Kokie prisiminimai išliko iš praėjusios jūsų viešnagės Lietuvoje?
Praėjusį kartą Lietuvoje puikiai praleidau laiką, pamenu, kad turėjome laisvą dieną ir kaip išprotėję šlavėme parduotuves. Tai buvo prieš penkerius metus, o atrodo – taip neseniai.
Žaviuosi tokiomis iš naujo atgimusiomis šalimis kaip Lietuva – negaliu atsistebėti, kaip greitai jos atsikūrė ir kokios šiuolaikiškos bei pažangios dabar atrodo. Žmonės čia malonūs ir nuoširdūs. Mano vaikinas kilęs iš Vengrijos, kuri turi kitokią, bet taip pat nelengvą istoriją. Todėl aš visada sakau olandams, kad turime neatsilikti. (Šypsosi)
Į Lietuvą atvykstate pristatyti naujo savo albumo „Crazy“ – ko koncertuose gali tikėtis žiūrovai?
„Crazy“ yra šiuolaikiškas albumas, kurio didžiąją dalį prodiusavo Printzas Boardas, anksčiau dirbęs su „Black Eyed Peas“, Shakira, Macy Gray, Mariah Carey, Sergio Mendes Gomezu, Katy Perry ir kitais atlikėjais. Jis tai puikiai daro. Tačiau man svarbiausia, kad jis karjerą pradėjo kaip džiazo būgnininkas, todėl jį vertinu ir kaip atlikėją.
 |
| "Macroconcert" nuotr./Saksofonininkė Candy Dulfer |
Aš mėgstu eksperimentuoti, maišyti įvairius muzikos stilius. Esu įsitikinusi, kad muzikos ateitis yra įvairių stilių derinimas. Kiekvieną kartą, kai surenku 100, 500 ar tūkstančius žiūrovų, noriu jiems pagroti senų ir naujų kūrinių, kuriuos publika žino ir kurių dar ne. Noriu būti šiuolaikiška ir stengiuosi pristatyti savo muziką suprantamai net vaikams, kad jie išgirdę pagalvotų: „Gal ir rytoj pasiklausysiu saksofono.“ Todėl mane džiugina, kad į mano koncertus susirenka įvairaus amžiaus, lyčių, tautų ir rasių žiūrovų. Siekiu kaskart nustebinti žmones ir suteikti jiems naujų žinių be pamokslavimo.
Kokia auditorija jums artimesnė – ta, kuri ateina gerai praleisti laiko, ar ta, kuri tiksliai žino, ką nori išgirsti ir yra pasiruošusi vertinti?
Augdama lankiausi visuose rimtuose džiazo koncertuose Europoje, kur visi grodavo rimtais veidais. Bet muzikos galima klausytis ir smagiau. Žmonės pamiršta, kad džiazas atsirado kaip pasilinksminimo muzika, tik vėliau keli juodaodžiai džiazo muzikos atlikėjai nusprendė, kad nenori linksminti žmonių ir savo muzika ėmė reikšti skaudžius išgyvenimus.
Jiems tai tiko, o man – baltaodei moteriai, kuri gyvenime neturėjo didelių problemų, rimtu veidu groti intelektualią džiazo muziką atrodo netinkama. Aš noriu, kad mano muzikoje atsispindėtų mano gyvenimo patirtis. Užaugau daugiatautėje aplinkoje, kurioje persipynusios įvairios kultūros: turėjau vokietę močiutę, draugų iš Olandijos, Indonezijos, Indijos, Škotijos ir mes visi puikiai sutarėme.
 |
| "Macroconcert" nuotr./Saksofonininkė Candy Dulfer |
Ką jums reiškia džiazas?
Man džiazas yra laisvė. Aš galiu pradėjusi groti kūrinį jo nebaigti ar pakeisti pabaigą. Galiu groti greičiau, galiu lėčiau. Einant į mano koncertus, nieko negalima tikėtis, nes koncertas bus toks, kokia tuo metu bus nuotaika, atmosfera.
Norėčiau, kad žmonės džiazą suvoktų plačiau – tai ne tik 6-ojo dešimtmečio muzika. Pavyzdžiui, Beyonce yra šiuolaikinio džiazo atlikėja. Žinau, kad ji labai dažnai improvizuoja, atlikdama net žinomus kūrinius, o dauguma jos dainų gimė būtent iš improvizacijų. Ji paniūniuoja į galvą šovusią melodiją ir ji tampa nauja daina. Tai ir yra džiazas.
