„Noriu, kad kiekvienas darbas keltų kūrybinį iššūkį, būtų kažkas naujo. Pastatymas man – kaskart naujas universitetas“, – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisieriaus asistentė Rūta Bunikytė interviu KVMT žurnalui „Ant bangos“.
– Kas jus paskatino domėtis muzikiniais scenos menais? Esate baigusi dramos režisūros studijas.
– Muzika bei muzikiniais menais domėtis pradėjau dar vaikystėje. Inspiracija atėjo iš muzikos mokyklos ir šokio būrelių, kuriuos lankyti pradėjau labai anksti. Nors mokykloje baigiau sustiprintą tiksliųjų mokslų klasę, menai tapo mano profesija. Dramos režisūra išmoko perskaityti medžiagą, surasti jos simbolius, tylos kodus. Tai savotiškas dramaturgijos filosofijos seansas. Unikalu, kiek pasaulių gali ten atrakinti. Savo vizijos vaizdus visada sieju su muzika ir veiksmu. Tai gali būti atmosferinis garsas, klasikinė melodija, kalbėjimo maniera, mizanscenos pasikeitimo greitis. Mano kūrybinis pasaulis – veiksmo ir muzikos blykstės.
– Kaip prasidėjo jūsų karjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?
– Tai labai paprasta istorija, susiklosčiusi natūraliai. Dirbau Klaipėdos lėlių teatre, kai pamačiau, jog Klaipėdos muzikinis teatras ieško režisieriaus padėjėjų (tuo metu taip vadinosi). Atvykau į pokalbį, priėmė. Tuo metu teatrui vadovavo Ramūnas Kaubrys, kuris turbūt manimi stipriai tikėjo ir pasitikėjo. Vos pradėjusiai dirbti man pasiūlė teatro jubiliejinio koncerto režisieriaus amplua.
Vėliau vieną po kito teko režisuoti vis didesnius sceninius pastatymus. Taip mano režisūrinėje biografijoje atsirado reviu, operetės, miuziklo žanrai. Dalindamasis savo patirtimi, patarimais, suteikdamas galimybę dirbti su įvairiais muzikinio teatro žanrais, Ramūnas Kaubrys mane užaugino kaip muzikinio teatro režisierę. Tai yra mano profesinė istorija, kurią labai branginu.
– Kuo jums įdomios skirtingos scenos meno formos?
– Skirtingos meno formos – tarsi skirtingi žmonės, puošiantys pasaulį. Žmogaus evoliucija generuoja daugelį mokslinių, meninių, socialinių atradimų. Taigi skirtingos meno formos – tai esamos dabarties bendravimo forma. Sugebėjimas sujungti kelias menines formas į vientisą filosofiją mane visada žavėjo. Tačiau turi sugebėti būti tolerantiškas visoms meno išraiškoms, profesionaliai jas išmanyti. Tai tarsi užsienio kalbos, kurią pasiryžti įvaldyti, mokymasis. O finale turi gimti meninis dialogas tarp scenos ir žiūrovų.
– Ar yra kūrinys ar spektaklis, kurį laikote etapiniu savo karjeroje?
– Kiekvienas pirmas kartas – ypatingas. Pirmas savarankiškas režisūrinis darbas dar studijų metais – Maríjos Irene Fornes „Dumblas“, atvėręs visus profesijos sunkumus ir privalumus, kuriuos minėjo dėstytojas ir kurie studijų metais atrodė „tik ne man“. Pirmoji operetė – Imre’s Kálmáno „Misteris X“, kurios metu maestro Stanislavas Domarkas mane, dramos režisierę, vedė šio muzikos žanro pažinimo, vingrybių ir atradimų keliu, įskiepydamas pagarbą tradicijoms ir skatindamas interpretacijos laisvę.
Man gana anksti pavyko sutikti kūrėją, papildančią mane ir tuo pačiu kvėpuojančią tokiomis pačiomis ambicijomis ir estetika.
Pirmasis miuziklas – Franko Wildhorno „Boni ir Klaidas“, kuris atskleidė mano muzikinius polinkius. Čia galutinai susiformavau kaip muzikinio teatro režisierė, turinti savo požiūrį į muzikinį repertuarą, sceninės etikos ir darbo metodų formas. Pirmas kartas, kai sceninės sudėtys atrodė be pralaimėjimo. Todėl šio pastatymo žmonės užima išskirtinę vietą mano kelionėje, atrasdama juos atradau save.
Na, o Johno Kanderio miuziklą „Čikaga“ laikyčiau savo brandaus etapo pradžia. Pirmą kartą Lietuvoje su tarptautine komanda didžiausiose šalies arenose parodytas vienas ryškiausių Brodvėjaus pastatymų. Bendradarbiavimas su muzikos vadovu Dereku Barnesu tapo viena didžiausių mano miuziklo žanro studijų.
– Papasakokite apie pozicijų KVMT repertuare neužleidžiančią, publikos labai mylimą jūsų statytą operetę „Orfėjas pragare“. Kur slypi jos fenomenas?
– Jei joje slypi fenomenas, jį galėtų įvardinti tik pati publika. Mano akimis, ši operetė atsirado tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Galbūt šio žanro ilgesys, galbūt „tiesos“ sakymo forma žiūrovams šiandien yra reikalinga. Istoriškai būtent šie veiksniai ir lėmė pačios pirmosios operetės „Orfėjas pragare“ atsiradimą. Galbūt istorija tiesiog apsuko reikiamą ratą.
