1
Knyga / „Komandoro nužudymas“
D.Minkevičiui patinka rašytojo Harukio Murakamio kūryba. Pastarąjį kartą jis skaitė abi „Komandoro nužudymo“ knygų serijos dalis. Pasak režisieriaus, tai pasakojimas apie meną, kūrybą, vienatvę ir nenusakomą ilgesį.
H.Murakamio kuriamos istorijos įkvepia režisierių, nes jis geba perteikti atpažįstamą vienatvės atmosferą: „Man šie jausmai artimi, todėl visuomet susitapatinu su pagrindiniu personažu. Pats H.Murakami sako, kad žmonės jo knygas labiausiai perka neramių laikų, karų bei pandemijų metu, nes jos veikia raminamai. Sutinku su tuo. Man nerimą mažina žinojimas, kad aš ne vienas toks brandžiojo kapitalizmo epochoje.“
Pašnekovą domina ne tik intymūs dialogai, spalvingi personažai bei provokuojančios rašytojo temos. Dažniausiai siužetą jis sutvirtina per mįslę, ką D.Minkevičius įvardijo kaip „chuliganiško novelizmo įrankį“: „Jis skirtas vedžioti žiūrovą po istorijos vingius, paprastai tariant – versti puslapius.“
„Perskaičius H.Murakami knygą, kartais ateina suvokimas, kad esmė ne pati spurga, o kas jos viduje – tuštuma. Užminta, bet neįminta mįslė tampa pačia esme“, – tęsė menininkas.
2
Filmas / „Degantis“
Mėgstamiausias D.Minkevičiaus filmas – režisieriaus Lee Chango-Dongo ir scenaristės Jungmi Oh „Degantis“, paremtas anksčiau minėto H.Murakamio romanu „Barn Burning“: „Jame vystoma man artima tema – likvidžios tiesos, kitaip tariant, nepagaunamos tiesos.“
Anot režisieriaus, filme Japonijos istorija perkeliama į šiuolaikinę Pietų Korėją: „Jame pasakojama apie Jong-Su – smulkų darbininką, laisvu metu rašantį knygą. Vieną dieną herojus visiškai netikėtai gatvėje sutinka vaikystės draugę Hae-Mi. Ši išvyksta į Afriką ir prašo Jong-Su pasaugoti jos katę. Jis geranoriškai sutinka. Po kelių savaičių mergina grįžta, tačiau ne viena, o su kelionėje sutiktu Benu. Paslaptingas nepažįstamasis gyvena prabangiuose apartamentuose, vairuoja „Porsche“ ir uždarbiauja, kaip pats sako, „žaisdamas“. Vieną dieną Hae-Mi dingsta. Jos telefonas neatsako, butas įtartinai tvarkingas, o katės – nė kvapo.“
D.Minkevičius mano, kad „Degantis“ nugramzdina žiūrovą į savotišką triušio urvą, mat išvadai pateikti trūksta įkalčių: „Pomėgis deginti šiltnamius, apie kurį užsimena psichopatu laikomas Benas, tiesą paverčia sunkiai suprantama. Tai neginčija to, kuo esame pasirengę tikėti, bet kelia klausimą, kodėl tuo tikime.
Pavyzdžiui, vienoje scenoje Hae-Mi praktikuoja pantomimą. Ji meistriškai imituoja mandarino lupimą ir valgymą, teigdama, kad gudrybė yra ne apsimesti, kad jis tikras, o pamiršti, kad jo nėra. Tai tampa reikšminga, kai Jong-Su pradeda maitinti į Afriką išvykusios Hae-Mi katę. Visgi augintinė taip niekuomet ir nepasirodo. Gali būti, kad katės išvis nėra, tačiau Jong-Su ir toliau ją maitina. Galbūt geriausias būdas Jong-Su pateisinti nematomos katės maitinimą yra pamiršti, kad jos nėra.“
3
Spektaklis / „Respublika“
D.Minkevičius į teatrą eina retai, tačiau neseniai matytas Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Respublika“ paliko didelį įspūdį savo „forma, laisvumu bei didelį potencialą turinčiomis metamorfozėmis“:
„Man visuomet patikdavo spektakliai, kur peržengiama trečia siena su žiūrovu. Kai žiūrovas nebegali pasislėpti, yra nesaugus ir tampa spektaklio dalimi.“
„Tokie spektakliai, kaip „Respublika“, „Kaligula“ (rež. Vidas Bareikis), „Nevykėlis“ (rež. Artūras Areima), yra spektaklio ir performanso mišinys. Jie verčia žiūrovą ne tik stebėti, reflektuoti, bet ir dalyvauti pačiame spektaklyje, kartu su aktoriais jį kurti. Nuo to, kaip į tam tikras situacijas sureaguos ar suvaidins žiūrovas, priklauso pats parodymas – taip kaskart jis tampa unikalus, nenuspėjamas, nes aktoriai niekada nežino, kokio žiūrovo tądien sulauks. Tokio tipo spektakliuose gali pamatyti, pajusti, kaip kūryba gimsta čia ir dabar“, – dalijosi mintimis pašnekovas.
4
Muzikos albumas / „Laumžirgiai mėlyni“
„Alinos Orlovos naujas albumas „Laumžirgiai mėlyni“. Džiazovas ir melancholiškas. Tinka rudeniui, dainuoja tiesiai į širdį“, – teigė D.Minkevičius.
5
Paroda / „Būties atmintis“
Režisierių sužavėjo Marinos Abramovič paroda „Būties atmintis“:
„Ji susidėjo iš rinktinių šios autorės performansų, vaizdo instaliacijų, dokumentacijų ir filmų. Iki šiol buvau skaitęs tik jos knygas ir straipsnius apie jos kūrybos metodiką, tačiau niekada nebuvau matęs jos darbų įrašų. Paroda, kaip priėjimas prie M.Abramovič kūrybos, mano manymu, buvo tam tinkamiausia erdvė.
Skaitant knygas labai ambivalentiškai nusipiešė jos ir Ulajaus santykis. Manau, ši paroda man padėjo objektyviau suprasti, kas juos siejo. Ne tik iš Marinos ar psichoterapeutės, bet kokia kaina palaikančios Mariną, perspektyvos, o ir iš kameros, kuri objektyviai fiksuoja laike judančius du skirtingus žmones.“
