„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Režisierė Ramunė Kudzmanaitė: kai žengi teisingą žingsnį, visos durys atsidaro

Po dešimties metų svajonių režisierė Ramunė Kudzmanaitė pagaliau ryžosi įkurti savo teatrą – Vilniaus teatro grupę – ir taip suteikti darbo vietas savo studentams, su kuriais ruošiasi atrasti naujų teatro išraiškos formų. Žibančiomis akimis menininkė prisipažino, kad jaunimo alkis gyvenimui ir teatrui suteikia jai energijos ir neleidžia pasiduoti gyvenimo nuovargiui.
Ramunė Kudzmanaitė
Režisierė Ramunė Kudzmanaitė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Teatro mylėtojai sulaukė naujo teatrinio reiškinio – jūsų įkurtos Vilniaus teatro grupės. Kaip prisistatytumėte?

Esame muzikinės krypties, bet ne miuziklo teatras. Debiutiniame spektaklyje „Bernardos Albos namai“, kurio antroji premjera įvyks balandžio 5 dieną Vilniaus mažajame teatre, mano aktorės šoka šiuolaikinį šokį, puikiai dainuoja klasikines dainas ir kartu vaidina. Norime ieškoti ne tik dramos teatro išraiškos galimybių, todėl bandysime rasti naujų formų.

Mes esame grupė, o ne trupė – pavadinime užšifruota atvirumo galimybė prisijungti patiems ar prijungti kitus. Nesinori būti uždaru, klaustrofobišku teatru, kuris dirba tik su savo aktoriais.

Tiesiog nusibodo laukti, kad kažkas padės, pamatys, išgirs. Vieną rytą tiesiog suvokiau, kad aš pati galiu sukurti darbo vietas, pati turiu ne laukti, o duoti, padėti, tarnauti kitiems.Kas paskatino sukurti savo teatrą?

Dėstytojas jaučia didelę atsakomybę už savo mokinius, o šie jauni žmonės yra niekam nereikalingi, išskyrus mus, pedagogus. Jie arba turi emigruoti, arba keisti profesiją. Tačiau yra dar viena galimybė – sukurti jiems teatrą ir duoti šansą dirbti pagal savo profesiją. Būtent tai mane ir paskatino atidaryti šį teatrą.

Tiesiog nusibodo laukti, kad kažkas padės, pamatys, išgirs. Vieną rytą tiesiog suvokiau, kad aš pati galiu sukurti darbo vietas, pati turiu ne laukti, o duoti, padėti, tarnauti kitiems. Tai suteikia tiek jėgų, kad galiu mažai miegoti, daug dirbti ir matyti tame prasmę.

Pristatydama savo teatrą, pranešime spaudai kritikavote dabarties teatrą dėl nuovargio ir misijos nematymo...

Aš jokiu būdu nekalbu ir neturiu teisės kalbėti apie visus aktorius ar teatralus, tiesiog kalbu apie savo asmeninę patirtį, kai kuriuos aktorius, su kuriais susidūriau. Galbūt aš pati pavargau gyventi tokioje situacijoje, vaikštant iš teatro į teatrą, pas ten esančias trupes.

Ko gero, viskas prasideda nuo žmogaus vidaus, jo paties noro keistis, nebenorėjimo gyventi taip, kaip gyvena. Keli sau iššūkius ir karteles, kurias nori perlipti, o tai padaryti geriausiai padeda laisvė. Teatrų vadovai nori nenori verčia eiti į kompromisus, jie dalyvauja aktorių paskirstymuose, pateikia savo siūlymų... O aš jau nebenoriu, kad man kas padėtų, patartų, mokintų, noriu daryti tą, ką noriu, ir su tais žmonėmis, kurie nori su manimi dirbti. Tai yra didžiausia laimė.

Tikriausiai kiekvienas režisierius svajoja apie savo trupę...

Manau, kad taip. Aš apie tai svajojau dešimt metų – mano draugai, dabar sveikindami su tuo, kas įvyko, prisimena, kad aš jau seniai apie tai kalbėjau. Nežinau, kodėl taip ilgai viskas užtruko, bet matyt atėjo tam skirtas laikas...

Tuos dešimt metų mane varžė baimė, abejojau, ar sugebėsiu susitvarkyti su finansais. O dabar nebėra jokios baimės, tik viltis, tikėjimas ir energija. Kai nieko neturi, neturi ir ko prarasti, gali nebent atrasti, kažką naujo sukurti. Gali būti tik įdomiau, tik geriau. Kai tai suvokiau, pradėjau daryti.

