Pašnekovė pabrėžia, kad klausimas, kokia jos mėgstamiausia kūryba, yra paprastas, bet tuo pat ir sudėtingas. „Manau nei į vieną iš jų nepavyks atsakyti. Tad bandysiu struktūrizuoti ir paminėti ne begalę, o keletą, mano nuomone, tinkamų rekomendacijų savaitgalio įkvėpimams“, – teigė ji.
Radijo stotys: „Palanga Street Radio“ bei „Reverberation Radio“
Visi muzikos kūriniai per daug geri, kad išsikirtų vieną, sakė pašnėkovė: „Todėl mieliau rekomenduosiu radijos stotis.“
„Net šiuo metu, atsakinėjant į pateiktus klausimus, groja „Palanga Street Radio“. Tai dažniausiai skambantis ir toks kasdieniškas muzikinis fonas mano studijoje. Taip pat mėgstu klausytis ir „Reverberation Radio“ podcastų, – sakė. – O namuose šiuo metų laiku ir jau daug metų iš eilės skamba kompozitoriaus Nilso Frahmo kalėdinių giesmių selekcija.“
Dizaineriai, menininkai: išskyrė kelis
„Menininkų favoritų sąraše taip pat turiu ne vieną. Manau, labiausiai savo kūryba mane yra patraukęs menininkas bei išradėjas Julius von Bismarckas. Man jo kūryba yra be galo įdomi, įtraukianti. Ta laisvė ir drąsa eksperimentuoti, kartais namų sąlygomis, yra labai drąsi, o didžiulio užsidegimo vedamas galutinis rezultatas stebina.
Beje, menininkas yra dalyvavęs grupinėje parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“. Įdomu, jog parodos rengimo metu, jis praleido Vilniuje dvi savaites, bet jam tai yra niekada nematytas miestas. Tad Vilnius jam užims ypatingą vietą kelionių žemėlapyje, o jis – ypatingą vietą mano mėgstamų menininkų sąraše.“
Jamesą Turrellį dizainerė taip pat išskyrė kaip maloniai stebinantį. „Jo šviesos instaliacijos turi ypatingą galią veikti raminančiai.“ O dizaineris Olafuras Eliassonas pašnekovę domina, nes panašiai kaip ir ji pati savo naujoje kolekcijoje naudoja tą patį reflektuojantį stiklą. „Jeigu jo kūryba norite pasidomėti išsamiau, junkit „Netflixą“. Be to, susiraskit dokumentikos serijas „Abstract of Design: Olafur Eliasson „The design of art“, – siūlė ji.
„Iš lietuvių menininkų norėtųsi išskirti Julijoną Urboną, kuris atstovaus Lietuvai artėjančioje Venecijos architektūros bienalėje. Jo kūrybą taip pat sudėtinga apibrėžti vienu žodžiu: menininkas-tyrėjas, menininkas-dizaineris, menininkas-išradėjas. Žinau, kad visada galima tikėtis iš Julijono šmaikštumo kūryboje, stipraus teorinio užnugario, netikėtumo momento bei autentiškos estetikos.“
Literatūra: „Knyga apie San Mikelę“, kūrinys „Džiunglės“ bei „Moteris smėlynuose“
„Mano skaitymo įpročiai yra dvejopi. Dieną studijoje skaitau teorines, profesines knygas, vakare namuose mėgaujuosi grožinėmis, pshichologinėmis ar saviugdos knygomis. Pastarosios, manau, skaitytojams bus įdomesnės, gal net naudingos ar iš naujo atrastos rekomendacijos“, – pradėjo dizainerė.
Viena gražiausių jos perskaitytų knygų yra Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“. „Tai knyga, kurią esu perskaičius ne kartą ir, manau, sugrįšiu prie jos dar ne kartą. Ši knyga man yra gyvenimo vadovas, kaip tapti doru, geru žmogumi. Tai knyga, kuri skatina siekti savo tikslų, o autoriaus rašymo stilius yra saldainis – minimų vietų grožis priverčia svajoti apie kelionę į Kaprio salą ir išgyventi bent dalelę to, ką patyrė gydytojas Miuntė. Aš tai padariau ir labai rekomenduoju kitiems – aplankykite San Mikelę, o kol judėti negalima, pradėkite kelionę knygos puslapiuose.“
„Praėjusių metų atradimu“ M.Černiakaitei tapo „liūdna, žiauri, vietomis kelianti ne tik šleiktulį, bet ir gailestį“, knyga. „Ji yra apie pirmuosius lietuvių išeivius Amerikoje, Čikagoje, ir jų kasdienybę bei darbą skerdyklose“, – pasakojo ji. Tai Uptono Sinclairo kūrinys „Džiunglės“.
