantazija bei pasaulio pajautimas yra kažkas unikalaus ir nepakartojamo.
Tai, ką ši mados dizainerė darė prieš 40 metų, tik dabar atkartoja garsiausi pasaulio mados namai.
Tai, ką ši mados dizainerė darė prieš 40 metų, tik dabar atkartoja garsiausi pasaulio mados namai. Akivaizdu, kad kaip ir visi didieji menininkai, R.Kawakubo yra avangardinė menininkė – savo laiku nesuprasta ir neįvertinta, tačiau peržengusi laiką, o jos novatoriškos idėjos tapo norma tik po kelių dešimtmečių.
Įdomu ir tai, kad R.Kawakubo vyras Adrianas Joffe‘as yra antros kartos Lietuvos žydas, o jų bendras mados ženklas – „Comme des Garçons and Dover Street Market“ – šiandien keliauja po visą pasaulį ir kviečia į išskirtines parodas bei instaliacijas.
Kinas / „Nostalgija“, „Paryžius, Teksasas“ ir „Anglas ligonis“
Laikui bėgant, skirtingais gyvenimo etapais, man darė ir tebedaro poveikį labai skirtingi filmai. Žinoma, tai lemia įvairios aplinkybės – kur, su kuo ir kas aš pati tuo metu esu. Tačiau nepaisant to, kas mano gyvenime per tą laiką būtų įvykę ar net jeigu ir atsirado kitų, daug ryškesnių filmų, turėjusių man ypatingos reikšmės, vis dėlto yra du filmai, kurie visada liks svarbiausioje vietoje. Tai Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“ ir Wimo Wenderso „Paryžius, Teksasas“.
Maskvoje, kur studijavau režisūrą, nes Lietuvoje nebuvo tokių studijų, nepraleisdavau nė vieno šių filmų seanso kino teatruose. Žinoma, tai susiję su jauno žmogaus (tuomet buvau devyniolikmetė) patirtimis: staiga atsidūriau toli nuo savo draugų, artimųjų, namų ir gyvenau didžiuliame svetimame mieste. Būtent „Nostalgija“ tapo šimtaprocentine mano jausmų vizualizacija.
„Nostalgija“ tapo šimtaprocentine mano jausmų vizualizacija.
Pamenu, kad pirmas seansas būdavo rodomas devintą valandą ryto ir aš, nusiplovusi nuo paskaitų, eidavau žiūrėti arba Tarkovskio, arba Wenderso filmo. Emociškai buvau labai įsijautrinusi, o kadangi abu šiuos filmus jau žinojau atmintinai, nenuostabu, kad verkti pradėdavau vos tik pradėjus rodyti filmo titrus. Ir šitaip aš raudodavau visą filmą. Jo pabaigoje man tapdavo gerokai lengviau ir aš drąsiai galėdavau eiti į paskaitas nugalėti pasaulio bei tapti „geriausia“ režisiere.
Nors tai labai skirtingi filmai, tačiau iš dalies ir jų dėka tapau tuo, kas esu šiandien. Aš išmokau susikurti ir saugoti savo vidinį pasaulį, o kartu išlaikyti jo autonomiškumą ir nedemonstruoti jo kitam – išoriniam – pasauliui. Žiūrėdama šiuos filmus kino teatro tamsoje aš galėdavau būti savimi, o išėjusi pro duris į pasaulį tapti „Dalia Ibelhauptaite“.
Žiūrėdama šiuos filmus kino teatro tamsoje aš galėdavau būti savimi, o išėjusi pro duris į pasaulį tapti „Dalia Ibelhauptaite“.
Yra dar vienas filmas – tai artimo bičiulio Anthony Minghellos „Anglas ligonis“. Tuo metu, kai jis rašė filmo scenarijų, aš dirbau su jo žmona, kuri buvo mano pirmosios operos „Don Žuanas“ choreografė. Režisierius ieškojo tinkamos vietos filmui, o mes kaip tik statėme operą Batignano vienuolyne Toskanoje. Pamenu, kad į paskutinį operos rodymą atvyko ir pats režisierius drauge su legendiniu prodiuseriu Olsansu (Saulu Zaentzu) bei romano „Anglas ligonis“ autoriumi Michaelu Ondaatje. Būtent šis vienuolynas vėliau tapo filmo vietos pavyzdžiu, pagal kurį buvo kuriamos ir dekoracijos.
Šitokiu būdu per vieną filmą labai glaudžiai susiriša net trys mano gyvenimą bei kūrybą jungiantys mazgai – pirmoji mano opera, Toskanos regionas, kuriame buvo nufilmuota didžioji dalis filmo „Anglas ligonis“, bei prisiminimai apie man brangų bičiulį.
Muzika / Tyla ir gyvenimo muzika
Tuo metu, kai visi vaikai žaidė ir turėjo savo nerūpestingus gyvenimus, aš nuo penkerių metų ištisą dešimtmetį mokiausi groti pianinu. Dėl to, gink Dieve, nesiskundžiu, tik konstatuoju faktą. Grojau pačius įvairiausius kūrinius ir daugelis jų man labai patiko.
Maža to, nuo mažų dienų mama nuolatos mane vesdavosi klausytis operų ir tuoj bus jau trisdešimt metų, kai mano pačios gyvenimas yra neatsiejamas nuo operų pastatymų. Štai kodėl mano santykis su muzika yra betarpiškas, todėl man sunku būtų išskirti vieną ar kelis kūrinius.
Įvertinusi daugelio metų muzikos patirtis, šiandien galiu konstatuoti, kad man labiausiai patinka tyla.
