Tadai, papasakokite apie savo pirmąjį susidūrimą su pjese „DRAMBLYS“. Kaip ir kodėl būtent ji tapo kūriniu, kurį su savimi atsinešėte į „DramaTest“?
Pirmą kartą su šia medžiaga susidūriau prieš maždaug trejus metus. Tuomet Marius Ivaškevičius man parašė: „Tadai, paskaityk, yra tokia įdomi pjesė“. Ji tuo metu jau buvo laimėjusi antrą vietą viename Europos dramaturgijos konkurse Vokietijoje, o aš kaip tik ieškojau medžiagos pastatymui Maskvoje. Visgi tąsyk pajutau, kad norėčiau statyti kažką kito, ir taip „DRAMBLYS“ liko savotiškame nepastatytų pjesių lagaminėlyje, kurį turbūt turi kiekvienas režisierius. Jame kūrinius nešiojuosi iki tos akimirkos, kai kažkas sutampa, susijungia – pati medžiaga, teatras, kuriame statau, jame esantys žmonės... Būtent taip nutiko, kai pamačiau „DramaTest“ atvirą kvietimą, ir iškart supratau, jog metas išsitraukti iš lagaminėlio „DRAMBLĮ“. Manau, kad šiai pjesei labai tinkamas laboratorijos formatas - tai sudėtingas ir forma, ir turiniu kūrinys, jam reikalingas eksperimentas bei gyvesnė paieška.
Pjesė išties yra nelengva, ypatingai – savo turiniu: pati dramaturgė Dovilė Zavedskaitė yra sakiusi, jog šis kūrinys gimė inspiruotas artimoje aplinkoje patirtų išgyvenimų. Kodėl jums, kaip kūrėjui, svarbu kalbėti dažnam nepatogiomis depresijos ir savižudybės temomis?
Panaši patirties nesvetima ir man – mano geriausio draugo brolis savo noru yra išėjęs iš gyvenimo, nors buvo labai jaunas. Tai mane labai sukrėtė. Su juo bendravau likus keliems mėnesiams iki jo mirties – plaukėme viena baidare, filosofavome, juokėmės ir atrodė, kad vaikinas džiaugiasi gyvenimu, buvo ką tik įstojęs į pirmą kursą… Žiemą jis nusprendė nebetęsti savo kelionės šioje žemėje. Tai man buvo didelis šokas – suvokiau, kad bendraudamas su juo nieko apie jo tikrąją savijautą nesupratau ir nepajutau. Na, o pati pjesė kalba ne tik apie savižudybę – kūrinyje nagrinėjama tai, kas vyksta iki jos. Dovilę parašyti „DRAMBLĮ“ paskatino visuomenėje vyraujantis iškreiptas suvokimas apie tai, kas yra depresija. Žmonės sako: „Ai, man depresija“, nesuvokdami, kad tikroji depresija – daug gilesnė būsena, sudėtinga liga, kuri gali tęstis metų metus. Šio teksto atsiradimo priežastis Dovilei buvo neatsakingas požiūris į depresiją kaip reiškinį.
Pjesėje labiausiai akcentuoti norėčiau berniuko istoriją. Šis vaikas atsiduria tokiose aplinkybėse, kuriose vienam tenka susivokti, kas vyksta aplink; jam nėra pasakoma tiesa, kad mamos nebėra. Pačios Dovilės žodžiais tariant, gyvenimo situacijos kartais būna tokios sudėtingos, kad jas sunku verbalizuoti. Būtent šis aspektas dabar man atrodo aktualiausias – kaip reikia apie tokius dalykus kalbėti? Ar tikrai, norėdami apsaugoti vaikus, mes turime juos nutylėti? Gyvename gana žiauriame pasaulyje, kuriame kiekvieną sekundę kas nors yra žeminamas, žudomas, prievartaujamas. Neigiamų dalykų yra labai daug, ir man šiuo eskizu norisi ieškoti, kaip su jais reikėtų egzistuoti. Ar turėtume nesakyti visos tiesos, o gal – sakyti tik dalį jos? Ar tikrai vaikai nesupranta, kas vyksta, ir ar tikrai nedarome meškos paslaugos, kurdami jiems iliuziją, kad pasaulis yra tik saulėtas ir jame nėra debesų? Būtent į tai ir bandysiu perkelti kūrinio akcentą.
Pjesė vadinasi „DRAMBLYS“, tačiau eskizo pavadinimui pasirinkote vokišką „Ein Elefant“. Kokį prasminį krūvį neša šis pasikeitimas?
