Išėjusios ministro komandos palikimas S.Kairio akimis
– Kokią ministeriją jums paliko kadenciją baigęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas?
– Kad turėtume laiko ramiai pakalbėti, su M.Kvietkausku susitikome ryte prieš priesaiką. Visi suprantame, kad politiniai vaidmenys, kampanijos įneša specifikų, iš kurių gali susidaryti vieną ar kitą įspūdį, bet mūsų pokalbis tikrai buvo geras, aptarėme pagrindines temas. Yra visokių niuansų, bet esminiai dalykai suvaldyti, paruošti ir didelių problemų nėra palikta. Mano galva, perėjimas bus sklandus, tuo labiau kad mano komandoje yra žmonių, ministerijoje praleidusių ne vienerius metus. O ir laikinoji kanclerė padeda užtikrinti sklandų perėjimą.
Tai, kas man nelabai patiko, liečia ne pačią ministeriją, bet politinį palikimą. Apie tokius jautrius dalykus kaip kultūros darbuotojų atlyginimai, ministerijų valdomų institucijų biudžetai, kurie negaus pajamų dėl COVID-19 situacijos, buvo kalbėta daug, tačiau nė vieno iš jų nebuvo palikta ten, kur buvo numatytas finansavimas. Tai atrodė nesąžininga ir jautėsi, jog norėta politikuoti ir užmesti dėmę ant naujos ministerijos vadovybės. Vis dėlto, dalykai buvo laiku pamatyti ir įvertinti bei sėkmingos derybos su premjere ir Finansų ministerija leido esamomis sąlygomis startuoti gana tvarkingai.
– Kalbate apie nesąžiningą biudžeto palikimą. Tačiau gruodžio pabaigoje M.Kvietkauskas klausė, ar 2021 metų finansavimas neliks trupiniais? Jo pavyzdyje buvo rašoma, jog trečdaliu sumažinta kultūros darbuotojų atlyginimų didinimui skirtų pinigų. Kodėl tai sumažėjo?
– Ši nuomonė paremta paprasčiausiu melu ir net manipuliacija. Pats buvęs kultūros ministras savo Vyriausybėje balsavo būtent už tokį biudžetą, kuriame išvis nebuvo numatyta nė cento kultūros darbuotojų atlyginimų kėlimui. Tikiu, kad šis dalykas buvo ne paties ministro, bet politinės komunikacijos specialistų bei prieš tai buvusių politikų bandymas naujajai Vyriausybei užmesti kuo daugiau dėmių.
Ši nuomonė paremta paprasčiausiu melu ir net manipuliacija.
Viskas, apie ką jie kalbėjo, yra pridėtiniai pinigai ir pridėtinės lėšos prie to, ką mes radome. Nes viskas buvo paslėpta po komitetų, frakcijų siūlymais, kurie tebuvo siūlymai ir neturėjo jokio finansinio pagrindo. Tad klausimus, kodėl [atlyginimų didinimo lėšos] pakilo tik trečdaliu, sugrąžinčiau straipsnio autoriui. Tai tėra visuomenės klaidinimas, nes kažkoks viešas siūlymas nėra realus lėšų numatymas.
Visgi šiuo laikotarpiu pavyko judėti ta kryptimi, kad kultūros ir meno darbuotojų atlygis ir toliau didėtų.
– Ar manote, kad numatytos sumos užteks?
– Ji tikrai nebus pakankama, nes mes puikiai žinome faktą, jog šio sektoriaus darbuotojų atlyginimai yra žemiausi (valstybiniame sektoriuje, – aut. past.). Ir Vyriausybės programoje turime užsibrėžę aiškų tikslą, kad kultūros ir meno darbuotojų atlyginimai pasieks atlyginimo Lietuvoje vidurkį. Šiuo klausimu esame ne kartą diskutavę su premjere ir matome realias galimybes per kadenciją pasiekti tai, kas numatyta programoje. Bet visada yra taip, jog pirmasis biudžetas būna nei skustas, nei luptas, nes tai senosios valdžios palikimas naujajai ir sugaudyti visus galus ir suvokti realią situaciją turime mažai laiko.