Įvertinusi daugelio metų muzikos patirtis, šiandien galiu konstatuoti, kad man labiausiai patinka tyla. Ji yra mano didžiausia siekiamybė ir džiaugsmas. Aš geriausiai jaučiuosi gamtoje, ypač dykumoje, kur negirdėti net lapų šnarėjimų. Būtent čia geriausiai girdėti gyvenimo muzika.
Kasmet sau linkiu ir vėl atsidurti naktį dykumoje – Namibijoje ar Amerikos „Mirties slėnyje“ – ir dar kartą patirti tai, ką reiškia sustojęs laikas.
Spektaklis / Eimuntas Nekrošius „Kvadratas“
Šio režisieriaus kūryba dar ankstyvoje jaunystėje įsirėžė labai giliai ir vėliau turėjo didelės įtakos mano pasaulėžiūrai, mąstymui ir kūrybos supratimui.
„Kvadratą“ žiūrėjau gal 15 kartų. Man labai imponavo ta kalėjime uždaryto žmogaus būsena ir subtilus jo santykis su laisvėje gyvenančia jauna mokytoja. Ko vertas vien kasdienis cukraus gabalėlių taupymas, juos atidedant kaip dovaną simpatijai jų būsimo susitikimo metu.
Šis spektaklis pasirodė tuomet, kai daugelis mūsų vis dar gyveno netekę laisvės. Kaip ir daugelis šeimų Lietuvoje, manoji taip pat buvo patyrusi tremtį. Tačiau E.Nekrošius savo spektaklyje atskleidė ne tik tragiškąją šios temos pusę, bet pravėrė ir vilties bei šviesos, bendrystės ir žmogiško santykio skraistę. Štai kodėl šis spektaklis daugeliui žmonių tapo labai artimas.
E.Nekrošius savo spektaklyje atskleidė ne tik tragiškąją šios temos pusę, bet pravėrė ir vilties bei šviesos, bendrystės ir žmogiško santykio skraistę.
Mane pačią jis įkvėpė rašyti laiškus į kalėjimą žmogui, kuris anuomet buvo nuteistas už labai sunkius nusikaltimus. Mūsų susirašinėjimas truko ketverius metus. Pamenu, kad sužinojęs šią istoriją ir kokią įtaką man padarė jo spektaklis, Eimis net priekaištavo sakydamas, kad aš teatrą sujungiau su tikrove ir tarp jų man neliko jokios skirties...
Tačiau ir šiandien labai branginu šią patirtį, nes žinau, kad tuos ketverius metus tam kaliniui buvau vienintelė jungtis su šiuo pasauliu. Maža to, man tai buvo neįkainojama dovana ir galimybė pažinti tamsiąją žmogaus pusę, o kartu suprasti, kad už kiekvieno nusikaltimą padariusio asmens slypi skaudi ir dramatiška žmogaus kančios, apleistumo ir vienatvės istorija.
Literatūra / Trys Jurgos Ivanauskaitės kūriniai
Pirmą kartą su Jurgos kūryba susipažinau perskaičiusi jos novelių rinkinį „Pakalnučių metas“. Tie personažai, situacijos, balsas, kuriuo kalbėjo rašytoja, buvo nužengę tiesiog iš mūsų gyvenimų, todėl tapo alternatyva visam tam, kas vyko to meto literatūroje.
Jurgos tekstai man pačiai suveikė kaip narkotikas, todėl norėjosi jų vis daugiau ir daugiau.
Netrukus Jurga parašė pjesę „Nežaiskite su mėnuliu“, kurioje pateikė savąją Salomės istorijos interpretaciją. Šią pjesę režisavo Gytis Padegimas, o aš, susipažinusi su rašytoja, gavau iš jos leidimą lygiagrečiai statyti spektaklį su savo moksleiviais. Būtent nuo tada ir užsimezgė ryšys ir bičiulystė su Jurga, kuris tęsėsi visą gyvenimą.
Šį laikmetį vainikavo pirmasis Jurgos romanas „Mėnulio vaikai“.
Pro langą mačiau, kaip nuo debesėlio mums šypsosis pati Jurga, visą savo gyvenimą nebijojusia eiti prieš srovę ir būti pačia savimi.
Nors ilgus metus jos kūryba nebuvo vertinama kaip rimta literatūra, o autorė susidūrė su vieša panieka bei smerkimu, tačiau būtent tai jai suteikė nepaprastai daug drąsos ir laisvės. Ir tai tapo įkvėpimo pavyzdžiu ne tik mano kartai, tačiau, neabejoju, bus daugeliui dar būsimų kartų.
Tai man paliudijo ir viena istorija, nutikusi iškart po Jurgos laidotuvių. Tuomet aš skridau lėktuvu į Londoną, o šalia manęs prie lango sėdėjo jauna mergina, kuri skaitė Jurgos romaną. Paskutinėmis savaitėmis, kai visą laiką budėjau prie Jurgos lovos, ji vis kartojo, jog svarbiausia, kad jos kūryba nemirtų, bet rastų atgarsį ir jaunuose žmonėse. Ir ši mergina prie lango buvo akivaizdus to įrodymas.
Tada aš ją užkalbinau ir šitaip susipažinau su nuostabios sielos žmogumi – Juste Arlauskaite-Jazzu. Mums besikalbant, pro langą mačiau, kaip nuo debesėlio mums šypsosis pati Jurga, visą savo gyvenimą nebijojusia eiti prieš srovę ir būti pačia savimi.