Su dramaturge daug diskutavome dėl šio pavadinimo, o aš pats susipažinau ir su vokišku pjesės vertimu. Vokiečių kalboje „Ein Elefant“ reiškia neapibrėžtą, nekonkretų dramblį, tiesiog vieną iš dramblių, kai tuo tarpu lietuvių kalboje mes neturime skirties tarp konkretaus ir nekonkretaus objekto. Su Dovile pagalvojome, kad dramblys – metafora kažko sunkaus, didelio, sudėtingo, kuris meta milžinišką šešėlį. Pjesės atveju šis dramblys – mamos liga, tačiau bendresniame kontekste šis dramblys gali būti ir bet koks kitas sudėtingas išgyvenimas. Taigi, abstraktus „Ein Elefant“ palieka erdvę supratimui, kad dramblys, apie kurį kalbame, gali turėti ir visiškai kitokias formas.
Na, o dar vienas aspektas, kurį pastebėjau ne tik aš, bet ir pjesės autorė bei kiti žmonės – šis kūrinys labai primena vokiečių dramaturgų darbus, pavyzdžiui, Marius von Mayenburg pjeses. „DRAMBLYS“ man atrodo labai vokiškas savo ritmu, muzikalumu, griežtumu, ironija… Trumpai tariant – visai ne „DRAMBLYS“, o „Ein Elefant“.
Šiek tiek nutolstant nuo pačios pjesės norėtųsi daugiau pakalbėti apie tai, su kokiais žmonėmis pasirinkote prie jos dirbti. Kas tapo jūsų kūrybinės komandos nariais ir kodėl būtent su jais pradėjote šią kelionę?
Prieš prasidedant repeticijoms turėjome keletą online susitikimų, skaitėme po nedidelį pjesės gabalėlį. Tokia pažintis man buvo svarbi todėl, kad su Vilniaus mažojo teatro aktoriais nesu dirbęs anksčiau. Tiesa, su jaunesniąja trupės karta – Daumantu Ciuniu, Indre Patkauskaite, – esame susidūrę studijų laikais akademijos koridoriuose, o kitus trupės aktorius iki šiol pažinojau tik iš jų vaidmenų. Dėl to man buvo labai svarbu su jais pabendrauti, išgirsti gyvai, nes kartais sukurtas personažas gali labai skirtis nuo žmogaus.
„Ein Elefant“ berniuką vaidins Daumantas Ciunis – man pasirodė labai įdomu su juo išlukštenti šį vaidmenį. Indrė Patkauskaitė vaidins berniuko seserį, o tėtį – Mindaugas Capas: nors pradžioje maniau, kad tėtis turėtų būti kiek jaunesnis, išgirdus, kaip Mindaugo lūpose skamba tekstas, supratau, kad vaidmuo jam puikiai tiks. Vytautas Rumšas jaunesnysis vaidins NT brokerį – Vytautas man visuomet atrodo savimi užtikrintas, energijos kupinas šimtadarbis, kokio ir reikalauja toks vaidmuo. Rasą Jakučionytę, atliksiančią mamos vaidmenį, atradau tiesiog iš nuotraukų, pamatęs jos žvilgsnį, o Valdai Bičkutei atiteko perdėtai pozityvumu besidominčios ir kitus kvailesniais už save laikančios moters vaidmuo. Tuo tarpu tam, kad rasčiau aktorius draugų trijulei, man teko pasitarti su režisiere Gabriele Tuminaite, kuri puikiai pažįsta teatrą ir trupės santykius iš vidaus. Ši trijulė eskize – kaip viską komentuojanti ir kvailiojanti kompanija paskutiniame suole, tad man reikėjo, kad aktoriai turėtų tokį tarpusavio ryšį. Galiausiai taip išėjo, kad šia trijule tapo Tomas Kliukas, Jūratė Brogaitė ir Ilona Kvietkutė.
Jūsų kūrybinis procesas šią savaitę dar tik startavo, tačiau jau smalsu žvilgtelėti į ateitį – kokius lūkesčius turite savo darbui „DramaTest“?
Kol kas į šį procesą einu su smalsumu ir nežinomybe. Prie to prisideda ir jo trukmė – kiek teko dalyvauti įvairiose laboratorijose, įprastai tekdavo išsitekti vos keturiose ar penkiose dienose, per kurias kai kurie aktoriai net spėdavo išmokti savo tekstus. Tuo tarpu dešimt dienų – labai specifinis formatas: kartais spektaklį tenka pastatyti vos per mėnesį, o šis laikas sudaro net pusę tiek! Bijau, kad mano iš anksto išsikeltus tikslus pasieksime per keturias dienas, ir nežinia, ką veiksime likusias šešias (juokiasi). Dėl to mes su aktoriais drauge bandysime suprasti, ar tai, ką sukursime „DramaTest“ metu, bus tarsi fragmentas išbaigto spektaklio, kuris vėliau galės tęstis, ar tai visgi išliks laboratorijos formoje, kurioje yra daug žaismingumo ir improvizacijos. Tuomet tikslas – ne parodyti gabalėlį iš spektaklio, o pristatyti matymą, koks tas spektaklis galėtų būti.
