Tai vienas ryškiausių ir savičiausių saksofonininkų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ar net pasaulyje. Šis muzikantas klausytojus stebina savo įspūdinga instrumentų valdymo technika, bei unikaliomis muzikinėmis idėjomis. Scenoje jis žaižaruoja pačiomis ryškiausiomis spalvomis. Iš Liudo saksofono taurės ar klarneto žiočių pilasi ne tik trapūs, tarsi pirmosios snaigės, pianissimo, bet ir viską tarsi taifūnas nušluojantys fortissimo.
Rugsėjo 30 – spalio 7 dienomis, L.Mockūnas, kartu su ilgamečiais bičiuliais bei nuostabiais muzikantais − multiinstrumentalistu Arnu Mikalkėnu bei perkusininku Håkon Berre lankėsi Japonijoje. Net aštuonis koncertus Tokijo, Čibos ir Jokohamos miestuose surengęs lietuviškai norvegiškas trio lepino tenykščius melomanus, ilgai tūnojusius už Covid-19 sienos. Apie įspūdžius iš tekančios saulės šalies Vitalijus Gailius kalbasi su L.Mockūnu.
Ketvirtas kartas Japonijoje ir Covid-19 iššūkiai
Pirmą kartą koncertuoti į Japoniją L.Mockūnas vyko 2010 m. Tąsyk į sceną jis lipo su japoniškuoju John‘u Cage‘u vadinamu pianistu Ryoji Hojito. Vėliau, 2013 m. sekė turas su pianistu Petru Geniušu, o 2018 m. – solo pasirodymai. Šiųmetinė viešnagė – ketvirtasis L.Mockūno kartas Japonijoje.
Šįkart tekančios saulės šalies publika turėjo progos susipažinti su Lietuvos ir Norvegijos improvizuotojų trio, kurį 2013-aisiais subūrė būtent Liudas. 2017-aisiais Liudo, Arno ir Håkono ansamblis išleido savo debiutinį albumą „Plunged“, kuriame klausytojai išgirdo L.Mockūno ir A.Mikalkėno komponuotus kūrinius su nemenka doze skandinaviškos improvizacijos. Tiesa, prieš į sceną lipant su trio, Liudas turėjo išskirtinį pasirodymą Hokaido saloje, Saporo mieste, kur sugrojo duetu su minėtuoju senu bičiuliu R. Hojito.
„Turas buvo pradėtas planuoti dar 2019 m. su mintimi išvykti dar 2020 m., bet pandemija sujaukė visus planus. Šis turas ypatingas tuo, kad niekada anksčiau nesu vykęs į Japoniją su savo kolektyvu. Buvo tik duetai su P.Geniušu ir R.Hojito, todėl pasirodyti šios šalies publikai su kolektyvu buvo savotiška svajonė.
Jai išsipildyti padėjo susivienijusios Lietuvos kultūros tarybos bei atitinkamų Danijos ir Norvegijos institucijų pastangos. Jei ne tai, vargu ar būtume galėję sau kada nors leisti tokį turą Japonijoje. Visos tos vietos, kuriose grojome ir kuriose skamba improvizacinė/džiazo muzika jos neturi jokio rėmimo ar kitų ženklesnių piniginių srautų. Atvykęs ten groti nesi aprūpinamas viešbučiu, honoraras, jei toki gauni, būna minimalus ir tikrai neatpirktų patirtų išlaidų. Vien skrydžiai į Japoniją šiuo metu brangesni bene tris kartus nei buvo prieš pandemiją“, – pasakoja L.Mockūnas.
Covid-19 virusui supančiojus pasaulį, Japonija buvo viena tų valstybių, kuri ėmėsi griežtų pandemijos valdymo priemonių bei akylai saugojusi savo sienas nuo iš svetur atvykstančių turistų, grasančių potencialiu viruso pavojumi. Tik šių metų spalio 11 d. Japonijos valdžia panaikino kelionių apribojimus atvykstantiems į jų šalį. L.Mockūno, A. Mikalkėno ir H. Berre trijulė turėjo sudeginti ne vieną nervinę ląstelę kol galų gale pavyko gauti visus reikiamus dokumentus norint koncertuoti tekančios saulės šalyje.
„Prieš mums atvykstant japonai dar nebuvo atvėrę sienų turistams. Prieš išvykstant turėjome praeiti painias biurokratines pinkles. Privalėjome susitvarkyti daugybę formalų, gauti darbines vizas ir t.t. Tai kainavo daug laiko ir pastangų. Kaip tyčia, nepraėjus nė savaitei po mūsų turo Japonijos valdžia atšaukė ribojimus atvykstantiems. Būtume galėję kur kas lengviau patekti į šalį“, − patirtimi dalinasi L.Mockūnas.
Užsienio muzikantų ištroškusi Japonija
Pastangos bandant patekti į šalį atsipirko su kaupu. Trio pasirodymai susilaukė labai šiltų reakcijų. Japonijos improvizacinės muzikos bendruomenė ne tik noriai rinkosi į koncertus, bet ir aktyviai dalinosi įspūdžiais socialinėse platformose bei muzikos žurnaluose. Pandemijos sąlygota Japonijos kultūrinio gyvenimo izoliacija nuo užsienio svečių privertė vietos publika pajusti stiprų troškulį iš svetur atvykstantiems kolektyvams bei muzikantams.