Šiuo metu dizainerė skaito Kobo Abės „Moterį smėlynuose“. „Kai šią knygą pamačiau pas bičiulę svečiuose, jau žinojau, ką veiksiu grįžusi namo – reikės truputį pavargti surandant, bet rasiu ir skaitysiu savąją moterį smėlynuose. Įdomus mano santykis su šia knyga, pirmą kartą ją skaičiau prieš 20 metų, prisiminimai yra blankūs, bet įspūdžio jausmas išlikęs stiprus, todėl labai įdomu prie jos sugrįžti vėl, būnant suaugusiu žmogumi, ir skaityti tas pačias eilutes, tačiau suvokti jas visiškai kitaip.
Autoriaus rašymo stilius, pasakojimo dėstymas yra puikus, knyga tokia įtaigi, jog, net skaitant ją žiemos vakarą Vilniuje, gali pajusti ne tik Japonijos karštį, nesibaigiančią bei beviltišką veikėjų kovą su smėliu, bet ir byrančio smėlio smilteles ant savo kūno. Jeigu nesate skaitę šios ar kitų autoriaus knygų, labai rekomenduoju!“
Kinas: „Dogvilis“ bei „We Are Who We Are“
„Filmai ir aš yra sudėtinga situacija, – sakė M.Černiakaitė. – Bet tai nereiškia, kad jų nemėgstu ar nevertinu gero kino. Mėgstu ir vertinu, bet esu silpnavalė ir save vadinu judančių vaizdų vartotoja, todėl dažniausiai vakarus leidžiu su „Netflixu“ ir neturiu, ką iš ten rekomenduoti, nes žiūriu tiesiog beveik viską, kas turi kelis sezonus. Laiko švaistymas. Žinau. Bet kažkodėl šio įpročio keisti nei norisi, nei pavyksta.“
„Visgi, rekomenduoti kažką noriu, tad išskirčiau Larso von Triero filmą „Dogvilis“. Jau daug metų praėjo nuo pirmosios filmo peržiūros, tačiau iki šiol prie jo mėgstu sugrįžti tiek mintimis, tiek dar viena peržiūra.“
„O iš šių dienų matytų ir įsimintinų, bus ne ilgametražis filmas, o Luca Guadagnino režisuotas mini serialas „We Are Who We Are“. Jis puikus, dalis kostiumų kurti Rafo Simonso. Jie irgi puikūs ir pavadinimas pasako daug, kad eitumėte ir žiūrėtumėte, o aš nedaugžodžiaučiau.“
Teatras: „Requiem for a metamorphosis“
„Jeigu visi pateikti klausimai turėjo ne vieną, o keletą atsakymų, į šį galėčiau atsakyti drąsiai su vienu kūriniu“, – teigė ji.
„Tai režisieriaus, menininko Jano Fabre spektaklis „Requiem for a metamorphosis“. Trumpai: scena, nuklota tona gyvų gėlių, iš kurios po truputį dygsta šokėjai, aktoriai, daug žiaurumo, tačiau vizualiai – kažkas nesuvokiamai gražaus, gyvo... Be to, šis spektaklis buvo rodytas Lietuvoje, ypatingoje vietoje – Sporto rūmuose, tai prideda savo šarmo.“
Iš neseniai matytų M.Černiakaitė išskyrė Lukaszo Twarkowskio spektaklį „Respublika“, kurią įvardino kaip „neeilinę patirtį“. „Šešios valandos spektaklio, performanso, laikas bare ar tūse. Žiūrovas pats renkasi, kur ir kuo nori būti.
Jos nuomone, dėmesio vertas bei itin malonus akiai yra choreografo Martyno Remeikio baletas „Procesas“. „Labai geras išpildymas, harmonija jaučiama muzikoje, šokyje, kostiume ir, aišku, scenografija – vau.“
Meno bienalės
Kalbėdama apie meno parodas, M.Černiakaitė taip pat nenorėjo prisirišti prie vienos.
„Visada stengiuos aplankyti Venecijos meno bienalę, svajoju ir planuoju aplankyti Venecijos architektūros bienalę, nepraleidžiu ir su daug apmąstymų lieku po Berlyno bienalės. Iš pastarųjų lankytų įspūdį paliko RIBOCA2 – Rygos bienalė, kurios kompaktiškumas, urbanistinė erdvė ir turinys įsiminė. Beje, joje, mano manymu, ryškiausiai suspindėjo Lietuvos menininkai, malonu, džiugina ir didžiuojuos.“