Pirmojoje teatro premjeroje pasirodo tik merginos – o apskritai jūsų Vilniaus teatro grupėje yra vaikinų?

Taip, pirmame kurse yra nuostabių vaikinų. Vilniaus teatro grupė tikrai nebus tik feminisčių teatras. Šiame teatre dirbs ne tik mano studentai – aš norėčiau, kad jame kurtų ir profesionalūs aktoriai, ir studentai, jie keistųsi patirtimi ir taip mokytųsi.

Nepaisant to, kad sukūrėte savo teatrą, kovo 19, 20 dienomis Jaunimo teatre, Vilniuje, pristatote premjerą visai šeimai „Pingvinai ir kiaušinis“.

Šį spektaklį pirmą kartą pastačiau prieš dešimt metų. Jis apvažiavo daug tarptautinių festivalių ir sulaukė didelio susidomėjimo, tačiau Lietuvoje buvo nepakankamai lankomas dėl dviprasmiško pavadinimo. Heleenos Verburg pjesė vadinasi „Tėvai ir kiaušinis“, tačiau dėl karčios patirties nusprendėme pakeisti pavadinimą į aiškesnį – „Pingvinai ir kiaušinis“.

Pradiniame variante vaidino Dalia Michelevičiūtė ir Algirdas Gradauskas, o dabar vaidins jauni aktoriai Emilija Latėnaitė-Beliauskienė ir Marius Repšys. Ir vieni, ir kiti – nuostabūs aktoriai, bet kiekvienas kuria pagal savo supratimą. Muzika liko ta pati, tačiau scenografija – nauja.

Jaunimo alkis gyvenimui ir teatrui suteikia man labai daug jėgų, nebejaučiu savo metų ir jaučiuosi lygi su jais.Jei vėl imatės tos pačios medžiagos, kažkuo ji jus traukia?

Iniciatyvą prikelti šį spektaklį parodė Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas, nes būtent šiame teatre spektaklis buvo pastatytas ir pirmąjį kartą. Tačiau ši medžiaga yra amžina, kaip ir tema – apie tai, kaip susitinka moteris ir vyras, pingvinas ir pingvinė, kaip suartėja, pasirenka vienas kitą, kaip kartu padeda kiaušinį ir laukia išsiritant mažylio. Pasirodo, tas pingvinų pasaulis labai panašus į žmonių – jame daug nesusipratimų dėl jaunystės ir nežinojimo, nutinka ir kvailysčių.

Ši pjesė amžina dar ir tuo, kad joje kalbama apie gyvybę ir mirtį. Spektaklyje veikia ir vaiko balselis, kurį autorė vadina raudonu siūleliu. Jis – tarytum ta sielelė, kuri turi ateiti į tą kiaušinį, bet nueina į kitą. Tačiau jokios tragedijos nėra, nes kiaušinis – tik lukštas. Spektaklis suteikia gražią galimybę vaikams pagalvoti apie anapusinį pasaulį, mirtį.

Tiek savo Vilniaus teatro grupėje, tiek Jaunimo teatre dirbate su jaunais aktoriais – jaunimas jus inspiruoja?

Taip, jų alkis gyvenimui ir teatrui suteikia man labai daug jėgų, nebejaučiu savo metų ir jaučiuosi lygi su jais. Mano amžius jau trauktų pagulėti, patingėti – atsirado gyvenimo nuovargis, bet kai esi su jaunimu to sau neleidi ir pamiršti. Man persiduoda jų energija, aš pasikraunu pati.

Kita vertus, jūs esate tas vedlys, į kurį nukreiptos visų akys...

Tai irgi suteikia energijos. Kadangi visi laukia, kad vestum, tai ir vedi.

Iš jūsų žėrinčių akių ir šypsenos atrodo, kad dabar išgyvenate pakilimą, tiesa?

Tikrai dabar geras laikotarpis – net pinigai krenta iš dangaus. Nesu tikinti žvaigždėmis, bet negaliu nejausti, kad nebėra nuovargio, visos durys, į kurias beldžiuosi, atsidaro – galbūt galų gale žengiau teisingą žingsnį. Jaučiuosi toks drąsus karys, žengiantis į priekį... (Šypsosi)

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“