„Buvome vienas pirmųjų užsienio kolektyvų surengusių turą Japonijoje po pandemijos. Klausytojai buvo išsiilgę užsieniečių, nes kelerius metus galėjo klausytis tik savo tautiečių atliekamos muzikos. Šia prasme mums tikrai pasisekė. Susilaukėme daug dėmesio. Beveik visi bilietai į koncertą „Pit Inn“ klube išparduotas. Žinoma, tai gal ir nevisai mūsų nuopelnas.
Tądien grojome su legendiniu jų muzikantu ir kompozitoriumi Otomo Yoshihide. Jis labai mėgstamas vietos publikos ir jo koncertus nuolat lydi sold-out‘ai. Taip pat daug dėmesio mums skyrė vietos spauda. Apie mūsų koncertus rašė puikiai daugeliui žinomas „Jazz Tokyo“ žurnalas. Praktiškai po kiekvieno koncerto kas nors vis prašydavo kokią nors recenziją, klausytojai pasidalindavo įspūdžiai socialiniuose tinkluose ir pan,, − įspūdžius pasakoja Liudas ir tęsia: − Toks dėmesys paglosto širdį. Jautėmės, kad dėmesio strėlės į mus nukreiptos kus kas akivaizdžiau nei lankantis Japonijoje prieš pandemiją, kada meninis fonas būdavo nesuvaržytas“.
Japonija myli džiazą ir skiria tam daug dėmesio. Tai ypač gyvybingą bei senas tradicijas puoselėjančią džiazo sceną turinti šalis, viliojanti muzikantus savo atidumu bei pagarba jų atliekamai muzikai.
„Japonija labai ypatinga šalis klausytojų prasme. Tai žmonės, kurie žino ko ateina, ko tikisi. Visada būna klausytojų, kurie seka mus iš vienos vietą į kitą. Man ši šalis labai patinka. Visuomet norisi ten sugrįžti vien dėl ypač dėmesingų klausytojų, kurie labai gerbia muzikantus ir vertina muziką. Japonų klausytojai man primena „Improdimensijos“ (L.Mockūno ir kolegų vykdomas koncertų ciklas Vilniuje – V.G.) publika, pasižyminčia tomis pačiomis savybėmis, – negaili gražiu žodžių Japonijai Liudas ir priduria – Džiazo Japonijoje tikrai daug. Jie turi tokį fenomeną kaip jazz kissa – mažiukai bariukai sukaupę džiazo įrašų kolekcijas ir leidžiantis jas per didžiausias „JBL“ kolonėlės.
Nežinau kodėl, bet būtent „JBL“ firma pas juos labai populiari. Bariukų lankytojai sėdi ir gurkšnodami sake ar viskį, atidžiai klausosi muzikos. Be to, pastebėjau, kad daugelyje vietų kaip foninė muzika taip pat pasirinktas džiazas. Kada Japoninoje lankiausi pirmą kartą fone dažniausiai grodavo bebopo eros muzikantai – Charlie Parkeris, Dizzie Gillespie ir kt. – dabar muzika kiek sušvelnėjus, bet vis tiek galima išgirsti pvz. Chet‘ą Bakerį“.
Nauji bičiuliai bei išsilaisvinęs trio
L.Mockūno ryšiai su Japonijos muzikantais ypač glaudūs. Seniai užsimezgusios draugystės tęsiasi iki šių dienų. Liudo, Arno ir Håkono trio pradėdavo vakarus savo pasirodymu, tačiau antroje koncerto dalyje prie jų nuolat prisijungdavo gerai improvizacinės bei džiazo muzikos pasaulyje žinome japonų muzikantai, tokie kaip saksofonininkai Kazutoki Umezu Eiichi Hayashi, Masaya Koketsu, Akira Sakata bei multiinstrumentalistas Otomo Yoshihide. Tai neabejotinos japonijos avangardo žvaigždės. Tačiau be jau seniai pažįstamų kolegų trio užmezgė naujų muzikinių pažinčių.
„Niekuomet anksčiau neteko groti su Ayako Kanda – vokaliste daug metų praleidusia Niujorke ir gerai pažįstančia būgnininką Dalių Naujokaitį. Jei atmintis neapgauna, kada Dalius su geru draugu Kenny Wolessenu turavo Japonijoje, A.Kanda prie jų prisijungdavo. Taip pat nauja pažintis užsimezgė su Prancūzijoje gyvenančia saksofonininke Maki Nakano, su kuria nebuvome groję. Tiek su senais bičiuliais, tiek su naujais kolegomis rasti bendrų sąskambių nebuvo sudėtinga. Tai tikrai aukšto meistriškumo muzikantai“, – prisimena L.Mockūnas.