– Lyginant šių ir praėjusių metų biudžetus, panašu, kad šiais metais suma didėja apie 14 mln. eurų.
– Nesiveliant į galutines sumas, situacija yra tokia, jog bendras kultūros biudžetas šiais metais didėja apie 20 mln. eurų. Suma išsiskaido kitaip – didėjimas, kurį paliko praėjusi Vyriausybė, buvo 6 mln. Tuomet, kaip ir minėjau, vyko tarpinis siūlymų iš dangaus lietus be finansinio pagrindo. O realybėje po derybų su ministre pirmininke, Finansų ministerija ir biudžeto komiteto pirmininku mums pavyko pridėti dar 14 mln. eurų į kultūros sektorių.
Visada yra taip, jog pirmasis biudžetas būna nei skustas, nei luptas.
– Ar tęsite M.Kvietkausko pradėtą kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą? Kada jis bus priimtas? Ką keisite?
– Manau, kad ministerija ėjo neteisingu keliu ir savo veiklos efektyvumą suprato per Vyriausybės programos priemonių planą ir jo įgyvendinimą. Buvo parašyta, kad reikia tokio įstatymo ir jis bus pateiktas Seimui, ministerija padarė, oficialiai pateikė, o apie kokybę galima tik patylėti. Tikrai dar nesutikau nė vienos interesų grupės kultūros lauke ar atskirų autoritetų pozityvios nuomonės apie kultūros pagrindų įstatymą. Mes manome, jog tai buvo padaryta tiesiog dėl varnelės. Mes nežadame [taip dirbti], bet pokyčių sieksime išdiskutavę, tebūnie lėčiau.
– Bet ar jis bus priimtas?
– Jis bus grąžintas ministerijai tobulinti – procesas tiesiog grįš atgal.
Kaip keisis finansavimo modelis?
– Save pristatote kaip ministrą, kuris į kultūrą žiūri kaip į investiciją. Ne viename interviu girdėjau, kad sieksite performuoti kultūros finansavimo modelį. Ar galėtumėte skaitytojams pristatyti būsimo modelio gaires? Kas yra prioritetai?
– Tai dvejopas klausimas. Pirmas mūsų principas, kad kultūra turi būti suvokiama kaip investicija, o ne parama. Dažnai visuomenėje jaučiame požiūrį, jog kultūra yra remiama, bet mes norime pasakyti, jog kultūra yra puiki investicija su aiškiu atsipirkimu siaurąja ekonomine bei valstybės, gyvenimo kokybės prasme.
Grįžtant prie klausimo apie finansavimo modelį, čia pritariame kultūros ir medijų rėmimo fondams, kurie turi nusistovėjusią finansavimo struktūrą, bet jų egzistavimą baigė Konstitucinio Teismo sprendimai. Tad čia kol kas turime tarpinę situaciją – finansavimą pagal buvusią idėją Vyriausybės ir Seimo sprendimais užtikrinome. Bet ateityje laukia problemos, nes akivaizdu, jog turėsime grįžti prie to paties modelio. Esama planų bei prezidentūros iniciatyvos pradėti metus nuo tarptautinių forumų, kuriuose analizuotume geriausias užsienio praktikas. Taip išdiskutavę su visuomene, kultūros sektoriumi metų pabaigoje galėsime priimti sprendimus, koks turėtų būti rėmimo fondas ir kaip mums pasiekti privalomus tikslus.
Jeigu situacija liks tokia, kokia yra dabar, tai ji spręs tik vienerių metų klausimą. Bet neigiama to pasekmė – kultūros rėmimo fondas visada priklausytų nuo politikų sprendimų, kasmet formuojamo biudžeto. O pagrindinė idėja yra, kad lėšos būtų vertinamos kuo savarankiškiau, nustatant prioritetus, būtų kuo mažiau politikavimo.
– Kaip suprantu neskubėsite ir tikėsitės, jog tai atneš tvarumo.
