Šio renginio idėja – į žmogiškumą ir istorinę tikrovę pažvelgti be perdėto iškilmingumo ir įprasto paviršutiniškumo. Eisena-performansas simbolizuoja įvykį, kai Nepriklausomybės Aktą pasirašę signatarai traukia fotografuotis chrestomatinei nuotraukai, kuri anuomet buvo daryta Gedimino prospekte įsikūrusioje Aleksandros Jurašaitytės fotoateljė. Dalyviai galės įsiamžinti kartu su dvidešimčia signatarų.
Šiame interviu A.Schvarzsteinas pasakoja apie Lietuvą, kūrybą, humorą, politiką ir universalią nepriklausomybės vertę.
– Adrianai, jūs jau ne pirmą kartą dalijatės savo kūryba Lietuvoje. Vienas iš pagrindinių jūsų kūrybos bruožų yra glaudus ryšys su publika. Kaip jūs gebate ne tik džiuginti, bet ir fiziškai įtraukti šiaurietiško būdo lietuvį?
– Pirmiausia pradėkim nuo to, kad lietuvių tauta nesiskiria nuo visų kitų žmonių pasaulyje (šypsosi). Su jūsų sau skirta kritika nesutinku. Tačiau, iš kitos pusės, tai gali būti ir tiesa, jeigu pažvelgsime į Indijos, Argentinos arba islamiškų valstybių mentalitetą. Imdamasis darbo niekada nenusistatau, kad ši publika bus vienokia ar kitokia, bet yra vietų, pavyzdžiui, Kuveitas, Bahreinas, Dubajus, kuriose reikia atsižvelgti į tam tikrus kultūrinius aspektus. Iš esmės visada galvoju apie žmones.
Lietuvoje žmonėms reikia truputį daugiau laiko, todėl tie patys metodai turės būti atliekami lėčiau.
Taigi, skirtumas yra toks: jeigu šou bus rodomas Neapolyje, kontaktas atsiras žaibiškai, ir turiu tai turėti omenyje. Lietuvoje žmonėms reikia truputį daugiau laiko, todėl tie patys metodai turės būti atliekami lėčiau. Pavyzdžiui, aš žiūrėsiu į jus ir pamažu priversiu atiduoti akinius. Vadinasi, darysiu tai tol, kol suprasite mano prašymą. Kontaktas su žmonėmis man svarbus, kartais pasirodyme tėra trys aktoriai – jūs, aš ir publika. Noriu, kad su manimi komunikuotumėte. Kodėl? Nes šis pasaulis yra bendruomenė, visi esame tokie patys, nors mus ir skiria išsilavinimas, kultūra ir t.t. Būtent šiuos barjerus noriu perlipti.
– Iš to, ką pasakojate, panašu, kad nenustygstate vietoje. Papasakokite daugiau apie savo keliones.
– Per pastaruosius kelerius metus aplankiau daugiau negu 70 valstybių. Daugiau nei 50-yje rodžiau savo spektaklius. Buvau labai skirtingose šalyse nuo Čilės iki Ramiojo vandenyno salų, tokių kaip Vanuatu. Mano specialybė yra humoras, ir žmonėms visame pasaulyje juokingi tie patys dalykai. Visi turime savo kasdienybę, klausomės muzikos, domimės menu, tad ir trokštame patirti kažką netikėto. Manau, kad gatvės teatras padeda ištrūkti iš rutinos. Įsivaizduokite, jūs tiesiog einate gatve ir atsiduriate mano šou arba važiuojate mašina ir tampate pagrindiniu spektaklio veikėju. Jūsų gyvenimas pasikeičia, teatras pripildo gerų emocijų ir nesudaro jokių problemų. Įsivaizduokite, kad tuo metu, kai mes su jumis kalbamės, man už nugaros tiesiog praeina žirafa.
– Ko gero, tai patrauktų dėmesį.
– Taip, ir greičiausiai jūs juoktumėtės, nes ir dabar šypsotės. O jeigu aš dabar vilkėčiau škotišką kiltą, tačiau tęsčiau šį interviu lyg niekur nieko? Štai ko mums reikia gyvenime. Paprastais žodžiais tariant – nekaltos provokacijos.
– Jūs taip pat kalbėjote apie humorą, kuris yra universalus. Galbūt galėtumėte pateikti daugiau pavyzdžių?
– Universaliam humorui nereikia žodžių. Kaip ir sakiau, svarbiausia yra tai, ko mes nesitikime kasdieniame gyvenime, normalūs dalykai pasidaro nebenormalūs ir atvirkščiai. Jau vien įtraukdamas jus į spektaklį peržengiu ribą. Galiausiai, aš ir mano partnerė Jūratė Širvytė-Rukštelė su pasirodymu „Arrived“ važinėjome po pasaulį. Pasakojome tą pačią istoriją visur – Australijoje, Indijoje, Norvegijoje ir matėme, kad žmonės juokėsi tada, kai privertėme juos abejoti absoliučiu normalumu.
Pavyzdžiui, yra vieta automobiliams ir yra vieta žmonėms. Sustabdydamas eismą, pažeidi šią konvenciją, tačiau išlieki nekaltas. Žmonės tai dievina, nes jiems įdomu, kas nutiks toliau. Pažvelkime į Lietuvos nepriklausomybei skirtą pasirodymą. Be abejo, pirmiausia buvo atliekamas tyrimas, bandoma susipažinti su pagrindiniais įvykiais, atsitikusiais per 101-ius metus. Keliamas klausimas – kurie elementai yra svarbūs konkrečiai lietuviams? Svarbu buvo tai, kad nepriklausomybė atkurta – visiems. Aš, tu, jūs, vaikinas apačioje, kuris ką tik atidarė barą, ir yra reikšmingiausi.