Liudo, Arno ir Håkono trio atlieka ir pakankamai griežtai komponuotus kūrinius, tačiau Japonija atskleidė ypač charakteringą šio kolektyvo improvizacinį pradą. Muzikantai su lyg kiekvienu koncertu nėrė į dar neatrastus, spontaniškus muzikinius ieškojimus ir nusimetė nuo pečių sunkius kompozicinius rėmus. Aštuoni koncertai tekančios saulės šalyje buvo vieną geriausių vietų trio tobulėjimui.
„Analizuojant visus mūsų koncertus Japonijoje, su lyg kiekvienu jų jautėsi labai aiški trio evoliucija. Mūsų tarpusavio susigrojimas vis gerėjo, darėsi vis įdomiau groti. Nors turime repertuarą, kurį sudaro komponuoti kūriniai, tačiau šį kartą grojome visiškai laisvą improvizaciją. Jautėsi, kad su kiekvienu koncertu vis labiau išlaisvėjame, kūryba ima megztis tiesiog vietoje ir mes patys tuo mėgavomės.
Rizika, adrenalinas, nežinojimas kur nueisime be galo veža. Žinoma, aš, Arnas ir Håkonas vienas kitą pažįstame labai seniai ir puikiai žinome vienas kito galimybes bei polėkius, tačiau nepaisant to laisvumas vis tiek labai veža, − pasakoja Liudas ir priduria: − Man pačiam viskas vyksta bangomis. Būna bangų kai groji visiškai spontaniškai, bet po to matyt išnaudoji savo resursus ir grįžti prie komponuoto grojimo. Vis tik turi būti kažkoks disciplinos ir laisvės balansas, tačiau Japonijoje tikrai gerokai išsilaisvinome“.
Nežinomybė dėl albumo, lauktuvės ir Japonijos brotzmaniškumas
Po viešnagės Japonijoje 2018 m. „NoBusiness Records“ išleido koncertinį L.Mockūno įrašą iš pasirodymo „Bitches Brew“ klube. Arno, Liudo ir Hakkono turnė po Japoniją taip pat neliko neužfiksuota. Pasirodymai buvo ne tik įrašinėjami audio formatu, bet ir keletas jų nugulė į video archyvus. Vis tik apie galimą albumą Liudas kol kas kalba santūriai.
„Vežėmės gerokai daugiau aparatūros nei praėjusį kartą ir viską įrašinėjome. Bet medžiagos dar neperklausėm ir sprendimų dėl albumų leidimų nesame priėmę. Ateityje matysime, galbūt dalis užfiksuotų koncertų bus išleista ir klausytojai galės sėdėdami namuose išgirsti dalelė to ką girdėjo Japonijos publika. Beje, keletas mūsų koncertų yra prieinami internete. Visi norintys gali laisvai pasižiūrėti pasirodymą „Airegin“ klube, o susimokėjus tam tikrą sumą galima išvysti koncertą „Pit Inn" klube“, – pasakoja Liudas.
Grįžtant iš svečios šalies visuomet parsivežame krūvas įspūdžių ir atradimų. Deja, tačiau intensyvus koncertinis grafikas neleido trio nariams pasimėgauti laisvalaikiu, apsilankyti kitų atlikėjų koncertuose, užsiimti įrašų medžiokle šniukštinėjant vietines muzikos įrašų krautuvėles ar galų gale keletą dienų, nesukant galvos apie koncertus, paslampinėti miestų gatvėmis, tačiau tai nesutrukdė pasimėgauti kitų muzikantų kompanija ir pamąstyti apie džiazą Japonijoje.
„Didžiausias įspūdis ir geriausios lauktuvės tai jausmas kurį pasiėmėme iš kolegų su kuriais grojome. Buvo tikrai smagu ir didelė garbė groti su japonų bičiuliais vienoje scenoje. Tai neabejotinai patys geriausi savo šalies muzikantai, − susižavėjimo kolegomis neslepia L.Mockūnas ir tęsia pamąstymus apie Japonijos džiazą: – Pastebėjau, jog japoniškas improvizacinis džiazas labai brotzmaniškas (referenciją į radikaliai kitokį, agresyvų laisvąjį džiazą, kurį groja Peteris Brötzmannas – V.G.), t.y. turi labai daug jėgos. Kodėl? Sunku vienareikšmiškai atsakyti.
Man atrodo, kad brotzmaniškumo jie turi patys iš savęs. Jų kasdienybėje, socialiniame gyvenime tvyro daug įtampos ir tas brotzmaniškumas, kurį minėdamas turiu omeny nežabotą jėga, protestą, kyla iš tų įtampų. Pamenu kada Japonijoje koncertavau pirmuosius kartus, ypač mažesniuose miestuose, matydavau iš ofisų išeinančius žmones, dažniausiai kostiumuotus vyrus, kurie patraukdavo tiesiai į barą ir ten prisigerdavo ir tarsi šokdavo ant baltų arklių. Tame matai slypinti nerimą ir t.t. Be to, Japonijoje mažos erdvės, jauti tam tikrą klaustrofobiją. Matyt visą tai prasiveržia muzikoje. Beje, nors erdvės labai mažos, tačiau japonai nepažeidžia tavo erdvės ir pečiais niekas nesitrina. Tai tikrai be galo įdomi šalis!”.
