V.Bartninkas apie muziką: „Dabar laikykitės“
„Dabar laikykitės, – prisipažindamas, kad nėra klasikinės muzikos fanas, 15min sakė V.Bartninkas. – Žmogus, kuris skaito Platoną ir rekomenduoja egzistencinius kūrinius turi būti ir tas žmogus, kuris kažką pasakys apie [klasikinę muziką]. Bet ne, toks nesu.“
„Man patinka popmuzika, vokalinis transas, bet taip pat ir indie. Bet tikrai nemėgstu repo ir klasikinės muzikos“, – sako jis.
Komentuodamas netikėtą pasirinkimą, V.Bartninkas išryškina kelias problemas: „Kai galvojame apie gerą popsą arba transą, yra įsivaizduojama, kad ji nerafinuota, pernelyg paprasta ir neturinti kažkokios idėjos. Tačiau tai nėra tiesa. Harmonija ten taip pat egzistuoja, o vokalas išreiškia hipnotizuojantį sireniškumą.“
Harmonija ten taip pat egzistuoja, o vokalas išreiškia hipnotizuojantį sireniškumą.
Jis kelia klausimą apie pačios muzikos funkciją. Kokiu tikslu mes klausomės muzikos? Be abejo, jis prisimena ir Platoną, kuriam ši meno rūšis itin svarbi. Kaip sako V.Bartninkas, muzika Platonui turi moralinę ir psichologinę vertę.
„O čia visiškai dabar jau bus… – pradėdamas argumentą apie transo vertę sako jis. – Transas yra gera muzika, nes ji skirta ne vien žmonėms išeiti iš savęs klubuose. Ne, man šie dalykai nėra priimtini ir aš to nemėgstu. Bet transo muzika kuria harmoningą kartotę, išlyginantį paprastumą, netgi prisiliečia prie vienovės <…>. Manau, kad tai gyvenime svarbu, mat esu naujovių nemėgstantis ritmo žmogus.“
Kinas: „Liepsnojančios moters portretas“
Paskutinis filmas, kuris sužavėjo V.Bartninką, yra „Kino pavasaryje“ rodytas „Liepsnojančios moters portretas“ (rež. Céline Sciamma).
Filme vaizduojamas XVIII a. vidurys, kai dailininkė Marijana pakviečiama nutapyti Eloisos portretą, tačiau pati Eloisa apie tai negali sužinoti. Mergina nesileidžia tapoma, nes supranta, kad jos portretas bus įteiktas vyrui, už kurio, mamos pageidavimu, ji turėtų ištekėti. Todėl Marijana tapo slapčia, bandydama įsiminti Eloisos bruožus jųdviejų pasivaikščiojimų metu.
Anot filosofo, šis filmas itin stiprus emociškai: „Kūrėjai bandė pagauti nebylias, tarp dviejų žmonių atsiradusias reakcijas, kai vienas bando suprasti svarbiausias kito emocijas, veido bruožus. Šis bandymas nėra įgarsinamas, juk negali klausti kito žmogaus – tu gyvenime labiau linksmas ar liūdnas? Ne, tu stebi ir per įvairias situacijas, atstumą mėgini sugauti žmogaus savijautos esmę. Tai labai ypatingas veiksmas.“
Literatūra: Samuelio Becketto trilogija
Pašnekovas mėgstamų knygų turi labai daug: didžiulį įspūdį jam paliko pjesės „Belaukiant Godo“ autoriaus Samuelio Becketto knygų trilogija „Molojus“, „Malonas miršta“ ir „Neįvardijamasis“. Jo nuomone, šis S.Becketto triptikas – „labai kūrybingas ir netikėtas veikalas.“
„Trilogija prasideda nuo keisto siužeto. Jame vaizduojamas negalią turintis žmogus, prirakintas prie lovos ir besidalijantis prisiminimais, bei šio žmogaus beieškantis detektyvas. Pirmasis veikalas yra tarsi katės ir pelės žaidimas. Tačiau skaitant paaiškėjo, jog knyga ne apie siužetą, o apie šiuos du veikėjus bei jų tapatybę. Tai būdinga ir kitoms trilogijos dalims, nes S.Beckettas po truputį ardo mūsų supratimą, kas yra žmogus, turintis aiškų, apibrėžtą savęs suvokimą“, – teigė filosofas.