– Be abejo, mes kalbame apie rimtą pokytį. Tai nėra kažkoks vienadienis sprendimas, kuris staiga viską pakeis. Aš grįšiu prie pagrindinio principo, kad Kultūros taryboje svarstomos lėšos turi būti užtikrinamos depolitizuotu keliu ir pats sektorius turi susitarti dėl prioritetų. Finansavimą mes užtikrinsime, telieka lėšų panaudojimo efektyvumo klausimas.
Kultūros taryboje svarstomos lėšos turi būti užtikrinamos depolitizuotu keliu ir pats sektorius turi susitarti dėl prioritetų.
– Šventiniu laikotarpiu buvo išėjęs Prezidento komentaras, kad „pokyčiai kultūros sektoriuje vyksta, bet nepateisinamai lėtai“. Sutinkate?
– Kalbant ir apie praėjusią ministerijos kadenciją, matau pozityvių pokyčių. Visi mes, aišku, norime, kad viskas vyktų greičiau, bet tokį pasakymą reikėtų skelti į dvi dalis. Manau, kad prezidentas turėjo omenyje pokytį ne tiek Kultūros ministerijos veiksmuose, bet visuomenės, valstybės, valdžios sampratoje. Mano nuomone, indikacija yra tokia, jog požiūris dar nėra toks, kokį mes įsivaizduojame ir koks jis turėtų būti brandžioje demokratiškoje šalyje.
COVID-19 valdymas
– Savo straipsnyje buvęs ministras kvestionavo ir Lietuvos ateities ekonomikos DNR plano atidėjimą, kuris, anot jo, paveiks nuo koronaviruso nukentėjusį nevyriausybinį sektorių.
– Mes vėl esame priversti kalbėtis paliktose komunikacinėse žabangose. DNR plano kaip tokio iš esmės nebuvo. Tai tiesiog yra kažkoks darinys gražiu pavadinimu, kuriame buvo tiesiog sudėta tai, kas ir buvo planuota. Kalbu apie Europos Sąjungos, valstybės biudžeto bei dalies Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF) lėšas. Pirmiausia daiktus reikia pavadinti savais vardais, ką dabartinė Vyriausybė ir stengiasi padaryti – sudėti viską į vietas.
Kalbant apie ministerijos planuotas priemones, tai, pavyzdžiui, RRF kontekste nebuvo nė vienos priemonės, o kalbant apie ES ir valstybės biudžetą, tai niekas neišbraukta. Viskas, kas buvo suplanuota, liko. Kitaip tariant, pati DNR plano idėja – nurašyta, tačiau planuoti dalykai liko. Kaip ir minėjau, tai veikia lyg žabangos, kad jūs klaustumėte, o aš turėčiau pagrįsti sprendimą.
– Kokios pagalbos sulauks nevyriausybinis sektorius?
– Viena reikia labai aiškiai pasakyti – kaip ministras aš taip pat į sektorių norėčiau gauti tiesiog papildomus 20 mln. ir juos išdalinti visiems, kam jų tikrai reikia. Kaip bebūtų, vertinu tai kaip pozityvų dalyką, nes anuomet buvo nestandartinė situacija. Tad ir tokių lėšų daugiau nebus ir valstybė turės gyventi iš turimų resursų. Po pirmojo karantino išryškėjo, kad nevyriausybinis sektorius ypač pažeidžiamas kalbant apie tokius ekonomikos svyravimus.
Neseniai Ekonomikos ir inovacijų ministerija paskelbė pandemijos subsidijų priemonę ir džiaugiamės, kad su kolegomis pavyko tinkamai komunikuoti. Dėl šios priežasties svarbūs kultūrai aspektai buvo įtraukti į programą. Nors ir kalbu apie verslą, priemonėje numatytas „įmonės“ apibrėžimas. Vadinasi, šiomis lėšomis galės naudotis ir nevyriausybinės organizacijos, veikiančios kultūros srityje. Jeigu vykdai ekonominę veiklą, nepaisant juridinės formos, esi lygiai taip pat nukentėjęs ir gali pretenduoti į šias 150 mln. subsidijų.
