Nuodėmių sodas
Knyga apie režisierių simboliškai pavadinta „Rimo Tumino sodas“.
 |
| Teatro meno vadovas Rimas Tuminas |
„Sodas reikalingas tam, kas nuodėmingas. Sodini jį, kad išpirktum savo gyvenimą, kad jame žydėtų tavo nuodėmės. Taigi sodas yra šiek tiek nusikaltimas. Galbūt dėl to jis kartais serga ir jį reikia iškirsti“, – svarstė menininkas.
R.Tuminui sodas turi daugybę prasmių – tiek tiesioginių, tiek netiesioginių. Nuo spektaklio „Vyšnių sodas“ prasidėjo Vilniaus mažojo teatro istorija. O kaskart, vos grįžęs į Lietuvą, režisierius važiuoja į savo sodą genėti medžių ar pasėdėti po jais.
Spektakliai apie kito skausmą
Kokia režisieriaus paslaptis ir jo darbo magija, kad Rusijoje jo spektakliuose „žiūrovai kabo ant liustrų“, o Lietuvos aktoriai laukia kvietimo vaidinti būtent pas jį?
Supratau, kad apie kitų skausmą turiu daryti spektaklius, o mano skausmas nieko nedomina.
„Atsimenu vieną virsmą. Jaunystėje Vilniuje ėjau pas dantistę, bijodamas ir galvodamas apie būsimą skausmą, ir pamačiau lėtai einančią senutę su lazdele. Ilgai žiūrėjau į ją ir... netekau skausmo baimės. Pagalvojau, kad dabar skaudžiau jai, o ne man. Apie ją turiu daryti spektaklius, o mano skausmas nieko nedomina. Tas mažytis epizodas pakeitė mano požiūrį į gyvenimą ir į teatrą, – šį nušvitimą prisiminė R.Tuminas. – Dabar dažnai matau, kaip kuriami spektakliai apie savo skausmus ar džiaugsmus – ir todėl pralaimima. Reikia gailėti kito. Gal tada atsiranda ta meilės teritorija, kurioje randi ramybę.“
Mirčiai reikia mokėti gyvenimu
R.Tuminas prisipažino prisijaukinęs ne tik skausmą, bet ir mirtį.
„Aš su mirtimi seniai gyvenu – nuo pat vaikystės. Ji visada buvo šalia. Kaip sakė vienas personažas, „mirčiai reikia nuolat mokėti“. Kas jai moka, to ji pasigaili. Ta kaina yra įvairi – žmogus pasirenka, kuo mokėti. Aš moku gyvenimu, moku jumis – visais, kurie esate manyje, – tikino menininkas. – Rusijoje mirtis manęs bijo, o Lietuvoje – tyko. Ten aš su ja draugauju, ji – mano tarnaitė, o ne likimas.“
 |
| Rimas Tuminas |
Maskvos periodo pabaiga
Prakalbus apie Rusiją, kurioje garsus lietuvis J.Vachtangovo teatrui vadovauja jau šešerius metus, R.Tuminas atvirai prakalbo apie motyvaciją ten būti ar nebūti.
Man patinka vadovauti. O tuo labiau Rusijoje!
„Maskvos periodas lyg ir turėtų užsibaigti. J.Vachtangovo teatrui – 90-ies metų jubiliejus, mano paties jubiliejus, taigi baigiasi terminas, kuriam psichologiškai buvau save nuteikęs ten būti. Reikia naujų motyvų, dėl ko ten turi būti, kam? Bet aš negaliu ten nebūti. Ten – virsmas, rizika, mirties ir gyvenimo klausimas. Žmogui, žinoma, reikia daug meilės ir dėmesio“, – mintimis pasidalijo režisierius ir susimąstė.