V.Bartninkas taip pat atskleidė, kokiu būdu S.Beckettas vaizduoja žmogaus tapatybės ribas. Anot jo, pirmajame romane „Molojus“ nuardomi tokie socialiniai atributai kaip profesija, asmeninė žmogaus istorija. Antrojoje knygoje „Malonas miršta“ veikėjas, negalėdamas pajudėti, guli lovoje ir nebėra tikras dėl savo praeities ir būties.
„Dėl šios priežasties jis pradeda galvoti apie savo aplinką. Čia vis dar jaučiame veikėjo „aš“, mat kiekvienas turime savitą kalbėjimą ir išraišką įvardinti mus supantiems dalykams“, – pasakojo V.Bartninkas.
Trečiajame veikale „Neįvardijamasis“ pratęsiamas mąstymas apie save, tačiau skaitytojas nuvedamas į tokią erdvę, kurioje nebeaišku, kas šnekama, kokia yra praeitis. Anot filosofo, ši knyga yra tarsi milžiniškas monologas, kuriame „grynasis aš“ ieško pats savęs kalbos pagalba, jau nebesiremdamas jokiais kontekstais.
„Mano nuomone, tai nuostabus mąstymo eksperimentas, praktiškai filosofinis veikalas“, – sakė jis.
Spektaklis: Gintaro Varno „Bakchantės“
V.Bartninkas prisipažino, kad patinkančių spektaklių nėra daug. Vis dėlto Gintaro Varno „Bakchantės“ įsiminė ryškiai.
Filosofas labiausiai vertina šio spektaklio kūrybiškumą bei tai, kaip režisierius ir aktoriai perima klasikinę idėją ir siužetą apie pašėlusį dievo Dioniso garbinimą, kuris nebūtinai aktualus XXI a. Jo nuomone, tai taip pat vienas stipriausių spektaklių, sukurtų Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį, nes klasiką jis perteikia netikėtu būdu.
„G.Varnas [klasikinio siužeto] kampą pasuka į ekologiją. Mes galime įsivaizduoti dionisiškąją sielos taršą ir nestabilumą kaip gamtos, kūno taršą, vartojimą, kuris mus verčia elgtis beprotiškai. Iš tiesų tai intelektualiai žavinga“, – komentavo jis.
Kas šiandien yra katarsis?
Pokalbio metu kilo klausimas apie tai, ar įmanoma daug kultūros vartojančiam žmogui pajusti katarsį.
Pirmiausia apsvarstęs, kas yra kultūros vartojimas, V.Bartninkas išskyrė kasdienės ir aukštosios kultūros vartojimo lygmenis:
„Daugybės kitų akademikų ir mano darbas yra nuolatinis vadinamosios aukštosios kultūros vartojimas. Juk kasdien nagrinėjame Sofoklį, Platoną ar Tukididą. Dėl šios priežasties savo laisvalaikį norisi praleisti paprasčiau – tai sugrąžina prie muzikos ar filmų, kurie nebūtinai turi sudėtingų minčių. Jie tiesiog užburia savo nuotaika. Sakyčiau, kad keistas pabėgimas nuo aukštosios kultūros taip pat gali būti prasmingas pasirinkimas.“
Keistas pabėgimas nuo aukštosios kultūros taip pat gali būti prasmingas pasirinkimas.
V.Bartninko žodžiais, katarsis – sudėtinga būklė, kuri turėtų būti apsivalymas, tačiau kas mus šiandien apvalo?
„Antikos žmonėms padėdavo kilnūs dalykai, tačiau nebūčiau tikras. Juk galime pamatyti filmą, kuris yra bjaurus ir žiaurus, bet po viso to blogio jausti kažkokį apvalymą. Paskutinį kartą šį jausmą patyriau žiūrėdamas „Liepsnojančios moters portretą“, tačiau tiksliai negaliu atsakyti, kodėl. Galbūt tai estetinė ir emocinė filmo sėkmė“, – mąstė jis.
