Knyga: S.Kierkegaardas „Baimė ir drebėjimas“
Kiekviena knyga V.Bachmetjevą „iš naujo užklumpa savo puikumu“. Išsirinkti vieną knygą autoriui – sudėtingas prašymas.
Tačiau šiuo metu jis dirba su S.Kierkegaardo knyga „Baimė ir drebėjimas“. „Nu labai man patinka ši knyga“, – sakė pašnekovas.
„Nors rašyta ir banalia tema, ji interpretuota originaliai. Iš esmės jis permąsto biblinę Abraomo istoriją, kai dievas jam liepė paaukoti Izaoką. Tai istorija, apie kurią žino visas krikščioniškas pasaulis ir ne tik tie, kurie laiko save tikinčiais. Sugebėti originaliai perskaityti šią istoriją ir talentingai savo perskaitymą papasakoti – ypatingas pasiekimas.“
Tačiau pašnekovas nebuvo tikras, ar ši knyga – visų laikų mėgstamiausia. „Man ne visai aišku, kas yra tie „visi laikai“. Juk žmogus kinta ir jo pomėgiai keičiasi. Kita vertus, grįžus prie tos pačios knygos, ją galima perskaityti naujai.“
Kinas: „Rosenkrantzas ir Guildensternas mirė“ (rež. T.Stoppardas)
Atsakydamas į klausimą, koks jo mėgstamiausias filmas, V.Bachmetjevas dalinasi daugiausiai kartų matytu kino kūriniu.
„Atmetus Žaibą Makvyną [taip V.Bachmetjevas vadina animacinį filmą „Ratai“ aut. past.], kurį su savo atžalaga absoliučiai daugiausiai kartų esu žiūrėjęs, daugiausia kartų mačiau Tomo Stoppardo filmą „Rosenkrantzas ir Guildensternas mirė“, – sakė jis.
Pasak pašnekovo, šio filmo scenarijus sukurtas pagal „talentingai parašytą“ paties T.Stoppardo pjesę. Jis išskiria „du nuostabius aktorius“ – Gary’į Oldmaną bei Timą Rothą.
„Nors šis filmas nėra vizualiai pritrenkiantis, bet jį smagu žiūrėti, nes čia daug žaidžiama kalba, kas man visada imponuoja“, – mąstė V.Bachmetjevas.
Muzika: „Gotan Project”
Šis klausimas V.Bachmetjevui buvo dar žiauresnis nei prie štai buvę. „Vis tiek reikia rinktis kažką iš šiuolaikinių autorių, iš pop kultūros.“
„Vienu metu mėgau klausytis argentiniečių, šveicarų ir prancūzų projekto „Gotan Project“ muzikos. Jie perdarė tango, todėl pavadinimas ir yra apverstas (Gotan – Tango). Turbūt reikėtų išsirinkti pagrindinį jų kūrinį „La Revancha Del Tango“ (liet. „Tango kerštas“), dėl kurio jie ir išgarsėjo“, – teigė V.Bachmetjevas.
Meno paroda: Saulė ir jūra (Marina)
Praėjusiais metais pašnekovui teko dalyvauti garsiojoje 2019 metų Venecijos Bienalės lietuvių paviljone: „Man tai padarė didelį įspūdį ir šios menininkės tikrai pelnytai laimėjo pagrindinį apdovanojimą.“
Trijų menininkių, nacionalinės premijos laureačių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinys, anot V.Bachmetjevo, „turi būti paminėtas prieš minint ką kitą“.
Interviu jis pasakojo apie jausmą, kurį patyrė žiūrėdamas operą-performansą. „Labai keistas jausmas, – atsidūsta jis. – apima dviprasmiai jausmai. Viena vertus, saulė, jūra ir paplūdimys (jis Lietuvoje tapo jau ir politine tema) reiškia svajonių išsipildymą. Tačiau kartu jis – siaubingai melancholiškas, sukelia nostalgišką nuojautą. Kritikai tai įvardina kaip postapokaliptinę nuotaiką – tu guli šiame pliaže, bet jau po visko, po malonumo ir suvartojęs viską, ką galėjai.“
Pasirodyme jis taip pat dalyvavo ir kaip „rekvizitas“. „Statistai buvo suguldyti inscenizacijai. Be abejo, ši papildoma patirtis man labai patiko. Su bičiuliais atėjome trims valandoms, bet likome visai dienai“, – sakė jis.
Spektaklis: išskyrė kelis
Čia filosofui iškart „šovė keli variantai“.
Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje Kauno dramos teatre jis matė Viktoro Šinkariuko režisuotą vaidinimą „Ragatkė“, pastatytą pagal Nikolajaus Koliados pjesę. „Tai trijų aktorių spektaklis, kuriame vaidino ir režisierius.“
V.Bachmetjevui taip pat norėjosi paminėti T.Stoppardo spektaklį, matytą Karališkajame nacionaliniame teatre Anglijoje (angl. Royal National Theatre). Čia buvo pastatyta jo dramų trilogija „Utopijos krantas“, kuriame, anot pašnekovo, vaizduojami XIX a. Rusijos revoliucionieriai.
„Iki šiol nesuprantu, kodėl man taip patiko. Turbūt ši pjesė ir spektaklis pasitaikė laiku ir vietoje. Tai buvo laikas, kai vasaromis vykdavau į Londoną užsidirbti pinigų. Galbūt ir dėl to“, – prisiminė jis.
„Taip pat reikia paminėti Oskarą Koršunovą, – sakė jis. – Tai režisierius, kurio darbai visą laiką palieka įspūdį. Ne visada vienodą, bet visada palieka.“ Bet jeigu reikėtų paminėti vieną jo režisuotą spektaklį, tai V.Bachmetjevas minėtų „patį popsiškiausią“ – „Išvarymą“.