„Man patinka vadovauti! O tuo labiau Rusijoje! (Juokiasi) Lietuvoje tu nepasakysi „Tu išeik!“, nes jis grįš – teismas jį išteisins, o ten pasakai „Pašol von“ ir jis išeina. Kita vertus, aš ten atlieku kažkokį nelabai ką suprantančio užsieniečio vaidmenį. Kai kyla klausimas apie finansavimą, aš sakau, kad nieko nesuprantu – ir jie numoja ranka. – šmaikštavo teatralas. – Bet va pirmadienį sėdžiu Dūmoje su aukščiausios valdžios atstovais ir svarstau Rusijos kultūros įstatymo teatro srities reikalus. Ką reiškia sutartis, atestacija, kodėl ji neparemta darbo kodeksu. Žiūriu – manęs klauso. Vėliau skambina ir klausia, ką reikia sakyti ministrui. Na, ką galėjau, tą patariau...“
Rusijos tradicija – ypatingai gerbti menininkus
Anot jo, tikriausiai dėl ilgametės tradicijos Rusijoje menininkus gerbia visi – nuo teatro budinčiojo iki prezidento. Todėl nenuostabu, kad teatro primadonos ir veteranai vis dar vaidina scenoje, sulaukę net labai garbingo amžiaus.
Per mano draugės Liudmilos Gurčenko laidotuves svarstėme, kaip prie tokios žiaurios ir negailestingos sistemos užaugo tokios didelės asmenybės. O dabar – laisvė, tačiau tokių asmenybių negimsta.
„Štai šį mėnesį J.Vachtangovo teatre pristatėme premjerą, skirtą aktoriaus Vladimiro Etušo 91-ajam gimtadieniui. O jis ateina pas mane ir sako, kad rudenį yra pasiruošęs repetuoti naują vaidmenį, – negalėjo atsistebėti režisierius. – Pagalvojau, arba čia jau nepadorumas – juk teatras turės daug išlaidų, jei staiga jis sugalvos išeiti Anapilin, arba jis turi kokią sutartį su dievais.“
Tokių iškilių asmenybių turi ir Lietuva – tik dažniausiai jos jaučiasi atstumtos, pamirštos ar net paniekintos.
„Per mano draugės Liudmilos Gurčenko laidotuves svarstėme, kaip prie tokios žiaurios ir negailestingos sistemos užaugo tokios didelės asmenybės. O dabar – laisvė, tačiau tokių asmenybių negimsta, – apgailestavo R.Tuminas. – Rusijoje jaučiama begalinė meilė Regimanto Adomaičio, Donato Banionio, Juozo Budraičio kartai. Juos tapatina su manimi. Kai su Regimantu važiuojame į Rusiją, kirtęs Lietuvos sieną, jis man prisistato „TSRS liaudies artistas“, o kai grįžtame sako „Jau – niekas.“
Trumpa lietuviška atmintis
R.Tuminas negaili aštrios kritikos lietuviams, kurie savo megažvaigždes priverčia gyventi sentimentais praeičiai.
„Trumpoji egoistiška atmintis neleidžia mums atminti ir įvertinti savo didžiųjų asmenybių. Man nesuprantama, kaip, pavyzdžiui, Adomaičio, kuris visą gyvenimą atidavė teatrui ir kinui, jubiliejus nebuvo surengtas Nacionaliniame dramos teatre. Mažų mažiausiai jis nusipelnė biusto, lentos ir pagarbos, pagerbiant jo sukaktį, – piktinosi menininkas. – Atsimenu, dar Audris Chadaravičius – amžiną jam atilsį – pasakojo, kaip įeina į teatrą ir budintis klausia: „Pas ką jūs?“ Jis sako: „Pas Chadaravičių!“ – „A, tada praeikite.“ Mūsų tautai vis nesiseka nei karūnuoti, nei priskristi – vis krentame, karūnas pavagia. Yra kažkoks prakeiksmas – galbūt dėl to, kad atmintis mums nebrangi ir mums trūksta bendruomenės jausmo.“
Todėl režisierius išdavė svajojantis grįžęs į Lietuvą suburti visus tuos, „kuriuos mes sugebėjome pamiršti ir atstumti“. O Arūną Sakalauską – „jei jis išsilaikys“, žada pakviesti filmuotis filme, kurį R.Tuminui jau seniai siūloma režisuoti.
„Man taip norisi neturėti jokios atsakomybės ir mestis į gyvenimą kaip į verpetą. Todėl aš ne planuoju, o svajoju“, – užbaigė mintis Vilniaus mažojo teatro siela.
 |
| Rimas Tuminas |