– O kaip jūs atsidūrėte Lietuvoje?
– Atsakymas yra labai paprastas. Pirmiausia, dalyvavau festivalyje Klaipėdoje, tačiau tai nebuvo pati geriausia patirtis. Vėliau buvau pakviestas kurti operą, ir tai buvo tiesiog nuostabu! Todėl sutikau su dar vienu pasiūlymu, dėl kurio susipažinau su Jūrate ir pasiūliau jai dalyvauti viename projekte Šri Lankoje.
Taigi, vis labiau ėmiau įsitraukti į Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Dirbdamas su daug žmonių ir įvairiose pasaulio šalyse galiu pasakyti, kad Lietuva yra labai graži, atvira, multikultūrinė Europos šalis, turinti ilgą ir turtingą istoriją.
Deja, yra ir tokių šalių, kurios uždaro duris, izoliuoja save nacionalizmu, ir tai tiesiog kvaila. Kolonializmas, nacionalizmas – juk visa tai seniai baigėsi! Labai džiaugiuosi galėdamas būti Lietuvoje per Nepriklausomybės dieną.
Žinau, kad ji kažkada buvo didžiausia valstybė Europoje, yra žmonių, kurie liūdi, kad ji nebėra tokia didelė ir panašiai. Bet juk jūs esate didžiausia valstybė – jūs Europa! Ir ne tik todėl, kad turite eurą arba IKEA šalia oro uosto, bet todėl, kad atėję į kavinę galite sutikti ispaną, suomį, studentus iš Italijos. Tai nuostabu!
– Dabar pereikime prie truputį kitokio klausimo. Kuo vaikystėje svajojote būti užaugęs?
– Gimiau Argentinoje, šeimoje, kilusioje iš skirtingų šalių. Mano senelis buvo litvakas nuo Baltstogės (dabar Lenkija). Aš visada norėjau keliauti aplink pasaulį ir manau, kad tai pasiekiau. Taip pat svajojau mokytis istorijos ir geografijos. Pavyzdžiui, nuo vaikystės kolekcionuoju pašto ženklus. Tačiau ne kaip kolekciją, bet kaip informacijos šaltinį. Turiu lietuviškų pašto ženklų iš 1920 metų. Klausdamas, kas šie ženkle pavaizduoti žmonės, daug išmokau. Taip pat domėjausi archeologija, ją studijavau Jeruzalėje. Troškau pamatyti šalis, susijusias su šiuo mokslu: Egipto piramides, Maču Pikču, Velykų salą. Tai mano patirčių kolekcija (šypsosi).
– Ar jūsų atvirumas pasauliui, humoro jausmas atėjo iš šeimos?
– Be abejo, mano šeimoje humoras yra gyvybiškai svarbus! Mano šeima, susijusi su Lietuva, turi jidiš šaknų. O žydiškas humoras yra labai asmeniškas, žmonės juokiasi iš savęs, kad išgyventų. Ištikus negandai atsiveria dvi galimybės: nusivilti arba pasijuokti. Manau, kad antrasis variantas yra geresnis sprendimas. Aš visada sakau, kad jeigu yra problemų tarp šalių, atsiųskite ne armiją, o klounus.
– Ar jūsų menas tam tikras politinis maištas?
– Taip! (juokiasi) Net gavau kelis prizus Brėmeno festivalyje. Nekaltu humoru stengiuosi keisti dalykus. O praėjusiais metais buvau Kinijoje, ten teko sulaužyti kelias taisykles. Kinijoje armija yra šventas dalykas, tu negali juoktis iš jos (šypsosi). Tačiau kas yra armija? Jie paprasčiausi žmonės. Viskas.
– Nebijote?
– Kartais taip, tačiau toks yra teatras – reikia rizikuoti.
– O kaip suprantate laisvę?
– Man šiandien laisvė yra tai (rodo savo tapatybės dokumentą). Aš turiu tautybę, kuri leidžia man keliauti, kur tik noriu. Su lietuvišku pasu jūs irgi galite sėsti į lėktuvą ir išskristi į Australiją ar Kamerūną. Judėjimas yra laisvė. Daug žmonių pasaulyje negali to, nes negauna vizos. O kuo aš skiriuosi nuo jų? Su šeima atvykus į Italiją buvome deportuoti, nes neturėjome dokumentų. Dabar esu laimingas, nes galiu daryti ką noriu. Prisiminkite savo šalies istoriją – kiek žmonių žuvo iš jos išvaryti? Pagalvokite, dabar jūs galite skaityti, versti kokias tik norite knygas! O kiek lietuvių gyvena Amerikoje, Londone, Argentinoje? Taigi, šis plastiko gabaliukas, judėjimas ir yra laisvė.
– Ką esate paruošęs mums vasario 16-ąją dieną?
– Pirmiausia, aš labai gerai susipažinau su signatarų nuotrauka. Nuo jos ir pradėsime. O toliau – net neįsivaizduoju, kas įvyks (juokiasi)! Taip buvo ir iš tiesų. Signatarai negalėjo nuspėti ateities, jie tiesiog pasirašė dokumentą. Vadinasi mes irgi tiesiog pasirašysim savo nepriklausomybę, išeisime ir žiūrėsime, ar žmonės mus priims. Bus keliamas klausimas – kas yra šis Nepriklausomybės Aktas? Laisvė neturi būti uždara, tam, kad apsaugotumėte ją, būkite atviri. Taigi, jeigu aš „kėsinsiuosi“ į jūsų privatumą ir jūs to nepriimsite, uždarysite vartus. Atsiverkite ir priimkite.
Eisenos pradžia – vasario 16 d. 10:45 val. prie Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus. Pabaiga – 11:30 prie Signatarų namų. Renginį finansuoja Vasario 16-osios akto fondas.