Jums teko koncertuoti su daugeliu pasaulio scenos žvaigždžių – ar esate gavusi iš jų kokių vertingų pamokų?
Dažniausiai garsūs atlikėjai patarimų nedalija, tačiau aš mokiausi juos stebėdama. Pirmąsias pamokas gavau iš savo tėčio Hanso Dulferio – garsaus olandų džiazo saksofonininko. Jis man sakė, kad turiu būti nepriklausoma, pati viską kontroliuoti, niekada negroti dėl pinigų – tik dėl malonumo, niekada nedaryti kompromisų savo nenaudai ir pan. Taip pat jis mane išmokė, kaip bendrauti su spauda. Pirmąjį interviu olandų laikraščiui daviau būdama 11-os metų ir, tėčio pamokyta, nuėjusi išrėžiau: „Aš duosiu jums interviu, jei prieš spausdinimą galėsiu jį perskaityti.“ (Juokiasi)
 |
| "Macroconcert" nuotr./Saksofonininkė Candy Dulfer |
Koncertuodama su Prince'u, išmokau būti grupės lydere. Dave'as Stewartas mane išmokė daugybės dalykų apie muzikos verslą, savo pavyzdžiu rodė, kad gali būti didelė žvaigždė muzikos pasaulyje, tačiau tuo pat metu – ir paprastas, nuoširdus žmogus, niekada nelipantis kitiems per galvas. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad tapus žvaigžde, turi visiems demonstruoti savo svarbą ir tapti kone ego maniaku, tačiau D.Stewartas įrodė, kad tai – netiesa.
Jūs nevengiate pabrėžti savo seksualumo – kaip jaučiatės, kai klausytojai, ypač vyrai, jus vertina pirmiausia kaip gražią moterį, o tik tada – kaip profesionalią muzikantę?
Kai pradėjau koncertuoti, buvau dar vaikas – tada negalvojau, kaip atrodau, koncertavau su paprastais marškinėliais, be jokio makiažo. Tačiau, bėgant metams, įvaizdis tapo labai svarbus. Aš pati brendau kaip moteris, pradėjau domėtis kosmetikos priemonėmis, madingais drabužiais, stiliumi. Nepuoliau dažytis ar pozuoti seksualioms nuotraukoms todėl, kad man liepė įrašų kompanija. Viską sprendžiu pati.
Man visada užtenka laiko pasidažyti, nes pastebėjau, kad kai gražiai atrodau – geriau groju. Galbūt tai keista, bet būdama graži, labiau pasitikiu savimi ir tai atsispindi mano muzikoje.
Esu tokio tipo moteris, kuri mėgsta savimi rūpintis, ir tai man nekainuoja didelių pastangų. Net legendinis Milesas Davisas, kurį laikau vienu geriausiu pasaulio džiazo muzikantu, visada scenoje pasirodydavo su blizgančiu ir deimantais nusagstytu švarku, prabangiais saulės akiniais. Man patinka šis scenos žavesys ir blizgesys. Žinoma, kartais žvaigždžių įvaizdžiai įkvepia paaugles pradėti anksti dažytis ar provokuojančiai rengtis, bet visada reikia jausti atsakomybę dėl savo išvaizdos – manau, kad man sekasi gerai.
 |
| "Macroconcert" nuotr./Saksofonininkė Candy Dulfer |
O kiek laiko skiriate savo muzikos įgūdžių tobulinimui, repeticijoms – ar grojate, būdama viena?
Oi, tai labai skaudus klausimas, nes nuo pat pirmos grojimo dienos repeticijoms skiriu per mažai laiko. (Juokiasi) Aš labai nemėgstu groti viena – man reikia auditorijos. Tai mano pagrindinė problema, dėl kurios save dažnai graužiu: „Kodėl nepagrojau porą valandų? Skalbiau, bendravau su vaiku, išėjau pasivaikščioti su šunimi, susitikau su draugais ir nepastebimai atėjo vakaras.“ Šiuos klausimus sau keliu nuo vaikystės ir tikriausiai tai niekada nepasikeis.
Atrodo, kad jūs labai mėgstate kalbėti, tačiau grodama saksofonu to daryti negalite – kaip atlaikote šį iššūkį?
(Juokiasi) Taip, man tai nelengva. Būtent todėl pradėjau kartais dainuoti per koncertus, nuolat bendrauju su publika, laidau kvailus juokelius. Noriu, kad žiūrovai pažintų ne tik mano muziką, bet ir asmenybę.