Dar džiaugiamės, kad specialiai kultūrai buvo padaryta išimtis. Žinome apie atvejus, kai tam tikrose kultūros įstaigų organizacijose iš dalies dalyvauja valstybė arba savivaldybė. Mums pavyko truputį pakoreguoti vietą, kurioje buvo numatyta, kad valstybė ar savivaldybė į veiklą įsitraukia 25 proc. Šią proporciją padidinome iki 50 proc. Tai reiškia, kad išsiplečia galimybės organizacijų, kurios buvusioje tvarkoje buvo eliminuojamos, kaip pavyzdžiui, „Menų spaustuvė“ bei „Meno fortas“ (išsamiau apie nuostatą galima skaityti čia, – aut. past.)
Žinoma, yra dalis kūrėjų, kurie užsiima individualia veikla, kurie neturi menininko statuso, darbo sutarties ir negali pretenduoti į prastovas. Tai, ko gero, yra aštriausia problema. Bet lygiai kaip ir pirmojo karantino metu, taip ir dabar Kultūros taryba jau sausio vidury paskelbs kvietimus gauti stipendiją.
Čia jau nebekalbu apie bazinį Kultūros ministerijos įstaigų finansavimą, kurioms taip pat buvo pridėti 4 mln. eurų tam, kad jos lygiai taip pat nepatirtų trikdžių, nes neteko žiūrovų. Kitaip tariant, stengiamės būti lankstūs.
– Seime Kultūros komiteto posėdžių metu taip pat buvo keliamas klausimas, kad dėl prastovų kai kurie menininkai negali repetuoti, dėl ko gali nukentėti jų karjera.
– Vyriausybės nutarimas dėl karantino režimo nesako, kad žmonės negali dirbti. Kultūros atveju tai nereiškia, kad žmonės negali repetuoti ar kitaip ruoštis šiuo laikotarpiu. Nutarime turime tokį dalyką, kad jeigu neįmanoma dirbti nuotoliniu būdu, tuomet galima repetuoti, bet tik pagal tuos nurodymus, kuriuos nustato pandeminės situacijos nustatymo vadovas. Būtent dėl repeticijų tie reikalavimai egzistuoja – apibrėžtas žmonių skaičius, atstumai ir kitos sąlygos.
Bet Kultūros komitete ir gerbiamas maestro Giedrius Kuprevičius pabrėžė ir tam pritariu, kad kol kas kalbame apie išgyvenimą sudėtingoje situacijoje, bet lygiai taip pat svarbu yra suprasti, kaip sėkmingai pasiruošti išeiti iš karantino. Tai nereiškia, kad atsitiks diena „x“, karantinas išnyks ir galėsime laisvai daryti dalykus. Kūrėjai turės įdėti nemenkas pastangas, kad jų veikla, pasirodymai būtų kokybiški ir visuomenė juose dalyvautų.
Lygiai taip pat svarbu yra suprasti, kaip sėkmingai pasiruošti išeiti iš karantino.
Būtent grįžimas iš karantino man lygiai toks pat svarbus kaip ir jo išgyvenimas, todėl pritariu ir matau kultūroje papildomas galimybes. Aš manau, kad kultūrą reikėtų išdidžiai panaudoti psichologinės atmosferos gerinimui, kaip pagalbą sugrįžti iš karantino į visavertį gyvenimą. Matome tai kaip šio sektoriaus misiją ir esame pasiryžę tokius sprendimus siūlyti – skatinti projektus per socialinių problemų sprendimų prizmę.
Įsisenėjusios viešųjų erdvių problemos
– Pasikalbėkime apie Stasio Eidrigevičiaus menų centro (SEMC) problemą, kuri taip pat buvo aptarta Kultūros komiteto posėdžio metu. Teigėte, kad „menininkas tikrai lieka procese, bet yra tam tikrų sąlygų, jas mes girdime ir bandysime, kaip ministerija, įsitraukti ir šiek tiek moderuoti visą šitą dialogą arba tiksliau jo nebuvimą”.
– Su S.Eidrigevičiumi turėjome turiningą ir nuoširdų pokalbį, už ką jam esu dėkingas. Jo metu aptarta problematika susideda į kelis labai paprastus dalykus. Galime kalbėti apie teisinius ginčus, bet indikacija man yra aiški – savivaldybė neturėjo patirties su meno centrų projektais. Tai reikalauja pasaulinių tendencijų išmanymo. Tačiau į SEMC projektą buvo žiūrima praktiškai ir ūkiškai – yra idėja, yra objektas ir reikia padaryti.