– Papasakokite apie kūrybinę bendrystę su choreografe Inga Briazkalovaite, ilgamete KVMT baleto artiste.
– Savo kūrybiniame kelyje man teko dirbti su puikiais choreografais Gyčiu Ivanausku, Aušra Krasauskaite, Aurelijumi Liškausku, Aušra Saulevičiūte, šiuo metu dirbu su Taurūnu Baužu. Didžiausią kūrybinį kelią nuėjome su Inga Briazkalovaite. Kaip komanda turėjome keturiolika projektų ir, manau, tai – ne pabaiga. Kartu atradome, klydome, mokėmės, kilome iš naujo. Didelė dovana yra patirti kūrybinį unisoną. Man gana anksti pavyko sutikti kūrėją, papildančią mane ir tuo pačiu kvėpuojančią tokiomis pačiomis ambicijomis ir estetika.
Tokių pavyzdžių istorijoje yra nemažai: Pablo Picasso ir Henry Matisse’as, Jeanas Michelis Basquiat ir Andy Warholas, kurie kartu sukūrė daugiau nei 200 kūrinių, Paulas McCartney ir Johnas Lennonas, Anželika Cholina ir Marijus Jacovskis bei daugelis kitų kūrėjų, kurie dalinosi ir draugyste, ir kūrybine patirtimi. Inga Briazkalovaitė – mano kūrybinis ramstis, mūza, teisėja ir draugė.
– Kokių iššūkių patiriate ir kaip juos įveikiate kūrybiniame procese?
– Turiu vieną savybę – noriu, kad kiekvienas darbas keltų kūrybinių iššūkių, kad jame būtų kai kas naujo. Pastatymas man – kaskart naujas universitetas. Kartais pagalvoju, kad būčiau nebloga sportininkė, nes užsispyrimo siekdama rezultato turiu pakankamai. Iššūkius įveikti padeda smalsumas, aistra, racionalus protas ir mokėjimas reikiamu momentu paspausti savyje „shut down“ mygtuką.
– Kokie režisieriai ar kūriniai jus įkvėpia? Kaip jie paveikia jūsų požiūrį į scenos meną?
– Režisieriai Krystianas Lupa, Romeo Castellucci, Robertas Wilsonas, Martinas Scorsese, dailininkas Salvadoras Dali, mane inspiruoja egzistencialistų kūryba, romėnų architektūra, dvasiškai laisvi žmonės. Man svarbūs kūrėjai, nešantys individualią kūrybinės laisvės vėliavą. Jų reiškiama minties, estetikos ir vaizdo darna rezonuoja manyje. Jie įkvepia drąsiai rinktis savo kelią ir atkakliai juo eiti. Kaip sakė Aristotelis, yra tik vienas kelias išvengti kritikos – nieko nedaryti, nieko nekalbėti ir būti niekuo. Ir šią kryžkelę aš linkusi aplenkti.
– Gruodžio 20, 21 ir 28 d. publika išvys teatralizuotą reviu „Sapnai apie Brodvėjų“. Ką norite pasakyti žiūrovams šiuo spektakliu?
– „Sapnai apie Brodvėjų“ – tai muzikinis pramoginis reviu, pasakojantis apie troškimą pasiekti savąjį olimpą. Kasdienės rutinos vejami žmonės trokšta į jį pakilti bent vienam vakarui ir tapti scenos žvaigždėmis. Ir ši galimybė pasitaiko. Teatralizuotame reviu „Sapnai apie Brodvėjų“ girdėsite žinomų miuziklų melodijas, kurias papildys siužetinė choreografija.
– Kokie atlikėjai įkūnys Brodvėjaus personažus?
– „Sapnai apie Brodvėjų“ – tai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų, choro artistų, baleto trupės šokėjų pasakojama muzikinė istorija. Čia išgirsite solistes Beatą Ignatavičiūtę, Rasą Ulteravičiūtę, Juditą Butkytę, Ernestą Stankutę, Rosaną Štemanetian, Vitą Merkelytę bei solistus Mindaugą Rojų, Tadą Jaką, Aurimą Raulinavičių, Virginijų Pupšį, Vilių Trakį, Kęstutį Nevulį. Solines partijas atliks choro artistės Vitalija Trinkė, Saulė Narvydienė.
– Kaip pailsite ir atgaunate kūrybines jėgas po intensyvaus darbo proceso?
– Mėgstu keliauti arba nuoširdžiai patinginiauti. Didžiausias minčių perkrovimas įvyksta kalnuose.
– Kokie yra jūsų ateities planai ir ambicijos?
– Planų yra, o artimiausias jų – būsimas miuziklas visai šeimai „Matilda“ pagal Roaldo Dahlio knygą, kurio premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyks vasario 14 ir 15 d. Tai miuziklas apie laisvę ir talentu apdovanotą mergaitę, kuri savo rankomis pakeičia žmonių likimus. Miuziklo dirigentas Vytautas Valys, scenografė Rūta Venskutė, choreografas Taurūnas Baužas. Miuzikle dalyvaus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai ir Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniai.
