„Šiandien, 2013 metų vasario 16 dieną, eidamas 95-uosius metus mirė Grigorijus Solomonovičius Pomerancas. Amžina atmintis!“ – skelbiama „Živoj žurnal“ G.Pomeranco ir jo žmonos, poetės Zinaidos Mirkinos, puslapyje.
„Pagalbos Grigorijui Pomerancui“ fondo puslapyje „Facebook“ nurodoma, kad mokslininkas mirė šeštadienį 22 val. vietos laiku.
G.Pomerancas gimė 1918 metų kovo 13 dieną Vilniuje, tačiau netrukus jo šeima persikėlė į SSRS.
Antrojo pasaulinio karo metais jis savanoriu išėjo į frontą, buvo sužeistas, gavo karinių apdovanojimų. 1949 metais jis buvo nuteistas už antisovietinę veiklą, 1953-iaisiais išėjo į laisvę, o 1956-aisiais buvo reabilituotas.
Pirmąją disertaciją apie Fiodorą Dostojevskį filosofas parašė dar prieš karą, tačiau ji buvo sunaikinta, kai autorius buvo suimtas.
Antrosios disertacijos, kurią jis parašė 1968 metais ir kurioje buvo plačiai nagrinėjamas dzenbudistinis mokymas, tema buvo „Kai kurios religinio nihilizmo kryptys“.
Tačiau G.Pomerancui pasirašius atsišaukimą dėl aktyvistų, kurie tų pačių metų rugpjūčio 25 dieną išėjo į Raudonąją aikštę pareikšti protesto prieš sovietinės armijos įvedimą į Čekoslovakiją, persekiojimo, jam buvo neleista jos apsiginti.
Vėliau šia disertacija aktyviai naudojosi rusų autorinio filmo klasikas Andrejus Tarkovskis, kurdamas savo filmą „Stalkeris“.
G.Pomeranco mokslinių interesų sfera buvo labai plati – pradedant rusų klasikine literatūra ir baigiant Indijos bei Kinijos dvasiniu gyvenimu.
Pagrindinės jo knygos yra: „Atvirumas bedugnei. Susitikimai su Dostojevskiu“ (Otkrytost bezdne. Vstreči s Dostojevskim), „Išėjimas iš transo“ (Vyhod iz transa), „Didžiosios pasaulio religijos“ (Velikije religii mira, bendraautorė Z.Mirkina), „Aistringas vienpusiškumas ir dvasios beaistriškumas“ (Strastnaja odnostoronnost i bezstrastije ducha), atsiminimai „Bjauriojo ančiuko užrašai“ (Zapiski gadkogo utionka).
Perėjęs „nuo marksizmo prie idealizmo“, („Pradėjau komentuoti Dostojevskį pagal Marksą, o baigiau Markso aiškinimu pagal Dostojevskį“), G.Pomerancas žmogiškos būties pamatu ėmė laikyti religiją ir gelmių filosofiją.
Anot jo, išeitis iš dabarties dvasinės ir politinės krizės yra atsisakymas nuo scientistinių ir mitologizuojančių ideologijų, asmens „nepriklausomumas“ religijoje bei kultūroje ir kelias į gylį, o ne ištirpimas masėje.