O kai kalbame apie meną ir kūrėjus, tai terpė visada yra įtempta, emocionali ir tai natūralu. Juolab kad užsiprogramavo konfliktas, kurio visiškai galėjo ir nebūti. Matyti, kad pirminėje stadijoje kažkur neįvyko tam tikri pokalbiai, buvo einama griežtesniu, teisiniu keliu be kažkokios didesnis empatijos kitai nuomonei. O šiuolaikinis pasaulis yra toks, kad bendruomenės yra aktyvios ir savo pilietišku elgesiu viešajam sektoriui gali „pridaryti problemų“ (juokiasi).
Į SEMC projektą buvo žiūrima praktiškai ir ūkiškai – yra idėja, yra objektas ir reikia padaryti.
Manau, kad įmanoma visus sutelkti, bet pirma reikia pašalinti tam tikras įtampas. Neturiu kažkokių saliamoniškų sprendimų, bet išgirdau menininko prašymą, kuris buvo nukreiptas ne tik į ministeriją. Jis išreiškė norą, kad komunikacija būtų pagarbi, atvira, o tada jau viską galima susidėlioti. Juk visi suprantame, kad kalbant apie tokius objektus niekas neturi likti be vietos. O valstybė, šiaurinė Lietuvos dalis ir pats miestas turi eiti į priekį. Pati idėja yra gera.
Nepaisant to, kad už objektą atsakinga savivaldybė, čia susideda dar keli dalykai. Pirma – jis [įtrauktas ir ministerijos planuose], antra – jeigu S.Eidrigevičiaus procese nebelieka, nebėra ir finansavimo. Neišbandyti visų galimybių įgyvendinti šį projektą būtų nuodėmė.
– Sakote, gera idėja. Tačiau tai visuomenės daliai, kuri mano, kad „Garso“ kino teatras yra kultūros paveldas, tikėtis, jog jis bus išsaugotas, neverta?
– Žinote, Lietuvoje taip jau yra, kad kai visi ginklai išbandyti, lieka paveldo klausimai. Mes manome, kad skirtingos institucijos turėtų turėti kažkokį panašų vertinimą, bet jie išsiskiria.
Kaip suprantu, iš principo diskusija eina apie Panevėžio „Garso“ kino mėgėjų bendruomenės išlikimą, kalbant ne tik apie patalpas, bet ir apie tai, kaip naujasis objektas dera su viso miesto pagrindiniais klausimais. Bet ar dabar laikas grįžti į stadiją, kuri jau buvo peržengta?
Kaip ir sakiau kultūros komiteto posėdyje, ne teisiniai, finansiniai ar statybų reikalai yra svarbiausi. Svarbiausi yra tokios kultūrinės institucijos vadyba ir išmanymas, kaip dirbti su bendruomene, kūrėjais, bei tvaraus proceso užtikrinimas. O visa kita – proceso pradžioje neįvykusios empatijos pasekmės.
– Jau ilgą laiką visuomenei nerimą kelia ir Lukiškių aikštės paminklo problemos. Dar spalio mėnesį Andriaus Labašausko paminklas „Laisvės kalva“ Apeliacinio teismo buvo patvirtintas, kaip teisėtas laimėtojas. Ar grįšite prieš šio klausimo?
– Neišvengiamai reikės prie jos grįžti, bet neįvardinkime to kaip problemos. Diskusija veikiau parodo tam tikrą takoskyrą tarp kartų ir įsitikinimų. Svarbiausia turėti dialogą su Vilniaus miesto savivaldybe, kuri turi veikti pagal įstatymą. Kita vertus, turime sprendimus, kurie A.Labašausko projektui neuždegė raudonos šviesos.
Aš visada liksiu prie nuomonės, kad skuboti sprendimai nėra kelias. Pasakius griežtus „taip“ arba „ne“, visuomenė vėl gali skilti į dvi puses. O to labai nenorėčiau.
